Pamačius filmo pavadinimą negali kilti kitos asociacijos, kaip tik su Olimpiada. Ir išties, žvelgiant netiesiogiai, „gaudant“ tokio pavadinimo filmo dvasią, nesieti su dabar pasaulyje vykstančiu ryškiausiu įvykiu, sunku. Nors tiesioginių sąsajų, išskyrus negausius Paryžiaus vaizdus, ir nėra. Niekur nedingsi – dabar visas dėmesys Paryžiui!
Filme yra scena, kai personažai pakelia šampano taures ir vienas jų sako tostą: „Švęskime gyvenimą!“ Būtent tokios nuotaikos, tokių tikslų, manau, ir siekia filmo ištarmė, pabrėžiant, jog tas gyvenimas gali būti visoks – nuo „nepakeliamos būties lengvybės“ iki tragisškų niuansų.
Bet pamatyti filmą pirmadienį, lauke pliaupiant liūčiai kaip ir per Olimpinių žaidynių atidarymą, labiau paskatino ne Paryžiaus vardas pavadinime, o naujojo filmo autorė. Iranietė MARJANE SATRAPI, 15-os iš gimtinės su tėvais 1984 m. persikėlusi gyventi į Prancūziją, labai stipriai priminė meno pasauliui savo šaknis komiksinio stiliaus filmu „PERISPOLIS“. Nuo mažų dienų pamėgusi komiksus, Marjane subtiliu jautrumu atvaizdavo savo vaikystę šiuo ne itin populiariu Lietuvoje vaizdavimo stiliumi. Kai šis Oskarui nominuotas ir Kanų kino festivalio žiuri Didžiuoju prizu apdovanotas filmas buvo pristatytas „Kino pavasaryje“, tapo ryškiu mūsų publikos numylėtiniu, akivaizdžiai patekusiu į geriausių filmų penketuką 2008 m. festivalyje. Stebinęs savuoju originalumu filmas pagal anksčiau išleistą Satrapi knygą, drąsiai atstovavo iškilią Irano kino tradiciją, patvirtindamas, kad šios šalies kinematografijos atstovų, nepriklausomai, jog kiną jie gali kurti dažniausiai už savo šalies sienų, kiną privalu rinktis žiūrėti festivaliuose pirmiausia. Marjane Satrapi taip intriguojančiai parašė scenarijų, jog prancūzų kino superžvaigždės Catherine Deneuve ir Danielle Darrieux iškart sutiko „paskolinti“ savo balsą filmo personažams, o pati režisierei paskambinusi Deneuve dukra Chiara Mastroianni ir prašiusi, kad gal ir jai būtų leista įgarsinti kokį veikėją, gavo pagrindinį, pačios mažosios Marjane balsą.
Nemažai skiriu dėmesio garsiausiam Satrapi filmui (o ne taip ir dažnai sukurianti filmus iranietė tokios sėkmės kaip debiutiniame, nebesulaukia), nes „O, Paryžiau!“ turi komiksinio meno atšvaitų. Šis filmas apie šių dienų Paryžiaus gyventojus yra kaleidoskopinio principo. T.y. kokie 5 esminiai personažai pristatomi žiūrovui po mažytį savo gyvenimo gabaliuką. Iškart po jo rodomas kitas veikėjas. Taip po kruopelytę sužinome tų žmonių problemas, santykius su aplinkiniais, norus, svajones, siekius ir dar visokiausius jų gyvensenos aspektus.
Čia ir operos sopranas, kuri yra didi žvaigždė tik sau pačiai (puikiai tinkantis vaidmuo greitai 60-imtmetį švęsiančiai, žavesio neprarandančiai Monicai Bellucci), auginantis intravertą sūnų kino kaskadininkas, prie kurio „priskrenta“ ekscentriškas makiažą darantis berniokas, išjuokta savo bendraamžių paauglė, kritusi į giliausią depresiją, žavios ir aistringos išeivės iš Kolumbijos (įsimintinas ispano Pedro Almodovaro kino stiliaus priminimas per jo filmų „Moterys ties nervų krizės riba“, „Kika“, „Šalti apkabinimai“, „Juljieta“ žvaigždę, originalaus veido Rossy de Palma) ir tarsi visus juos ir jų aplinką apjungiantis televizijos veteranas Eduardas (visiems prancūzų kino gerbėjams pažįstamas Andre Dussollier). Nors šie personažai kartais vis primenami keliasdešimt sekundžių tetrunkančiais jų nuotykiais Paryžiuje, bet Marjane Satrapi šauniai nepameta gijų ir jos vaizdelių „gogol mogol“ mišinys netampa nesuprantamas žiūrovui.
Vedini vidinio azarto stebime, kas laukia šių personažų ir gausybės jų artimųjų besivystant jų gyvenimo istorijai. Čia bus visko! Ir nors filmo stilius artimiausias komedijai, nesibodima parodyti ir kasdieninių komplikacijų, tampančių tikrai iššūkiais, ir net tragiškų reiškinių. Jei Monicai Bellucci pačioje filmo pradžioje teks atsidurti morgo šaldytuve („Taip Italijoje niekada neatsitiktų. Tik čia, Paryžiuje, taip įmanoma“ – sako operos diva Giovanna) ir tai bus visiems regintiems šį nuotykį linksma, tai nebūtinai tolimesnėje jos kasdienybėje bus tik žaismingi tonai…
Tiksliai pataikyta ir su prancūzų ir anglų kalbų derinimu priklausomai nuo personažų. Ypač išskirtinis ispanakalbių moterų (neeilinio žavesio man atrodė kolumbietė aktorė Martina Garcia, įkūnijusi tarnaitę Gloria) būrelis filme, kaip minėjau, nardinantis mus į Pedro Almodovaro kino prisiminimus.
Vienu žodžiu, jei norite atsidurti ten, kur dabar vyksta pasaulinė sporto fiesta, filmas „O, Paryžiau!“ („Paradis Paris“), tikrai pagelbės :).
