XVIII a. vidurys. Ketvirtį amžiaus ištarnavęs Danijos karaliaus armijoje, kapitonas valdovo vardu imasi įsavinti laukinių žemių gabalą. Jei žiūrėtume tokią istoriją sovietmečiu, būtinai asocijuotume su legendine anų laikų plėšinių įsavinimo akcija. Na, lietuviškame kontekste gal tiktų koks pelkių užkariavimo motyvas.
Tokį siužetą apie senosios Danijos istorijos faktą, gausiai siužetą praturtindamas, buitiniais, romantiniais, veiksmo elementais, žymus danų kino scenaristas NIKOLAJ ARCEL pristatė pernai. JIs stipriai reiškiasi ir savo scenarijų režisūroje – jau yra 7 jo sukurti filmai. Tampriai bendradarbiauja ir su populiariausiu dabarties Danijos kino aktoriumi MADS MIKKELSEN. Dalis jų kūrybos matyta ir Lietuvoje, ypač kino festivaliuose. Aktualiausias savo populiarinimui Mikkelsenui tapo komedija „DAR PO VIENĄ“, kur Mesas (taip, sako, reikia tarti šį danišką vardą) įkūnyja besismaginančių taurelės kilnojime pedagogų lyderį. Acelis mėgsta istorines dramas. Tokia yra ir „Pažadėtoji žemė“. Tiesa, originalus pavadinimas turėjo būti „Niekšas“ (būtent tokiu tampa vietiniams feodalams jų teritorijų užkariautojas exkariškis), bet mūsų platintojai pirmenybę atidavė oficialiam angliškam filmo pavadinimui. Duoklė aiškumui apie ką filmas.
Reklamuojamu kaip vesterno žanru filmas tampa tik finalinėje dalyje. Matyt, galvojama, jog jei rodoma žemių užkariavimas nors ir plūgu ar kastuvu, tai jau vesternas… Žemiau pateiksiu kai kurių subjektyvių pastebėjimų, bet filmą pamatyti verta, nes yra susilaukęs atgarsio kino pasaulyje. Rudenį debiutavęs Venecijos kino festivalyje, sulaukė „Specialaus paminėjimo“ apdovanojimo, o svarbiausia, praėjusį mėnesį teikiant Europos „oskarus“, kino akademija pripažino MADS MIKKELSEN geriausiu metų kino aktoriumi. Jam tai ne naujiena – trečias karjeroje toks prizas. Dabar reikia laukti „Auksinių gaublių“ ir Oskarų verdiktų. Manau, prasminga nepraleisti filmo, kuris galimai bus dar labai prisimenamas ir lietuviškoje žiniasklaidoje. Deja, didžiuosiuose mūsų kino teatruose greičiausiai filmas bus rodomas trumpai, nes intelektualūs filmai čia ne pagrindinė „produkcija“. Per šalčius praleidus laiką, vėliau seansų gali ir labai sumažėti…
Filme netrūksta epiškumo, dramatizmo. Viskas yra aukščiausios kinematografijos lygio. Bet matau vieną bėdą – jo visa konstrukcija, siužeto pasakojimo būdas yra senamadiško stiliaus. Sutinku, kad pasakojant istorinį siužetą drėbti novatoriškumo raiškas yra sudėtingas ir diskusinis klausimas, tačiau pagaudavau save, kad sekant įtemptą siužetą, išlikimo drama deklaruojantį tokį kiną, kaip „Pažadėtoji žemė“, retkarčiais darosi nuobodoka. Turi ir nuspėjamumo. Taikliai pastebėjo vienas kritikas, kad filmas – „žmogaus užsispyrimo meditacija“.
Nežiūrint kritikos gaidelių, teigsiu, kad filmas bus žavus visiems MADS MIKKELSEN gerbėjams. Ne veltui pasibaigus seansui SCANORAMOJE aidėjo dalies žiūrovų aplodismentai. „Pažadėtoji žemė“ nusipelnė teigiamo didžiulio Danijos kinematografininkų darbo įvertinimo.
