Pagarba mirusiajam ar/ir tradicijų laužymas?
Situacija (mano asmeniškai patirta): Kiek prisimenu savo dieduką, jis visada kartodavo, kad jam mirus nenori jokių kunigų, giedojimų ir pan. Neidavo į bažnyčią (gal tik per laidotuves, dėl reikalo) ir visada būdavo priešiškos nuomonės apie visus kunigus ir kitus krikščioniškus reikalus. Močiutė, atvirkščiai, - “sena davatka”. Ir atsitiko taip. Dieduką pakirto vėžys. Laidotuvės kaip su visais “prikolais”: šermenys, kunigas, rožančiai, giesmės, mišios ir t.t. ir pan. Visada priešiškai žiūrėjau į tokį laidotuvių sprendimą. Būtų užtekę sukviesti visus į laidotuves ir pabaigti viską galų gale: visus vaikščiojimus iš namų į bažnyčią, paskui tik į kapus. Diedukas dėl to vėžio pakankamai prisitampė po gydytojus, ligonines ir tų kančių jam manyčiau užteko gyvenime, tai kam dar po mirties reikia jį tiek tąsyti, juo labiau, kad jis gyvas būdamas pats tam griežtai prieštaravo. Tikiuosi, kad teisingai išreiškiau mintis. Kokia palaikytumėte situaciją, jeigu viskas būtų įvykę pagal žmogaus norus: tradicijų paniekinimu, pagarba mirusiam? Antrasis variantas man asmeniškai atsveria pirmąjį. Kad ir kokios tradicijos būtų svarbios, bet daryčiau viską pagal mirusiojo norus.
Na as irgi sutikciau su tavim,kad svarbiausia mirusiojo noras 
na jei mirusiojo norai realus ir igyvendinami, manau, reiktu paklusti paskutiniai jo valiai.
Na, diedukas rodos ateistas buvo - pomirtiniu gyvenimu netikėjo, tad jam visiškai dzin, kaip jį palaidojo. Nors reikėjo paprasčiau, aišku, laidot. … o pageidaujantys palengvinti jo dušelės klajones tyliai ramiai užperka jam mišias. Elementaru.
As irgi nenoriu viso to. Visos tos tradicijos 
As noriu buti sudegintas. Ir kad pelenai butu paleisti pavejui. Nenoriu, kad kas nors mane matytu karste ir po to visa gyvenima prisimintu “kaip graziai as ten atrodziau” 
O vykdyti mirusiojo valia - tikroji pagarba jam. Kad ir priestarautu tradicijoms…
Sudetinga atsakyti taip ar kitaip. Tikintys sielso amzinuoju gyvenimu, be abejo sutiks, kad Misios turi didele galai ri gyvendamas zemeje bedieviskai, diedukas to net nezinojo. dabar jis dziaugtusi tuo, kas kazkada jam atrode “davatkos”, tusti dalykai, ir pan. Niekuo nenusikalsime mirusiajam ir Dievui, jei vykdysime jo paskutine valia… Jei zmogus visa gyvenima nugyveno kaip bedievis, ka bepakeis laidojimo apeigu forma?..
Vienos kažkurios bažnyčios madų nesilaikymas nereiškia kad žmogus netiki į pomirtinį gyvenimą. Tikėjimas ir religingumas du skirtingi dalykai, nereikia jų painioti. Ir kas kitas turi teisę žmogui kišti savo tikėjimo formą? Žmogaus atžvilgiu buvo pasielgta labai negražiai, tiesiog savanaudei bobai buvo ant tiek nusispjaut į savo buvusį vyrą, kad ji nusprendė geriau pasiafišuoti prieš visą kaimą kokia ji davatka 
užuot įvykdžiusi mirusiojo valią. Aš pvz norėčiau kad po mirties mano palaikai būtų sudeginti ir pelenai paleisti pavėjui mano mylimoj žemėje, o ne pūtų kažkur masiniam pūdime. Norėtųsi tikėti kad mano kūno prieš mano valią neužkas kur nors į 2 metrų gylį vien tam kad kažkas turėtų kur gėlių atnešti lapkričio 1-ąją
Niu kam taip? Jau buvo dilema: ar vyro ar tikėjimas. Aišku tikėjimas. Ji pasielgė taip kaip mano esą reikalinga. Ir ją reikia suprasti. Nors protingesnis tikintysis pasielgtų kaip rašiau.
laidojimas katalikiskomis apeigomis - nera tautos tradicija, kuriai wisaad galima nusizengti… o priestaraudamas zmogaus religiniams ysitikinams o juolabiau beweijk paskutiniai valiai, nusizengi ne tik diewo, bet ir wisiems kitiems ymanomiems nerasytiems ystatymams… tai yra man netgi ganetinai slykstu
kam taip ziauriai? juk yra toks dalykas kaip “paskutine valia mirstanciojio”, juk kaip tik tuo metu, daugelis zmoniu atvirksciai suvokia, kad jiems reikia ispazinties, kad uz tam tikrus nusikaltimus nori but atleisti, kitaip sakant susiiama, o jei sis zmogus to nereikalauja, tiksliau nepripazysta sio tikejimo, kam tada savo nuomone-tradicijas jam kist
tikrai tiap