Vaikystėj bijodavau griaudėjimo,tai visada slėpdavaus už fotelio…nu dabar dar kai užgriaudėj tai irgi per širdį pereina…bet smagu kai lyja ir griaudi su saiku…
O kaip jums?
fainas temos pawadinimas
na o siaip as tai nebijau griaustinio.na nebent wiena namuose bunu tada tau jau i kelnes myzu na o siaip tai lietutis ir labai patinkagreiciau sugriaudetu ir atsiltu labai laukiu wasreles
na kai griaudeja tai visai nieko toks jausmas apima…kazkaip sunkoka toki jausma apoibudinti, bet kai griaudeja, siurpuliukai "begioja" po tavo vidu ir tas jausmas yra savotiskai malonus… man smagu kai griaudeja, nes zinai, kad pagaliau atejo tikras pavasaris, pagaliau bunda gamta is po ilgo ziemmos miego, kuris juos pagulde i sniego patala rudenelio gale…griaustinis tai lyg zadintuvas gyvajai gamtai, kuriai pranesa jog laikas prabsti, laikas pauosti gatos peizazus nuostabiais ziedeliais ir garseliais…griaustinis tai tikrai nuostabus reiskinys…
Vaikystej visiskai nebijodavau, patikdavo buti prie lango, nors, kai sako, kad kai griaudeja, negalima buti prie lango… bet as vistiek sededavau ir iki pat dabar man juokas ima is tu, kurie slepiasi. Kiba pasisleps ir lauke nebegriaudes… Suprasciau, kad tas griaustinis kanors darytu, bet dabar… juk tai tik garsas
Man labai patinka griaustinis-tokia atmosfera gera sukuria-tada tik ir norisi isisupti i silta pleduka pries koki zidinuka su vyno taure rankose ir mylimais zmoguciais salia……zodi atmosfera is trecio karto tik pavyko parasyti
dievinu smarku vasaros lietu…ir griaustini…nezinau,bet mane tai pakrauna…aisku truputi ir bijau-reikia bijoti…bet siaip tai laukiu nesulaukiu kada tai bus…tai taip romantiska…gaila,kad tada dazniausiai bunu viena…