Gausu internete pagyrų filmui. Renkančioje kino kritikų atsiliepimus svetainėje Rottentomatoes 230 kritikų vertina bendru vidurkiu 7,4/100 arba 91%. Tai aukšti rodikliai, rodantys, jog šių laikų fainiausios JAV kino kompanijos A24 filmas labai vertas dėmesio. Ir taip yra!
Abu scenaristai ir režisieriai daugiausia žinomi kaip kultiniu siaubo kino žanre tapusio rež. John Krasinski „TYLOS ZONA“ (2018 m.) scenaristai. Tačiau kartu dirbdami jie šiame žanre yra pasireiškę ir daugiau. „Eretikas“ prasideda dviejų labai jau žavių panelių, sėdinčių ant suoliuko, ant kurio atkaltės priklijuota tezė – „Kas sakė, kad dydis neturi reikšmės?“ atviro pokalbio. Ir išties, merginų pasikalbėjimas nukrypęs į erotikos plotmę, o blondinė, prisipažįsta, jog nevengia porno filmų. Bet iškarto skubu konstatuoti, kad ši tema, kaip atsitiktinė ir besikalbančioms nuodėminga, tuoj negrįžtamai užsibaigs, o žiūrovui paaiškės, jog abi gražuolės yra mormonų bažnyčios misionierės, besistengiančios sutiktus žmones atvesti į jų tikėjimą. Neužilgo jos pasibels į atokaus namo duris ir jas atvers pats HUGH GRANT.
Britų kino žvaigždė, mums puikiai pažįstamas iš visokių populiariųjų „Keturių vestuvių ir vienerių laidotuvių“, „Brigitos Džons dienoraščių“, etc. prisistato kaip namo šeimininkas Ridas ir maloniai pakviečia merginas vidun, kad šios galėtų patogiai skleisti savo tikėjimo tiesas. Tolimesnė eiga rodys, jog aktorius HUGH GRANT’as rodo nuoširdų įsitraukimą į jį įkvėpusį vaidmenį ir puikiai jaučiasi religijos erudito rolėje. Teigiama, jog tai geriausias aktoriaus vaidmuo nuo Tom Tykwer „Debesų žemėlapio“ (2012 m.). O štai jaunoms panelėms „Eretikas“ taps neabejotinai dideliu spyriu karjeros kilimo kryptimi. Jų pasiekimai dar nedideli: blondinę Pakston vaidinanti CHLOE EAST antraeilį vaidmenį turėjo Steven Spielberg autobiografiniuose „Fabelmanuose“, o tamsiaplaukę Barnes (akt. SOPHIE THATCHER) galėjome regėti epizodiniame vaidmenyje šį rudenį rodytame puikiame trileryje „MaXXXine“.
Merginos, t.y. seserys-misionierės, laikosi taisyklės, neiti į svetimą būstą, jei jame nėra moters. RIDAS lipšniai apeina šį reikalavimą, teigdamas, jog žmona kepa mėlynių pyragą, kurio skonis sužavės religines pasiuntines. Ir išties, viešnių uoslę tarpduryje kutena gardaus pyrago kvapas. Tačiau greitai, kai žmona taip ir nepasirodys, o merginos su neramumu pastebės, kad gerąjį kvapą skleidžia aromatinė žvakė, jas vis labiau ims valdyti baimė. Su kiekviena minute ji stiprės, nes jos ne tik akivaizdžiai matys, kad papuolė į spąstus, bet ir malonusis Ridas ims rodytis ne atsitiktiniu žmogumi religinėje sferoje.
