Quentin Dupieux per pastaruosius kokius 15-a metų tapo tikru abiejų didžiųjų Lietuvos kino festivalių favoritu, numylėtiniu. Beveik nebūna tiek „Scanoramos“, tiek „Kino pavasario“, kad programose nebūtų šio charizmatiško darbštuolio naujas(ų) filmas(ų). Matėme jo kino fantazijas apie pašėlusios padangos riedėjimą, gigantiškos musės dresavimą, keisčiausių ateivių invaziją, originaliausio teatro kritiko akciją, bandymus kalbinti patį Daaaali, pasigėrėtiną zomšinį švarką ir daug kitų. Tikrai ne išimtis bus ir patį KANŲ kino festivalį atidaręs ir ką tik mūsiškę Scanoramą – „ANTRASIS VEIKSMAS“.
Tai pokalbių kinas, kurį bent 90% žiūri plačiai išsišiepęs :)! Penki asmenys, iš kurių 3 - ryškiausios dabarties Prancūzijos žvaigždės LEA SEYDOUX, LOUIS GARREL, VINCENT LINDON, (juos matome pridedamoje čia Kanų k/f iškilmingos premjeros vakaro nuotraukoje ir kur kraštinis iš dešinės su didžiausia žilstelėjusia barzda – filmo scenaristas, režisierius, operatorius ir montuotojas QUENTIN DUPIEUX), visą šį ne ilgą filmą diskutuoja, ginčijasi ar keičiasi savo įžvalgomis ir patirtimi. Tiesa, iš penketuko kai kas pažins dar vieną veidą, RAPHAEL QUENARD – tai tas įsimintinasis teatro kritikas iš prėjusių metų Scanoramoje rodyto Dupje „Janiko“!
Prasideda pasakojimas storulio barzdočiaus atvykimu prie pastato, kuriame, kaip vėliau sužinosime, įsikūręs kuklus restoranas „Antrasis veiksmas“. Vyriškis didžiai įsitempęs, susijaudinęs – rodosi štai, štai ir pakels ranką prieš save. Bet tokio baisumo nepamatome (gal kol kas?) ir jis lėtai atrakina restoranėlio duris. Čia pat šokame į dviejų žingsniuojančių vyrukų pokalbį, kur vienas nori įsiūlyti savo merginą, kuri jo nejaudina, o kitas įtarinėją draugą, kad šis nori atsikratyti arba bjaurios panos, arba … transvestito. 
Tikrai regime ir girdime panašaus stiliaus kiną, kokį mums yra padovanojęs Prancūzijos Naujosios bangos pradininkas ERIC RHOMER, ar, sakykim, gyvas klasikas WOODY ALLEN. Tik lyginant su pirmuoju, čia dialogas turi mažiau jautrumo ir yra emocingesnis, su antruoju – visai nesivadovaujama psichologijos, meno aptarimo, rašytojų citavimo naratyvais. Būtų viskas taip ir vykę, koks susidaro pirmas įspūdis, jei ne staiga vieno priminimas, jog nereikia „putotis“: – Mes gi ne vieni – štai kino kamera….
Ir suvoki, kad žiūri būtent Dupje kiną, kuris ir šiuo atveju nėra tiesmukas – neria į kino kine bei kitas peripetijas…
Quentin Dupieux pabrėžtinai diskutantų (kolegų aktorių|) nenardina į nuomonių apsikeitimo prasmių gylį. Kur kas stipriau siekiama pajuokti kino kūrėjų cechą, pademonstruoti jų kvailokas ambicijas ir siekius. Tokios temos gvildenimą prancūzas pradėjo ankstesniame ekscentriškąjame filme „Daaaali“. Tiesa, kai paniuręs vyriausias sulaukia skambučio, pasak jo iš geriausio pasaulyje kino režisieriaus (atspėkit, ką Kventinas Dupje tokiu laiko? Aš sutinku su juo…:)), aktoriaus nuotaika radikaliai keičiasi. Negalima kritikuoti – tokia aktorystės prigimtis ir lemtis…
Susipažinus su dar kitais būsimais pašnekovais, po truputį darai sau išvadą, kad žiūri… autorinio kino, taip pat vadinamojo arthouso… PARODIJĄ. Išties talentingą, kūrybinę parodiją! Filmavimo pamainos finalas taip pat nebus tiesmukškas ir baigtinis. Turėsime pabaigos potekstę! Vien ko vertas paskutinis kadras su nesibaigančių bėgių vaizdiniu! Klius čia ir įsigalėjančiam dabar dirbtiniam intelektui…
Kad jau penkiasdešimtmetis QUENTIN DUPIEUX savo dėmesį skirią ne muzikanto bei didžėjaus krjerai, kur buvo pasiekęs nemenkų laimėjimų, o kinui, galime tik pasidžiaugti.
