paprastumas - tobulumas
kas zmones vercia taip giliai mastyt? kodel jie tiesiog negali buti naivus, ir gyvent kad ir naivu, bet laiminga gyvenima, juk laime svarbiausia, taciau ne jie turi prisigalvot visokiu nebutu dalyku, lyst i savo proto gelmes ir baugint kitus savo kalbomis. zinau cia retorinis klausimas, pasakykit savo nuomone, aciu.
Na taip, kai kuriems žmonėms mąstymas - ypatingas darbas. todėl per daug ir nevargina savo smegenų, tad visas gyvenimas apsiriboja tik “alus/mergos/treningai” 
Bet aš kažkaip linkęs daug apie viską galvoti, semtis informacijos. Kiekvienam savo
Aš taipogi.Kai kam užtenka gyventi banalybių kupiną gyvenimą pro rožinius akinius,įsivaizduojant,kaip viskas nuostabu - lyg pasakoj.O kam to reikia? Ar nuo to,kad viską nudažai pastelinėm spalvom,kas nors pasikeičia?Ar nuo to,kad save apgaudinėji,būna geriau? Čia irgi gali priimti kaip retorinį klausimą.
Ash tai nesuprantu tu zmoniu kurie filosofoja, ir isgalvoja nebutus daiktus. Ash galvoju tai kas paprasta, kas nevargintu manes. Tiesog gyvenu dabartimi ir nesiduomiu visokiais paistalais. Tiesiog apsimetinejimas kad yra gerai kaip istikruju yra blogai, privercia pilnavertiskai gyvent ir nepasiduot prasymanimais visokiais.
Svarbu nepersistengt. Jei per giliai lysi gali igriuti, o isvis nieko nedarydamas - taip ir numirti nesuzinojes ka cia veikei. Mastymas mums duoda teise rinktis, o ne imti tik tai kas paduota ant lekstutes.
“Nekaltybė, jaunystė ir naivumas prarandami ir nebesugrąžinami…” 
… O šiaip, žmogus tobulėja kai į kažką gilinasi, kažkuo domisi ir t.t. Kuo daugiau žmogus žino, tuo jis paprastesnis. O tobulumą kiekvienas supranta savaip…
Man nepatinka zmones kurie kiekviena menesi…savajte…diena…para…valanda…minute…sekunde…galvoja…nemeg stu…galvot darau viska is sirdies…bet kartais galima skaudziai nudegt
kiekvienas zmogus gyvena savo suvokimo ribose. pvz jei as pradedu kalbeti su kokiu dideliu proto bokstu, ateina momentas kai as jo nebesuprantu ir tada pradedu galvoti kodel jis taip giliai masto? 
o kai snekuosi su savo bobute, tada galvoju ‘jezusmarija, kodel ji tokia naivi…’. tai zodziu vieni suranda laime naiviame gyvenime, o kiti buna laimingi tik kankindami savo prota
Yra zmones intravertai ir ekstravertai. Tai vieni daug galvoja, o kiti daugiau veikia. Tokia prigimtis. As irgi labai noreciau nesiknaisiot po savo dusia, bet tokia jau as is prigimties.
Mastymas kai kuriems zmonems yr patapes iprociu. Negali juk visi su dauno sindropmu gimt ir vaiksciot kvailas, placias sypsenas prisiklijave.
Paprastumas nėra tobulumas 
Tobulumas yra supratimas 
Jeigu suprasi ką darai ir kodėl, o ne darysi viską paprastai, kaip kiti - būsi tobulas. Galvoti reikia, nejaugi norisi numirti be raukšlių galvoje? 
sherniukas :
Nejuokink…Koks dar gali būt pilnavertiškas gyvenimas apsimetinėjant prieš kitus,ir svarbiausia, save? Tai tik bėgimas nuo realybės ir į neviltį varanti tuštuma viduj,kuri bandoma užverst savo paties susikurtom iliuzijom.
Paprastumas ir naivumas - tai du skirtingi dalykai. Įveikęs proto pinkles ir tobulėdamas žmogus vėl atranda paprastas tiesas. O labai protingos painios kalbos tereiškia kitą naivumo lygį.
“painios protingos kalbos” … įdomiai čia pasakei
ne kiekvienas zmogus sugeba mastyti…isigilinti į savo jausmus ir mintis…todėl belieka tik dzeugtis, kad zmogus nuolat analizuoja save…juk be keistu minciu nebutu nei kurybos, nei zmogisku vertybių…
nei tobulėjimo,kas svarbiausia.Bent jau kai kuriems.
pavadinimas neblogas… tik va nelabai supratau ką temos autorius ten suvapėjo pirmame poste 
Turėjo omeny kažką panašaus į “kam mąstyt daugiau,nei reikia” 
subtilumas,paprastumas manau atsiranda tada kai žmogus būna pakankamai apsišvietęs…