Spėjimas, kad tai yra istorinis-biografinis filmas, bus teisingas. Tačiau jau pirmas kadras leidžia nuspėti, kad „Napoleono“ kūrėjai gan kūrybingai traktuos žinomus faktus ir rodys juos taip, kaip jiems patogiau, gražiau. Turiu galvoje jau pačią pirmą filme apkaltintos Prancūzijos išdavyste Marijos Antuanetės nukirsdinimo sceną. Matyt, norėdami išryškinti pakilimo į šlovės viršūnes ir tragiško žlugimo liniją savo herojaus istorijoje, autoriai tarp džiūgaujančių egzekucijos žiūrovų, pastatė ir jauną iš Korsikos kilusį artilerijos karininką Napoleoną Bonapartą. Istorikai įrodinėja, kad 1793 m. Napoleonas negalėjo čia būti. Kaip ir Antuanetės negalėjo nukirsdinti nenukirpus tokių ilgų garbanų. Tačiau, toliau sekant Napoleono biografiją šiame filme matai, kad autoriai vis dėlto laikosi kertinių imperatoriaus ir karvedžio gyvenimo ir veikimo taškų ir filmas tampa savotiškai vertingu prisimenant ar netgi naujai sužinant šio didžiausiu Europos užkariautoju vadinamo prancūzo gyvenimo vingius. Beje, kad visi prancūzai kalba angliškai, taip pat neprideda filmui solidumo…
Pamatyti filmą skatina jau vien kūrėjų komanda. „Napoleonas“ atsirado sero titulą turinčio brito, vakar atšventusio 86 m. sukaktį, Ridley Scott užsispyrimo dėka. Nepavyko sukurti kažkada filmo apie šią legendinę asmenybę genialiajam Stanley Kubrick, bet anglas nenusileido. Kritikai nėra sužavėti rezultatu, daugiausia dėl prabėgom, paviršutiniškai, gal net epizodiškai parodomų esminių Napoleono Bonaparto valdymo akcentų. Gal būt tų priekaištų neliks, kai bus parodyta autorinė-režisūrinė filmo versija, truksianti daugiau kaip 4 valandas ! Dabar gi turime 2,5 val. normalią filmo trukmę. Man RIDLEY SCOTT – didžiulės meistrystės etalonas. Taip, pastaruosiuose filmuos nėra tokių novatoriškumų kaip išgarsinusiuose režisierių filmuose „Alien“, „Blade runner“, „Thelma & Luiza“, „Gladiator“, „Juodojo vanago žūtis“, bet VISŲ jau pusė šimto sukurtų jo filmų meistrystė akivaizdi. Jis taip ir negavo nė karto iš 4 nominacijų Oskaro, bet niekas nepaneigs ir „Napoleono“ profesionalaus lygio! O tokie perdėjimai, kaip šaudymas į Egipto piramides, tik prideda kinematografinio žavesio…
Ne viskas idealiai gavosi persikūnijant į imperatorių - karvedį ir ekrano superžvaigždei Joaquin Phoenix. Pakerėjęs visus neprilygstamu oskariniu Džokerio vaidmeniu, aktorius tik patvirtino savo neeilinį talentą kurti įvairiausius keistuolius. Kartais, kai filme didesnioji dalis skiriama Napoleono šeimyninei dramai bei valdžios ėmimo demonstracijai, Bonapartui lyg pritrūksta emocijų, lyg per daug įsitempusio, „suakmenijusio“ veido. Ir jei Napoleoną garsinusią didybės maniją jam pavyksta įkūnyti, tai jo narciziškumą – vargu bau…
Kas be ko, Ridley Scott moka deramai parodyti batalines scenas. Filme – 6 mūšiai, per kuriuos žuvo apie 3 mln. žmonių! Kurgi nepagalvosi apie šių laikų situaciją pasaulyje, kai vyksta iškart keli karai! Jų beprasmybė šiurpina protą. Filmas tikrai privers susimąstyti. O filme masinės kovų batalijos perteiktos išties kūrybingai. Ir visos karinės operacijos skirtingos, kaip ir buvo Napoleonui. Vien 1812 m. gruodžio pradžioje besitraukianti sutriuškinta Borodino mūšyje armija prie Vilniaus prarado 40 tūkst karių. Prie Kauno – tiek pat kovose su caro Aleksandro I kariuomenės persekiojimu. Neabejoju, kad po filmo gali kilti noras pasitikslinti Napoleono biografiją Vikipedijoje – įsitikintumėte, kad esminiai dalykai filme parodyti.
Beje, apie Napoleoną sklando daugybė legendų. Kai kurios, aiškiai išgalvotos. Taip pat ir „lietuviškų“. Štai, kai atsiveria Vilniuje atėjus iš Pilies g. unikali grožiu Šv. Onos bažnyčios vaizdas, gidai reginį „užviršuodavo“ porinimu, kad pamatęs tai Napoleonas (o jis net 19 dienų žygyje į Maskvą praleido dabartinėje Prezidentūroje), pareiškė „kaip norėčiau ją pasiimti ant delno ir parsinešti namo“. Dabar gal tik užsieniečiui tokia legenda atskleidžiama – nėra duomenų, kad Napoleonas išvis matė bažnyčią, nes buvo itin užimtas vadas. Be to, paryžiuje tokio grožio daug.
Tačiau kita legenda gal būt realesnė. Atjojęs iki Vilniaus, Napoleonas tikėjosi būti sutiktas prie centrinių gynybinės sienos vartų, buvusių dabartinės Pylimo - Rūdininkų g. sankryžos zonoje. Čia tradiciškai su „duona ir druska“ Vilniaus magistratas sutikinėjo garbingus miesto svečius. Deja, prancūzams teko išsiaiškinti, jog dėl nepriežiūros, vartai 1812 m. bėra sugriauti jau 10 metų. Staigiai reikėjo keisti planą ir iškilmingai organizuoti Napoleono įjojimą per Aušros vartus. Ten laukė ir Vilniaus vadovų delegacija. Čia reikia prisiminti, jog Europoje buvo pasklidęs faktas, kad Napoleonas Bonapartas yra itin žemo ūgio. Iš tikrųjų, jo ūgis buvo 159 cm, visai normalus prieš porą šimtų metų. (Gyvenime Joaquin Phoenix yra 3 cm aukštesnis už žmoną Žosefiną vaidinančią Vanessa Kirby. Padaryta, kad aktorius ekrane būtų žemesnis už žmoną). Tačiau neūžaugos kompleksas karvedžiui buvo įskiepytas. Jo žirgas visuomet buvo aukščiausias, jam speciali pasiūta kepurė, atpažįstamas karvedžio atributas, – taip pat. Taigi, jodamas per Aušros vartus, imperatorius buvo priverstas nulenkti galvą, kad tilptų pro vartus. Vilniaus karčemose tik ir šnekėjo, kad visa Europa nusilenkė Napoleonui, o Napoleonas nusilenkė Vilniui. 