Ridas ims intensyviai seserims mormonėms rodyti savo išprusimą, kalbėti apie „tikėjimą – netikėjimą“, santykį su Dievu, įrodinėti, kad jos įtikėjo, nes buvo spaudžiamos (ogi abi turi nuodėmių – viena pasižiūri porno, kita leidžia sau ironizuoti pagrindinės šios religijos „Mormono knyga“ tema), konstatuoti – „kuo daugiau žinai, tuo mažiau žinai“ ir pan. Galų gale, tėškęs ant stalo staltiesėlę su trijų pagrindinių religijų, judaizmo, krikščionybės, islamo simboliais, pareiškia, kad vienintelė religija yra… „žmonių kontrolės sistema“. Nors nuolat retoriškai klausiama merginų, ką jos mano, bet beveik neleidžia joms sugalvoti ir susigaudyti kaip atsakyti į „faktų“ tiradą, nors brunetė Barnes ir bando prieštarauti „pakalusiam“, mokslinio ateizmo apologetu atrodančiam vyrui.
Galų gale jis pareiškia, kad egzaminuos sesris misionierias, kad atliktų jų tikėjimo patikrą. Užduoda klausimą, kaip jos vertina daugpatystę, kurią 1890 m. bažnyčia uždraudė. Nespėjus merginoms atsitokėti, pats paaiškina, kad padaryta tai tik todėl, kad atsirado per daug vaikų…RIDAS reiškiasi kaip proto, orientacijos,reakcijos įsikūnijimas. Jis mintinai cituoja šventuosius tekstus. Tačiau neapleidžia nuojauta stebint šį Rido spektaklį, jog gerai išmanantis ir save paskyręs religijotyrai asmuo, nesunkiai įrodytų šio religinoi „filosofo“ blefavimą. Štai filme ryškus Drugelio efekto naratyvas. Atrodo labai protinga. Iš tikrųjų tai kinų filosofo legenda, kad jis sapnavęs drugelį ir atsibudęs nebesuprato, ar jis tai sapnavo, ar drugelis sapnavo jį. Filme tai pateikiama, kaip kažkas reikšmingo…
Įdomiausia man buvo Rido svarstymai apie kopijas ir originalą. Matyt, siekė įrodinėti, jog daugybė melo aplinkui. Tam jis pasitelkė įžvalgas, kurias lengvai galima rasti internete, bet, prisipažinkime, nežinojome. Taigi, labai pelnytai populiari grupė „Radiohead“ atsieit savo hitą „CREEP“ nukopijavo nuo 1962 m. įkurtos ir praėjusiame amžiuje buvusios labai žinomos grupės „The hollies“ dainos. Taip, scenaristai cituoja teismuose buvusį reikalą:
Ridas pasitelkia ir populiariojo stalo žaidimo „Monopolis“, kurį intensyviai ir šiandien platina daugybė internetinių parduotuvių, beveuk šimtmečio istoriją, kuri aprašyta ir lietuviškoje žiniasklaidoje (pagal šį žaidimą išmaniai padaryta filmo reklama, kurią radęs pridedu).
Ridas, kuris jau atrodo ne kaip eretikas, o paprasčiausias cinikas ir pragmatikas, pareiškia, kad jo pastangos nukreiptos demaskuoti religinius stebuklus, nes jie - manipuliacijos ir iliuzijos. Čia baigiasi taip mane sužavėjęs pirmasis filmo segmentas. Nekritikuokite, kad išdaviau filmo turinį – čia tik pastangos parodyti, kokia įdomybė yra stebėti HUGH GRANT’o išvedžiojimus. Daug kam atrodo, kad jis visiškai užgožė adresatus, į kuriuos nukreipė savo pseudoerudicinį show. Ne visai sutinku – panelės tiesiog su kiekviena filmo minute būdavo vis daugiau persigandusios ir kitaip atrodyti šioje monodiskusijoje negalėjo.
Pasibaigus pirmąjam filmo segmentui, kai mormonės privalo pasirinkti duris „Tikėjimas“ arba „Netikėjimas“, antrasis atiduotas korėjiečiO operatoriaus, uždarųjų erdvių specialistui, filmavusiam garsųjį Park-Chan-wook „SENIS“, meistriškumui. Ten jau pasireiškia mažiau intelektualus grynasis siaubo žanras. Įtraukiančiai stebima, ar pavyks misionierėms išsivaduoti iš tos katės-pelės situacijos į kurią jos patekusios.
Tirai rekomenduotinas pasižiūrėjimui filmas!
