yra teigiančių, kad filmas bus apipiltas Oskarais. Nesu taip tikras, bet kino korifėjaus Martin Scorsese „Gėlių mėnulio žudikai“ – globalus, didingas kino kūrinys, darantis įspūdį. Ir savo trukme!
O filmo idėja kilo, kai gyvas kino klasikas Scorsese perskaitė žinomo rašytojo David Grann, dirbančio reporteriu New Yorker, 2017 m. išleistą knygą tokiu pačiu pavadinimu. Romanas tapo bestseleriu. Jame pasakojama apie realius 1921-25 m įvykius JAV Oklahomos žemėse, kur gyveno indėnų oseidžių gentis. Režisierius pasakoja, kad iš karto užsidegė noru ekranizuoti taip ir likusią visiškai iki galo neišaiškintą kriminalinę-romantinę sagą, nuvedusią prie kelių dešimčių indėnų žūčių.
Sudominęs būsimu projektu du savo ištikimuosius „ginklanešius“ kine Robert de Niro ir Leonardo DiCaprio (pastarasis nutarė ir finansuoti filmą, tapdamas vykdančiuoju prodiuseriumi), Martinas Scorsese ėmėsi rinkti gausų aktorių kolektyvą. Jam net kelis mėnesius užtruko įkalbant dabar gyvenančius indėnus oseidžius tapti aktoriais filme. Dar kebliau sekėsi susitarti su kino gigantu „Paramount“, nes šis nesutiko su 200 mln. biudžetu ir buvo itin nepatenkinti Scorseses ir Di Caprio scenarijaus, kurį parašė Oskaro laureatas Eric Roth, dirbęs su Zemeckiu, Finčeriu, Spylbergu. Dėl finansų teko įtraukti į projektą ir srautinės televizijos gigantą Apple TV+. Galų gale filmavimas vis vien atsidėjo dėl 2020 m. užgriuvusios pandemijos. Na bet 2021 m. pavasarį filmavimo darbai prasidėjo ir rudenį užsibaigė.
Filme be minėtų pagrindinių žvaigždūnų, mažesniuose vaidmenyse pasirodo ir kiti žinomi aktoriai: išskirtinio veido Jesse Plemons, dėl FTB agento vaidmens čia atsisakęs pagrindinio vaidmens kitame filme, Brendan Fraser, praėjusiais metais išgarsėjęs kaip „banginis“, John Lithgow, kuriems teko menkesni vaidmenys. Netikėtoje savo struktūra ir inkliuzyvumu stebinančioje filmo pabaigoje, pamatome ir patį aštuoniasdešimtmetį Martin Scorsese – kino metrai mėgsta palikti tarsi savo parašą kino drobėje, sušmėžuodami epizode.
Bet apie filmą derą šnekėti nuo pradžios, o ne nuo pabaigos. Regime triukšmingą ir netgi sakyčiau spalvingą XX.a trečio dešimtmečio pradžios Oklahomos miestelį, kur susimaišę čiabuviai su atvykėliais į jų valdas baltaodžiais. Iškarto kamera nukreipiama į traukiniu atvykstantį pas dėdę Heilį, vadinamą kalvų karaliumi (Robert de Niro), sūnėną Ernestą (Leonardo DiCaprio). Pastarasis pirmojo pasaulinio karo kovose tarnavo dalinyje virėju. Akivaizdžiai sūnėnas pristatomas žiūrovui kaip naivuolis, ar netgi žioplavotas vaikis. Leidžiama suprasti, kad nėra perskaitęs jokios knygos…
Nuo pradžių man kėlė abejones pasirinkta Leonardo vaidybos maniera. Jis, kaip ir vyresnis kolega De Niro daugiausiai matomas ekrane tvirtai sukąstais žandikauliais ir nebūdinga jam tapusia veido, tiksliau lūpų išraiška. Suprantama, aktorius tokia raiška akcentuoja, kad Ernestas bando mąstyti, bet menkai sekasi. Jei prie De Niro stipriai sukąstų dantų esame įpratinti, nes tokia mimika jam gaunasi vaidina komedijose, tai Di Caprio surauktos kaktos ir sąkandžio demonstravimas man nepasirodė perdėm tikslus pasirinkimas. Bus išties įdomu, ar jų vaidyba bus išaukštinta JAV Kino akademijos verdiktuose…
Atrodo viskas filme gražu. Ypač ryškus savo mėlynumu žavintis gėlių, kurios žydį gegužės mėn. , laukas. „Gėlių mėnuliu“ indėnai ir vadina mėnulio būseną tam tikroje fazėje, kai tos gėlės žydi. Tačiau nerūpestingumas filmo įžangoje trunka neilgai. Ima kauptis „nerimastingi debesys“ šioje istorijoje. Labai palaipsniui, neforsuojant. Ir kai tiesiog deklaratyviai filmo autoriai parodo neištirtas čiabuvių mirtis, jau visai aiškiai suvokiame, kad idiliškas miestelio gyvenimas buvo tik menamas… Daugiau pasakoti neapsimoka, nes kiekvienam žiūrėsiančiam dera pačiam matyti atkuriamą realiai vykusią istoriją.
Rekomenduoju prieš seansą negerti Americano kavos ar Coca Colos. Gal tik espresso. Tris su puse valandos gali būti problema nusėdėti be pertraukos. O filmas įtraukiantis ir trumpalaikis pasišalinimas iš salės nekels džiaugsmo. Taip, atėjus senatvei Scorsese „pasinešė“ ilgai trukmei. Praeito jo filmo „Airis“ net nerodė kino teatruose – įsivaizduoju, kad tokios trukmės nėra palankios seansų išdėstymui…
Ir jei kas po tokio ilgo seanso sugebės dar kiek pabūti salėje, perskaitys, kad filmas skirtas Robbie Robertson atminimui. Tai filmo kompozitorius, ilgai sirgęs ir tik spėjęs atšvęsti savo aštuoniasdešimtmetį, rugpjūtyje mirė. Jis – stipriai žinomas muzikas. Buvo pagrindiniu Bob Dylan gitaristu, 1969 m. įkurtos garsios grupės „The band“ nariu. Ir muzikinis „Gėlių mėnulio žudikų“ takelis įsimenamas. Pradžioje skamba ypatingai mielas ausiai ritminis instrumentinis „gabalas“, kurį gera kino salės aparatūra ištransliuoja labai efektingai. Vėlesnis muzikinis sprendimas filme, sakyčiau, originalus. Be normalaus skambėjimo indėniškos muzikos elementų, beveik visą laiką vos vos girdisi stipriai pritildyta foninė muzika. Dažnai tarsi aidas vien bosinio instrumento. Man pasirodė, kad toks sprendimas siužeto sekimui suteikia savotiškos rimties.
„Gėlių mėnulio žudikai“ išties išsiskiria 2023 m. kino repertuare. Tikrai atsiranda greta reikšmingiausių metų filmų „Oppenheimer“ ir „Barbie“. Na dar „Neįmanoma misija“ (Indiana Jones, manau, nepasiteisino). Didžiai skirtingi visi šie filmai. Rekomenduoju nepraleisti vieno iš didžiausių dar kurančių kino mohikano šio naujausio filmo.
Jeigu manote, kad reikia išsamesnės, betarpiškesnės informacijos, jūsų paslaugoms Martino Scorseses interviu. Sužinosite, kodėl scenarijus buvo „apverstas“ lyginant su knyga, o Leonardo pradžioje turėjo vaidinti Jesse Plemons’o personažą:
