Besidžiaugiant, kad ekranus pasiekė Irano, šalies, turinčios vienos iš geriausio kino kūrimo reputaciją, vėlgi puikus filmas, apnyksta ir nerimas. Lietuvoje neoficialiai uždrausti du daugiau ar mažiau kino menui priskirtini filmai, o kad didžiai profesionalūs, tai neabejotina. Dėl įvairių sąsajų su mūsų kaimyne-agresore. Ogi be to, kad pats Irano režimas sodina savo iškiliuosius kino kūrėjus į kalėjimus, stipriai cenzūruoja ir revizuoja dar esančių laisvėje darbus, ir faktiškai kuria tik pabėgę iš šalies, dar Iranas, kaip žinia yra vienas pagrindinių ginklų tiekėju rusijai. Tai klausimas, ar visada matysime naujausius iraniečių darbus, gali būt jau ne toks ir retorinis…
Kadangi artimiausi kaimynai latviai ir lenkai kitaip įsivaizduoja principingumo apraiškas, diskusija apie tolerancijos lygį tarp dirbančių Lietuvos kino industrijoje, politikų ir visuomenės labai galima ar netgi pageidautina.
Ką gi, kol kas labai rekomenduoju nepraleisti ir Kalėdoms tinkantį pagal „šiltumą“, o dar labjau dėl aiškiai nujaučiamo jame iškepamo pyrago skonį
Maryam Moghaddam, Behtash Sanaeeha „MYLIMIAUSIAS MANO PYRAGAS“ filmą.
Jis vasarį vykusiame Berlyno kino festivalyje apdovanotas Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) ir Ekumeninės žiuri prizais. Pastarosios, atstovaujančios visų krikščioniškų tikėjimų apjungimo nuostatoms, prizas musulmoniškos šalies atstovui neatrodo keistas, pamačius koks yra šis filmas.
„MANO MYLIMIAUSIAS PYRAGAS“ – jautrumo, žmogiškumo, vilties įsikūnijimas. Pasakojama apie 70-metę iranietę Mahiną, kuri po išraiškingo pokalbio su bendraamžėmis ar vyresnėmis draugėmis, nutaria pakovoti už savąją laimingesnę senatvę. O pagrindinė bėda jai ne neišvengiami negalavimai, bet daugiametis vienišumas.
Ir moteris, palikusi nuošalyje kuklumą ir nedrąsumą, ima šią problemą spręsti taip, kaip ji tik sugeba. Stebėti jos pastangas yra vienas malonumas. Lyriškoje komedijoje puikiai atspindėtas ramus, neambicingas, geranoriškas iraniečių charakteris. Ramus situacijų dėliojimas, kaip ir būdinga Irano kinui, meta stiprius kerus žiūrovui. Savaime suprantama, filmas yra artimesnis pagyvenusiems žmonėms nei „žaliam“ jaunimėliui, todėl reikėtų solidesnio amžiaus žiūrovams sureaguoti, kad yra puikus filmas apie juos. Bet tai nereiškia, kad tie, kuriems dar toli iki senatvinių rūpesčių, nesimėgaus filmo skleidžiamu jausmingumu.
Pašpilkuojama čia ir drąstiškąjai Irano moralės policijai, todėl nemanau, kad filmas sukurtas pačiame Irane. Radau, kad vyresnioji kūrybinio dueto atstovė Maryam Moghaddam gyvena Londone. Ką gi, liūdna, bet kūryba emigracijoje jau tapo iškiliojo Irano kino taisykle.
Nors filmas kupinas optimizmo, alsuojančiais vidiniu grožiu personažais, tačiau nebūtinai konkreti kamerinė istorija apie dviejų žmonių širdžių artėjimą turi baigtis gerai… Deja, didžiulis noras patikti ir įtikti, gali suvaidinti lemtingai pražūtingą vaidmenį… Nepasakosiu kaip baigiasi abiejų žmonių suartėjimo audringas vakaras ir ar skanus išsikepė mylimiausias pyragas…