Artėja penkmetis, kai privatus šiuolaikinio meno MO muziejus tapo šviesuliu ne tik sostinės muziejų aplinkoje, bet ir apskritai kultūroje. Pripažinkime, kad pirmaisiais metais, kai naujovišką muziejų lankėme, atrodė, kad ko jau ko, o čia nei vienos parodos nebepraleisime. Bet laikas blukina jausmus ir šiandien ar tikrai galime prisiekti, kad pamatėme viską ten kas buvo eksponuojama ir nieko nepraleidome?
Tačiau šį savaitgalį pristatyta paroda, skirta Vilniaus 700 m. jubiliejui tikrai paskatins vėl paaštrinti pojūčius, nes mano asmeniniu požiūriu, tai pati efektingiausia paroda MO muziejuje. Pagal muziejininkų įprastus grafikus, paroda turėtų veikti bent jau iki vėlyvo rudens, tai „nesuspėti“ jos pamatyti ir įsitikinti, ar nemeluoju, gali ir ne vien vilniečiai…
Nesunku pasitikrinti internete, kad jubiliejinė paroda remiasi romano, tapusiu klasikiniu kūriniu, RIČARDO GAVELIO „Vilniaus pokeris“. Čia vienas pagrindinių veikėjų yra Vilnius. Kiekvienoje parodos erdvėje ant sienų palubėje parinktos citatos iš romano, pritaikytos prie eksponatų. Labai rekomenduoju prisiminti metų pradžioje mano reklamuoto jaunos režisierės E. Švedkauskaitės spektaklį Valstybiniame jaunimo teatre pagal „Vilniaus pokerį“ „JAUNOJO ŽMOGAUS MEMUARAI“, kuris atskleidžia kiek daug Vilniaus buvo šiame romane. Ir būtina ten nusipirkti už 3 € programėlę, kurioje atskleidžiama apie rašytojo asmenybę tiek, kad nerastum internete. MP muziejus labai taikliai pasirinko kūrinį proginei parodai.
Kita sėkmė yra iškilių teatro žmonių, režisieriaus OSKARO KORŠUNOVO bei savo parodų autoriaus, daugiau išgarsėjusio kaip spektaklių scenografo GINTARO MAKAREVIČIAUS (galima neprisiminti kurių pastatymų scenoje jis buvo scenografas, bet jau O. Koršunovo „Tartiufo“ scenos vaizdo užmiršti niekaip neišeina!) įtraukimas į parodos parengimą. Neslėpsiu, kad šiemet netekusio etatinio darbo valstybinėje įmonėje teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo „padarymas“ parodos režisieriumi, man kėlė įtarimą kaip reklaminis triukas. Nė velnio!! Paroda taip „suręsta“, kad neišvengiamai, manau, sukels nuostabą. Kaip bebūtų, tokios MO muziejaus didžiosios salės architektūros tikrai nebuvo iki šiol. Stebinantis autorių kūrybingumas!
Ką gi pamatome MO muziejuje šįkart? Taiklius meninius kūrinius, reprezentuojančius sovietmetį bei ankstyvuosius XXI amžiaus metus. Labai išradinga jų įvairovė. Čia ir puikiausia žinomų menininkų, kaip Šarūnas Sauka, Vytas Luckus, Almantas Grikevičius, Arvydas Šaltenis, kūriniai. Bet mūsų atmintyje primiršti. Žinoma, pavardžių daugiau. Jų vardijimas visai čia nebūtinas. Dažnai įvairios video instaliacijos šiuolaikiniame mene atrodo dirbtinai ir, kas be ko, neprasmingai. Man, kaip vizualaus meno mėgėjui, šįkart trys video programos paliko išskirtinį įspūdį. Pradėjus eksponatų apžiūrą einant į dešinę, jau gretimoje erdvėje patenkame į ypač gerą videoinstaliaciją. Kadangi Gavelis apie Nerį rašė kaip išlaikančią Vilniaus atmintį upę, čia didžiuliame ekrane matome sostinės senamiesčio vaizdus, roko maršo ištraukas, Vilniaus bažnyčių fasadus, medžius. Ir jų vaizdai susilieja su tekančios upės vaizdu! Efektinga! Neabejoju, jog kils noras praleisti ne vieną dešimtį minučių su šiuo talentingai kombinuotu vaizdu!
Per siaurą plyšį sienose arba praėję visiškos tamsos koridorių, patenkame į nedidelį plotą skirtą išskirtiniam 1966 m. kino klasiko Almanto Grikevičiaus 16 minučių filmo „LAIKAS EINA PER MIESTĄ“ rodymą nemažame ekrane. Filmas tiek etapinis, jog sekant jo koncepcijąБ praeitais metais jaunas kino režisierius ir operatorius EITVYDAS DOŠKUS sukūrė dabartinės vizijos apie Vilnių versiją „Čia buvo Vilnius“. Trumpametražis filmas pristatytas geriausio jaunojo operatoriaus „Gilės“ apdovanojimui, kurį gal būt gaus gegužės 5 dieną. Tiek dėmesio skiriu „Laikas eina per miestą“ filmui, nes visi mano matyti parodos lankytojai abejingai praėjo pro demonstruojamą filmą ir neprisėdo ant specialiai pasižiūrėjimui pastatytų kėdžių, nors įsitikinti, kad Vilniaus senamiesčio pastatų vaizdas per 60 metų mažai pasikeitė, labai įdomu.
Einant ratu, pasiklausius puikios vilnietiškos džiazo muzikos ir bežiūrint eksponatus, parodos baigiamojoje dalyje negali atitraukti akių nuo talentingai sukurto populiarios elektroninės muzikos grupės „SOLO“ videoklipo „Dancingas“. Kadangi čia vienintelė vieta, kur nėra kėdžių atsipūtusiai pasižiūrėti, pridedu klipą, nufilmuotą Vilniaus senamiestyje. Nors parodoje jis atrodo ir prasmingiau, ir efektingiau.
II aukšto mažojoje salėje yra žinomų žmonių gipsinių veido atspaudų pavyzdžiai, sukurti menininko Žilvino Kesmino paroda „Portretai-fosilijos“. Norėtųsi prie kiekvieno egzemplioriaus pavardės, nes aiškintis net pasiėmus sąrašą, nėra patogu. Smagu žiūrėti ekrane, kaip tos kaukės pagamintos.
Yra įdomių nuotraukų ir apatiniame aukšte – Antano Sutkaus ir kitų.