ne…
pazinau gyvenima toki, koki norejau ji pazint
Nenoriu mirti!! Dar ir kaip gaileciausi!! Nors aisku butu per velu…Bet nieko nebejausti, ir guleti kazkur po zeme?! Tai ne man… 
aisku kad gaileciausi…juk dar tiek gyvenime visko mazai patyriau…Noriu gyvent gyvent ir gyvent…
jei is meiles tai nesigaileciau
meile cia ne prie ko.
jeigu dabar - tai gaileciaus.
as tai gaileciausi,nes man dar visas gyvenimas pries akis,reikia dar daug ka nuveikti
priklauso kaip ir del ko
dabar tai gal biski gaila butu…
bet uzeina tokia mintis nuolatos
nagi abejoju ar numirusi sugebeciau jausti kazkoki gailesti Klausimas is esmes neteisingas Juk mire kaip ir nieko nebejaucia.
Dar yra ka nuveikti,mirti dar nesiruosiu
ir manai, kad nebera daugiau ko pazinti?
as gaileciausi be proto (jei, aisku, po mirties egzistuoja tokie dalykai). Ne tik del to, kad turiu maziausiai milijona planu ir svajoniu, bet ir del to, kad siuo metu esu beprotiskai laiminga, o kai bunu laiminga labai daug dar noriu pasiekti ir gauti. butu be galo gaila ne tik artimu zmoniu, bet ir saves (ax, tas egoizmas…), nes dar esu tik mergaiciuke, kuri is esmes tik zengia pirmus zingsnius keliu, kuri pati nusipaise vaikystej ant sugertuko su liejanciu rasala parkeriu. man gyvenimas nuostabus, sviesus, lyg pukuotas visciukas, kuri norisi priglausti prie saves ir niekad nepaleisti. jis brangus. labai. tikiuosi, kad niekad neateis ta akimirka, kai noresiu ji palikti.
aisq, kad ne 
. Del to, kad:
- jau nebegaleciau gailetis;
- nebebutu prasmes gailetis - vis tiek jau mires
o kas cia negero?