Sedagah, kad galima sakyti, kad nebuvo
Del to ir juokinga
aš bijau rimtų ligų, senatvės (kartais net ir senų žmonių) ir storumo bet tai visai nejuokinga 
O as tai turiu “laime”- mane labai megsta visokie chroniukai 
, pastoviai jie susiranda buda, kaip shalia prisest, kaip pakalbint, pafilosofuot… Nu buna ir juokingu nuotykiu, jie ziuri i mane ir sako: “Oi, ponia…” Dievazi, galvoju, kur jie ta ponia mato, nu kazkaip pagarbiai jie su manim, gal as jiems kazkokius pagarbos “mygtukus” ijungiu 
?..
Ai, as va dar prisiminiau, griaustinio bijau. Va visai neseniai sedejau prie lango, dirbau su kompu, ir kaip kale zaibas, nu kaip galinga fotiko blykste 
, tai as is karto taip pasimeciau, paskui net asaros istrysko, siaubas buvo, o kai griaudejo, tai langai, sienos, kede, kur sedejau, ir kompas drebejo 
… Siaubas buvo. Bet juokingiausia, kad as is tos baimes, kad kaip nors ja nuslopinciau, begte nubegau susitvarkyt spinta 
, ir dar paskui pirstine prairusia susisiuvau 
. As va ir galvoju, gal bijojau, kad nutrenks, tai ras negyva, o va spinta sukuista, pirstine prairus 
…
As irgi dar kartais tamsos bijau… Ypac, kai visokiu nesamoniu prisigalvoju… 
as bijau saves. Tamsi, sarkastiska ir pagiezinga butybe tampa stipresne uz mane.
as bijau kaimynu tikrai tikrai Jie tokie prasigere, tai tik isgirstu kai liftas vaziuoja, palaukiu kol nurims laiptinej tik tada iseinu is namu Ot gyvenimas
bijau tamsos… ypac sode kur nors… kad ir prie namu… prisigalvoju, kad kokie numireliai ateis o kai tik apie juos pagalvoju, imu garsiai dainuoti (kad nebutu taip baisu) ir kuo greiciau begu i sviesa, o dar geriau i vidu…
matyt, vaikysteje persiziurejau filmu apie zombius, tai iki siol baimes neisnyko …
Va va, man ir tas pats- as irgi arba su savim garsiai kalbuosi, arba irgi dainuoju- is kur taip, ka? 
As bandziau sau paaiskint, kad, kai dainuoju ar garsiai kalbuosi, tai turiu tokia vilti, kad jei kas mane “griebs”, o as tuo metu staiga nutilsiu, tai kas nors isgirs, kad as nutilau, ir eis manes gelbet …
Kai buvau mazyte, labai bijodavau tamsos, nakties. Na, o dabar BAISIAI BIJAU varliu. 
nemielos man jos kazkodel… ir dar siksnosparniai baisiai nemieli… girti diedai, kaip jau kazkas rase, fe… na ir auskcio bijau…
bijau dideliu voru,kurie slykscia atrodo,nors pats auginau zalti,ziurke.
As po siai dienai tikiu, kad po lova gyvena gyslota, pamelusi, ilgais pirshtais RANKA , ir jei iskisciau koja ar ranka uz lovos krasto, tai ji mane pagriebtu ir nusitemptu i savo karalyste - tamsia palove…tai vis stengiuos laikytis lovos vidury . Nors ir patikrinu vakarais, ar nieko nera po lova, niekaip negaliu patiket, kad ten nieks negyvena
Labai bijau aukscio.Tiesiog kraujas gyslose stingsta .
Kingo filmo anonso, kai kraujas uztvindo visa kambari
Bijau netikrų blondinių, pilkai melsvomis akimis ir riesta nosyte. Vien nuo jų žvylgsnio širdis į kulnis ritasi. Jos kaip magnetas mane traukia ir niekaip negaliu aš joms atsakyti
, vėliau lieku su
Vargšelis
aš tai irgi bendrų dušų bijau ir nemanau, kad tą baimę nugalėsiu nors vaikystėj su močiute tai į pirtį nuogos maudytis eidavom ir nieko a dabar tai būtų
as baisiai bijau gyvaciu
O kaip jus kovojat su tom baimem?
Juk daznai ir metodai tai baimei numalshint buna juokingi …
Užsidedu tamsius akinius, kad blondinės taptu panašios į šatenęs