Norėdamas prisidėti prie dabar didžiulio reklaminio šio filmo garso, pabrėžčiau, kad filmas iškovojo patį reikšmingiausią apdovanojimą XXI a. Lietuvos kinui – JAV prestižiniame nepriklausomo kino „SUNDANCE“ festivalyje įteiktas prizas Marijai Kavtaradzei už geriausią režisūrą. Tačiau būčiau neteisingas – 2015 m. lygiai tokį patį pripažinimą pelnė kita lietuvė režisierė Alantė Kavaitė už filmo „Sangailės vasara“ režisūrą. Bet galima drąsiai konstatuoti, kad „Tu man nieko neprimeni“ yra ir solidesnis ir tiesiog geresnis filmas. O apie Holivudo superžvaigždės-veterano Robert Redford įkurtą „Sundance“ festivalio reikšmingumą esu pateikęs nuomonę ne kartą – kai reikia pasirinkti ką žiūrėti „Kino pavasaryje“ ar „Scanoramoje“, vienas iš esminių kriterijų išskiriant filmą yra jei jis buvo pristatytas (atrankos konkurencija milžiniška) ir sulaukęs dėmesio šiame festivalyje. Tokį filmą renkiesi giliau ir nesiaiškindamas…
Manau, kad kokybiško kino Sundance festivalio žiuri išskyrė jaunos lietuvaitės Marijos Kavtaradzės (ji užaugusi Lietuvoje, o tėvo sakartvelo gimtinėje buvo tik pora kartų) būtent režisūrą, nes papasakoti apie šiuolaikinio šokio atlikėjos ir žestų kalbos vertėjo meilės istoriją pasirinktas drąsus ir sudėtingas kelias: visiškai minimizuojamas siužetas, o meilės istorija pasakojama per jausminę prizmę. Net nekyla abejonės, kad iškeliant jausmus kaip filmo esmę, reikėjo priimti daug sudėtingų sprendimų, parodyti išradingumą tiek scenaristei ir režisierei Marijai, tiek aktoriams, šokėjai ir choreografei Gretai Grinevičiūtei ir aktoriui Kęstučiui Cicėnui. Tam, kad filmas neprailgtų, nesikartotų ir vis su kita energija būtų įdomūs vis nauji pasakojamos istorijos kadrai viso seanso metu. Daug prie to prisideda nuostabus šiuolaikinio šokio ar judesio įterpimas, šaunus muzikinio takelio parinkimas, talentingas stambių planų naudojimas (pagrindinis operatorius – Laurynas Bareiša). Nesakau, kad nesiremiant siužeto posūkiais jausminė drama nuolat pataiko į įdomumo dešimtuką, bet kad nepatiriamas nuobodulys yra išties didelė autorių sėkmė. Žiūrovo laukia pasigėrėjimas dėl dialogų natūralumo. Ogi „mediniai pokalbiai“ buvo viena iš reikšmingiausių lietuviško kino problemų! Čia personažų mintys perteikiamos labai jau gyvenimiškai, kas aiškiai jaučiama iš reakcijos salėje.
Kūrybinė grupė filmavo kino juostoje. Tai iškarto matosi nuo pat filmo pradžios. Mano manymu, šis ambicingas pasirinkimas kėlė dar daugiau iššūkių, nes galima buvo atlikti mažiau dublių dėl juostos kainos. Čia filmas, kai negali sakyti, kad aktoriai „gerai vaidina“, nes neabejoji, kad jų kūrybingumo, išradingumo, improvizavimo indėlis daugelyje situacijų buvo labai reikšmingas. Filmas skirtas režisierės ir aktorių bendraamžiams, t.y. trisdešimtmečių kartai. Jie turėtų geriausia pajusti filmo jautrumą, aktualumą ir natūralumą. Čia yra atvejis, kai rodosi – filmas labai jau paprastas. Bet toks galvojimas yra paviršutiniškas. Jis sudėtingas sukūrimo prasme ir gilus savo atskleidžiama jausmine problematika. Tai suprasti turėtų toli gražu ne vien trisdešimtmečių karta.
Kad neaiškinčiau savo bendromis frazėmis (gi nenoriu išduoti, kokias jausmines dramas patiria ekrane abu filmo protagonistai) apie filmą, pacituosiu neginčijamo autoriteto, lietuviško teatro lyderio OSKARO KORŠUNOVO mintis, paskelbtas iš karto po filmo premjeros:
„Vis galvojau, kaip gi viskas baigsis? Finalas buvo netikėtas, ironiškas, skaudus ir atviras interpretacijai. Ir šiaip filmo dramaturgijoje, nors lėtai svinguojančioje, buvo daug netikėtumų - tiksliau niekaip nežinojai, kaip viskas gali rutuliotis toliau. Nustebino psichologinis aktorių audinys. Juolab, kad psichologinė motyvacija didžia dalimi galėjo būti tik nuspėjama, nes situacija visiškai neordinari. To mažiausiai tikėjausi iš šio filmo, nes nūnai psichologija scenose ir ekranuose - tokia pat reta, kaip juodieji gandrai pievose. Jautri psichologija stipriai kontrastavo ir kartu pasipildė su šiuolaikinio šokio ekspresija ir žestų kalbos įtaiga. Nors filmas pristatomas kaip romantinis, man jis sukėlė daug minčių ir nuojautų apie šiandienos žmonių psichologijoje vykstančią tektoninę slinktį.“
