PEDRO ALMODOVARO – žinomiausias ir populiariausias Ispanijos kino kūrėjas. 1988 m. „Lietuvos“ kino teatre pristatytas kaip Maskvos kino festivalio programos filmas „MOTERYS TIES NERVŲ KRIZĖS RIBA“, nustebino lygiu ir originaliu įdomumu. Vėliau galėjome gerėtis maestro daugiau kaip 20 naujesnių filmų, nes jie jau patekdavo į reguliarų mūsų kino teatrų repertuarą.
Savo filmų scenaristas ir režisierius Almodovaras priklauso tai retesnei menininkų kategorijai, kurie tarsi vis kuria „tą pačią plokštelę“. Tai reiškia, jog jo filmai panašūs vienas į kitą, tik papasakoja vis kitokią moterų likimo istoriją. Manau, kad jei jo filmų gerbėjo paprašytume papasakoti kokia ta istorija rodoma kiekviename iš kažkada matytų filmų, gerbėjas neišvengiamai užsikirstų, nes siužetai galvoje bus susimaišę. Tačiau, lygiai kaip ir tokio „to paties filmo“ stiliaus apologetas Woody Allen, PEDRO ALMODOVARO moterų psichologijos, emocijų, tarpusavio santykių suvokimo temos pastovus kedenimas ne tik kad nekritikuotinas, bet visuomet susilaukia tik pagyrų. Nes jo moterys ekrane labai jau įdomios ir kaloritinės. Taikliai reiškinį kažkada yra apibūtinęs mūsų kino kritikos maestro SAULIUS MACAITIS. Jis rašė, jog tik homoseksualūs vyrai gali iš tikrųjų suprasti moteris, jas parodyti ir aprengti.
Po šios laisvai pacituotos minties, suprantate, kad kaip ir visuose filmuose, „UŽ GRETIMŲ DURŲ“ vyrauja moterys, o jei pasakojamojoje istorijoje „pasitaiko“ vyrų, tai jie – neišvengiamai pilki ir banalūs. Net, jei tas vyras ir Holivudo žvaigždė JOHN TURTURRO.
Seniai besimačiusios praeityje jei ne bičiulės, tai geros į septintą gyvenimo dešimtį įkopusios pažįstamos Ingrida ir Marta vėl prisimena viena kitą netikėtomis aplinkybėmis. Rašytoja Ingrida sėkmingai pristatinėja savo naują teorinę knygą apie MIRTĮ fanams. Čia pasiekia ją informacija, kad senai nematyta Marta sunkiai serga. Filmas toliau ir rutuliuojasi apie abiejų moterų naują suartėjimą, kurį skatina tragiška gyvenimiška situacija.
Filmo pradžia, kai abi moterys pasakoja apie savo gyvenimą periode kai nesimatė, labai primena Romo Zabarausko „Rašytoją“, kurį galėjome matyti vasaros pradžioje. Bet greit filmo panašumai ir baigiasi, nes Almadovaro galimybės keisti filmavimo lokaciją, nedaryti vieno aplinkos vaizdo reginį, nepalyginamai didesnės. Kai draugės, vienos iš jų iniciatyva, apsigyvena prabangioje viloje šalia garsiojo Vudstoko, visai nauja aplinka vaidina reikšmingą vaidmenį jų susitarimo įgyvendinimui.
Tačiau metai iš metų rodydamas emocingas ir charakteringas moteris, PEDRO ALMODOVARO žvilgsnis į jas ir keičiasi. Turiu mintyje, kad bėgant metams vis mažiau kino autorius juokauja. Ankstyvąjame kūrybos periode jį drasiai buvo galima vadinti komediografu. Mažėjant humoro jo filmuose, prieiname prie naujausio „UŽ GRETIMŲ DURŲ“, kuriame visai nejuokaujama. Galima teigti, jog tai sąlygoja filmo tema, bet galima ir konstatuoti, kad Almodovaro kinas pasikeitė. Lieka jo šarmingos moterys, labai ryškus vaizdo spalvingumas, mėgavimasis stambiais planais, bet nusišypsoti menininko naujausiame filme išeina tik tuomet, kai abi filmo herojės mėgaujasi vieno talentingiausių kino istorijoje komiko Baster Kiton įsimintina kūrybos ištrauka, draugių stebima per TV.
Naujas ir dar vienas aspektas – pirmą kartą Almadovaro moterys kalba angliškai. Ir čia ne vienintelė priežastis, jog filmuojasi dvi ryškiausios brandaus amžiaus kino žvaigždės – britė TILDA SWINTON ir amerikietė JULIANNE MOORE. Svarbus tarptautiškiausios kalbos pasirinkimas turėjo būti ir tas, jog Ispanijoje eutanazija leidžia įstatymai, o JAV – tik kai kuriose valstijose. Didžiojoje šalies dalyje šis žmogaus pasirinkimas yra kriminalinis veiksmas. Todėl reikėjo Amerikos…
Nereikia aiškinti, kad savo personažes abi didžios kino aktorės suvaidina klasiškai. Žiūrovas turėtų atkreipti dėmesį ir į moterų aprangos fasonus, labai pritaikytą rodomai situacijai kamerinio stiliaus muziką. Nepritarčiau tik Almodovarui, kad finaliniame etape Martos dukrą įkūnyti taip pat patikėta Tildai. Mano požiūriu, kaip ir žalios jaunystės epizodą suvaidino tinkama pagal amžių aktorė, taip ir dukra turėjo ekrane atrodyti atitinkamai. Taip, grimas, dažas, šukuosena labai pajaunina unikalios išvaizdos TILDĄ SWINTON, tačiau nuo vaidybos manieros, kūno kalbos niekur nepabėgsi – matai tą pačią Martą…
„UŽ GRETIMŲ DURŲ“ pelnytai prestižiniame Venecijos kino festivalyje pripažintas geriausiu filmu. Europos kino akademija taip pat deramai įvertino filmą – nominavo geriausio filmo, režisieriaus, scenarijaus ir aktorės kategorijose. Tačiau garbusis kino kūrėjas Liucernoje, kur iškilmingoje aplinkoje buvo teikiami prizai, nepasirodė. Dalyvavo tik jo visų filmų prodiuseris, brolis Augustinas Almodovaras. Neteigiu, jog ispanų žvaigždės privalėjo būti pažymėtos renginyje (labai jau išskirtinis šiemet yra prancūzo Jacques Audiard kriminalinis miuziklas „Emilija Perez“, kurį matysime kino teatruose nuo sausio 17 d.), bet neatvykimas į šventę (transliavo LRT plius TV) galimai susietas, jog Pedro Almodovaro labai įsižeidė dėl ankstesnio jo filmo nepaminėjimo analogiškame Akademijos renginyje, į kurį jis buvo atvykęs. Derėtų akademikams taisyti santykius su Ispanijos kino milžinu.
Filmas nėra Kalėdinės nuotaikos. Tačiau meno apraiškų kine puoselėtojams neleistina jo nepamatyti.
