Gal reiktų pabandyt įsivaizduot save to žmogaus vietoje… 
Tarkim ką aš norėčiau girdėti ir kas man padėtų… Ko gero užuojauta mane erzintų. Norėčiau tik supratimo, ramybės gal šiek tiek daugiau dėmesio nei įprastai, kad būtų su kuo pasikalbėti tada kai man to reikia… Tiesiog supratingo žvilgsnio, ir be jokių kvailų “viskas bus gerai”…
Manyčiau, nevienodai ir žmonės elgiasi, papuolę į tokią situaciją. Nuo jų elgesio , ko gero , priklauso ir aplinkinių požiūris. Gal ir šokiruoja sarkazmas, netgi pašaipa, bet tai visgi geriau, nei juoda neviltis… Manau , tokie žmonės - stiprūs. Norisi tikėti, jog, jei taip atsitiks, ir pats panašiai elgsiuosi 
Ledi, na aš pabandžiau isivaizduoti… Supratau tik viena - tuo momentu slysta grindys iš po koju ir verčiasi pasaulis, keičiasi spalvos, keičiasi garsai, keičiasi skonis… Ko gero, pradedi ieškoti žmoniu, kas ta TIKRAI supranta ir yra jau patyre… Toliau nebesugebejau isigilinti 
ne… paguodos zodziu nereikia… jie tik skaudina… reikia rasti zmogui tokius zodzius, kurie ikveptu…suteiktu energijos naudotis tuo laiku, kuri jis turi. jei as sirgciau mirtina liga, manes guost nereiketu 
zinociau ka veikt 
Padaryk viską, ką tik gali, kad jam tas gyvenimas, kurį dar liko nugyventi, būtų kuo gražesnis, kuo laimingesnis. Bet neduok Dieve, jokių ašarų, graudulių ar panašiai!
ar reikia guosti? žmogaus nereikia gailėtis, žmogui reikia padėti Dėmesiu, bendravimu, buvimu šalia, supratimu… 