Labai geras cezis pastebėjimas apie pasakų žiaurumus ir panašius dalykus. Tik čia reikėtų vieną išlygą turėt galvoj, kad pasakos ar šventraštis nėra tokios pat rūšies pasakojimai, kaip reklaminis klipas ar kriminalinė laida. Na, ir tox pat, ir ne tox pat. Tai priklauso nuo skaitymo/pasakojimo/supratimo nuostatos - ir pasakojančio, ir klausančiojo. Galima tas istorijas suprasti ir pasakoti tarpuose, taip sakant, kitų, modernių istorijų - tuomet iš tiesų nelieka jokio skirtumo. Čia kalbu, aišku, ne apie intonaciją ar skaitymo/pasakojimo manierą, o apie kur kas sudėtingesnius dalykus. Bėda ta, kad šiuolaikiniam žmogui apskritai jau sunku manyt, kad gali būt išskirtinių pasakojimų. Dirbtinai čia nieko nepadarysi, lieka nebent aiškinimo ir peraiškinimo subtilus paruošiamasis darbas. Egzegezė. Tėvai savo vaikams galėtų būt komentatoriais, jei norėtų, turėtų laiko ir jėgų. Tuomet galima sudaryt šiokias tokias prielaidas kitaip suprasti tą patį pasakojimą. Čia ne receptas ar patarimas, nes kiekvieni tėvai randa savo būdus auginti savo vaikus.
Dar vienas daug paprastesnis dalykas, kad dauguma pasakų perteikia "amžiną" patirtį, amž\inus archetipus, kurie sulipę su senobiniu gyvenimo būdu, o jau vien prieš kokį 100 ar 200 metų pjaunami naminai gyvuliai, žmonių mirtis, žudynės buvo visai kitaip matomi dalykai. Dabar vis labiau gyvenam tokioj "techno-virtualioj" sintezuotoj ir dezinfekuotoj tikrovėj. Akys kitaip matė. Tą patį, bet kitaip. Tai dabar tokie akmenų prikišti pilvai ar panašūs siaubakai atrodo klaikiai fantasmagoriškai, o tuometine patirtim ne taip jau toli nuo realybės.
