Tai išskirtinis bulgarų meninkės Yanos Vasevos kurinys. Fantastinės pilies erdvė ir herojės grožis yra dekoratyvus išorinis paveikslo sluoksnis. Panagrinėkime giliau: koks siužetas ir pojūtis. Geroji princesė pasiruošusi atremti bloguosius įsibrovėlius, tiek to siužeto. Veiksmo beveik nėra, bet situacija turi potencialo įvairioms interpretacijoms. Toks neapibrėžtumas skatina žiūrovo fantaziją, žiūrovams tai patinka ir kūrinys gauna papildomų balų. Visgi šis mano tekstas ne apie interpretacijas, nors ir teks truputį paanalizuoti, kad įvesti į pojūčius.
Su užpuolikais viskas aišku: tuoj bus kova ir jie nugalėti. Kokia pilis? Sunku atsispirti pagundai iškart pereiti prie princesės, ji čia absoliutus centras, vis dėlto, pradžioje reikia suprasti kontekstą. Apdraskyti, apaugę pilies vartai ir išdžiūvę beginkliai zombiukai už princesės nugaros liudija, kad jų gyvenimas, švelniai tariant, prastokas, ir jie čia geriečiai arba neutralūs vargšeliai. Princesė – vienintelė jų viltis. Bet ar tikrai princesė? Ji per graži, kad būtų nušiurusių rūmų valdovė, per didelis kontrastas. Ji nepriklauso šiam pasauliui, bet ir ne angelas (na, bent jau aš galvoju, kad angelai taip nesipuošia). Mes nesuprantame kas ji, bet galima pajausti, kokia ji.
Ne veltui Y. Vaseva šalia kūrinio dar publikavo padidintą fragmentą – kad geriau matytume, ką jaučiame. Ak, juodos akys - tikrai ne angelas, nors švytintis nežemiškas grožis nekelia abejonių dėl jos kilnumo. Tai ne pats tinkamiausias žodis, bet atkreipkite dėmesį: jei pasakyčiau “ji gera” – toks apibūdinimas nepriliptų, pernelyg žemiškas. Ji – didinga.
Kai apsiprasite su deivės grožiu ir pajėgsite gilintis toliau, pirmiausia pastebėsite jos begalinę ramybę ir pasitikėjimą savimi. Žodis “pasitikėjimas” – irgi netikslus, nes jis reiškia, jog egzistuoja potencialus nepasitikėjimas. Deivė nežino abiejų tų žodžiu, ji anapus pasitikėjimo. Jos ketinimai = rezultas. Deivei nereikia pasitikėti savo sugebėjimais pasiekti tikslą. Kažin ar ji žino žodį “tikslas”, ji tiesiog pagalvojo – ir rezultatas jau artėja. Žaibuojantis kardas tėra materialiojo pasaulio elementas, kuris leidžia ateičiai ateiti. Mes jau žinome, kokia bus pabaiga; perskaitėme tai deivės veide.
Ar savo gyvenime turėjote progą pajausti tokią didybę?
Deivės grožis sukuria įdomų kontrastą su jos galia. Ar reikia atrodyti taip puošniai ir taip patraukliai, kai ateini sutriuškinti priešus? Deivė atsako klausimu: ar reikia persirengti kai paimate peilį supjaustyti pomidorą? Jei norite suprasti deives, turite mąstyti kaip deivė. Na, pilies gynyba atsakingesnė už daržovių pjaustymą, bet tai nesujaukia vidinės būsenos ir nėra poreikio nebebūti tuo, kuo buvai iki paimant kardą.
Trapus grožis – dar vienas liudijimas apie herojės galią ir pasitikėjimą (nežinau kaip dėl zombių, bet žmogiškoms smegenims turėtų kilti galios įspūdis). Žiūrime ir jaučiame, kad nei vienas lapelis nenukris nuo plaukus puošiančių žiedų. Gražiai supinti plaukai sako, kad neteks susivelti – nereikės daug stengtis. Bet daugiausia pasako švelniai apnuogintas kūnas, kuris mums žmonėms atrodo pats jautriausias ir pažeidžiamiausias. Nuogas kūnas liudija, kad deivės neįmanoma sužeisti, nei veiksmu, nei žodžiu, nei mintimi. Net jeigu neturėtų kardo, būtų galima ją smerkti, niekinti, tyčiotis, bet paskui pažvelgi į veidą ir matai rezultą. Deivė atsako, kad apnuoginę kūną netampate pažeidžiami.
Tik vidinė būsena lemia, ar jus galima pažeisti; prisiminkite tai, kai busite nuogi ar apsirengę.
. Bet kur kitur? FB? Ten cenzūra nepraleidžia gražių nuotraukų. Konkrečiai šitą - praleidžia, bet kas iš to, realiam pasauliui nelabai rūpi ką šneka kapinių herojai 