Mano nuomone apie O.Korsunova…
Tai va,visad maniau,kad tai labai siulaikisku paziuru riezisiesius,ir net nematydamas dariausi nuomone,kad jo teatras yra per modernus man,kad ji spurasciau,ir stai viena pazystama sako,bilietukus nupirkau,prisistatai
Nebuvo kur detis,nors neneigsiu buvo ir smalsu
Pirmai daliai baigiantis niekaip negalejau suprast,kodel pavyzdziui sneka vienas aktorius(personazas) o apssvietimas duotas i kita antram plane kazka darancio,zodziu po to atkreipiau demesi,kad be fonogramines muzikos,kazkas eiliu gale sugebejo gyvai pritart su skambuciaisIdomu…
Kaip baigiau ziuret,pasakiau sau,kad geresnio statymo spektaklio nemaciau,pradedant dekoracijomis,baigiant apsvietimu,bei aktoriu profesonalumu
Buvau isties daug teatruBeja spektaklis vadinosi"Revizorius"buvo is ko ir pasijuokt o gale spektaklio buvo minciu aapie ka pamastyti
Visiems patarciau pamatyti,ka nors is Korsunovo darbu
O as turiu visai kitokia nuomone apie Korsunova…Pries kokius 2 metus buvau maciusi jo spektaklius "Shoping and bliambaing", "Ugnies veida" ir dar keleta…Tada jie man paliko gilu ispudi, tiklsiau tariant shokiravo, nes rezisierius kalbejo tomis temomis (meile tarp tos pacios lyties zmoniu, lytine meile tarp brolio ir sesers), kuriomis musu visuomene dar bijojo kalbeti…Taciau siandien apie tai kalbama vis dazniau ir dazniau…Tad dabar reiktu tai ne rodyti, o gilintis, kodel taip yra…kaip tai dar rezisierius G. Varnas. Jo spektakliuose "Portija Koglen", "Tolima salis" gvildenamos tos pacios temos, taciau tai daroma is pat gilumu (de profundis), estetiskai ir subtiliai, ziurovas supazindinamas su priesistore…gilinamasi "ne kaip"…"o kodel"…Paziurejus G.Varno spektaklius, nebesinori to "korsunoviskai" nuogo brutalumo…
mano nuomone tokia 
ir 
sorry …
[quote]plirpaliux rase:
O as turiu visai kitokia nuomone apie Karsunova…Pries kokius 2 metus buvau maciusi jo spektaklius "Shoping and bliambaing", "Ugnies veida" ir dar keleta…Tada jie man paliko gilu ispudi, tiklsiau tariant shokiravo, nes rezisierius kalbejo tomis temomis (meile tarp tos pacios lyties zmoniu, lytine meile tarp brolio ir sesers), kuriomis musu visuomene dar bijojo kalbeti…Taciau siandien apie tai kalbama vis dazniau ir dazniau…Tad dabar reiktu tai ne rodyti, o gilintis, kodel taip yra…kaip tai dar rezisierius G. Varnas. Jo spektakliuose "Portija Koglen", "Tolima salis" gvildenamos tos pacios temos, taciau tai daroma is pat gilumu (de profundis), estetiskai ir subtiliai, ziurovas supazindinamas su priesistore…gilinamasi "ne kaip"…"o kodel"…Paziurejus G.Varno spektaklius, nebesinori to "karsunoviskai" nuogo brutalumo…
[/quote]
Nu nzn…Buvau ir G.Varno “Portija Koglen”, bei “Tolima salis”, ir buvau Korsunovo “Ugnies veidas”. Man jie visi labai patiko. I tuos pacius dalykus kiekvienas rezisierius pasiziuri is kito kampo, o tai tik ivairiau, idomiau 
.Beja, man labiausiai is siu triju spektakliu vis del to patiko “Portija Koglen”. Labai graziai suderinti sis ir anas pasauliai(Portijos brolio dvynio smekla ispudingai atrodo, suteikia spektakliui “kazka tokio”,kompozitorius taip pat neblogai padirbejo, jo muzika tiesiog kelia siurpulius geraja prasme. Na bet nukrypau nuo temos
Kiekvienas rezisierius turi savo stiliu ir visus savo spektaklius pateikia pagal ji.Kas butu jei visi butu vienodi, juk reikia ivairoves!
.pazistu zmogu, kuriam korsunovas yra viskas , didziausias idealas 
…
Cia tik mano nuomone……Taciau jau man tuo nuogo "o.k." shoko nebepakanka…
"Mestras ir Margarita" man visai neįsirėžė į atmintį. "Malyš" buvo visai nieko, nors savotiškai pasityčiojo iš dar gyvų tautinių mažumų. Bet va po "Geismo" tikrai nebesinori jo spektaklių žiūrėt. Visiškai sutinku kad jis ko gero yra per daug modernus. Toks įspūdis kad "kuo garsiau rėki, tuo geresnis teatras". per daug viskas išgryninta ir per daug man rėžia akį. juolab tos jo "Geisme" rodamos problemos dar nėra tokios aktualios kaip užsienyje, iš kur tas siužetas ir išverstas. tai pjesė turtingų tėvėlių vaikams, kurie viską gyvenime turėjo iš anksto ir visko paragavę yra ir jiems taip atsibodo pasaulis kad man pvz visai svetimas jų draskymasis.
Pritaikau šią info, nes esu Oskaro trečiojo kūrybos etapo (pirmuoju laikau - šmaikštavimus su Harms-Vvedensky, antruoju - egzaltuotos aktualijų "bjaurastys", pvz. shoppingai, Zuco, etc; trčiasis - "Šekspyrai" ir kiti ne šių dienų dramaturgai) šalininkas eksperimentui su lentomis (Vasarvidžio nakties sapnas). RŪTA OGINSKAITĖ išsamiai perteikia, kaip šį atradimą (lietuviškam teatrui, turiu omeny) Koršunovas išplėtojo Paryžiuje:
"Tolimas muziejinis Prancūzijos teatras “Comeie-Francaise” nuo praėjusio gruodžio Lietuvos žiūrovų sąmonėje tapo aktualus.
Paryžiaus centre, greta Luvro ir Karalių rūmų, nuo 1860 metų veikia karališkasis “ComedieFrancaise” teatras.
Dabar ten kas savaitę vaidinamas Oskaro Koršunovo spektaklis “Užsispyrėlės sutramdymas” pagal W.Shakespeare’o komediją.
Viena – apie tai skaityti ar girdėti. Visai kas kita įsitikinti, kad tai realu, pasiekiama, pamatoma.
Tarp visų muziejinių Paryžiaus pastatų vakare tūkstantinė minia skuba į režisieriaus iš Lietuvos spektaklį.
Į senovišką auksu blizgančią teatro salę su keliais balkonais ir ložėmis galima įeiti su paltu, o laikyti jį kad ir po kėde. Jeigu nenori mokėti už saugojimą rūbinėje.
Visa ta įžanga – įėjimo į teatrą iš Paryžiaus gatvės – svarbi O.Koršunovo “Užsispyrėlei”. Ką tik buvai minios dalis, o dabar artėja spektaklio pradžia, visa rimsta, dėmesys sukaupiamas į uždangą.
O ten, šalia scenos, kažkoks girtas tipas neranda sau vietos, atsikalbinėja. Tyliai, tarsi savaime iš smalsumo užsikaria jis ant scenos, nereikšmingai pakovoja su uždanga, pasimėgauja publikos dėmesiu ir nulūžta. Jam diena baigėsi. Ir koks skirtumas, kur.
Šitaip nepastebimai prasidėjo spektaklis. Nes tas įkaušęs tipas – pjesės įžangos personažas Slajus, kurį režisieriai paprastai išbraukia.
Tačiau O.Koršunovas pakluso W.Shakespeare’ui – “Užsispyrėlės sutramdymo” istorija suvaidinama būtent apsvaigusiam Slajui.
O.Koršunovui to reikia, kad suvienytų spektaklio publiką su Slajumi, kad teatru susuktų galvą ir parodytų, kokie stiprūs ir svaigūs šio meno kerai. Kaip rašė prancūzų dienraštis “La Croix”, režisierius kviečia eiti tuo keliu, “kuris iš tikrovės pragaro veda į teatro rojų, o tai yra pats gyvenimas”.
Galime tikėti, kad sumanusis Petručijus sutramdė užsispyrėlę Katariną ir pavertė ją nuolankia žmona, galime ir netikėti, nes mus čia mausto, vaidina.
Arba – pamatykime, išlukštenkime režisieriaus pasakojamą istoriją, nes “šiame girtame sąmyšyje kiekvienas pateikia netikrą savęs vaizdą”, kaip rašė “Le Canard Endchaine”.
Taiklus šio laikraščio teatro kritiko Bernard’o Thomaso komentaras: “Tik vienas dalykas čia tikras: komedijos Romeo ir Džuljetos, t.y. Petručijaus ir Katarinos, gimstanti meilė. Ateina akimirka, kai ji gali suvokti, kad demonstruojama išorė neturi didelės reikšmės – svarbu, kad tai tiktų tam, kurį ji slapta pasirinko.
Ar ji nugalėta? Iš tikrųjų Katarina nusiima kaukę pamažu, kaip ir Petručijus griauna pagyrūnišką autoportretą, kurį iš pradžių norėjo pateikti. Žaidimas, tiesa, kiekvieną atvedė ten, kur jis nesitikėjo atsidursiąs”. Žaidimas – būtent tai jauti viso spektaklio metu. O.Koršunovas įsuko į smagų žaidimą reprezentacinio Prancūzijos teatro artistus, o šie jam pakluso ir prie jo įkvėpimo ir meistriškumo pridėjo savuosius. Kiekvienam personažui sukurta tik jam būdinga plastika.
Žinodamas tik pjesės turinį, tačiau nesuprasdamas kalbos, daugiausia dėmesio ir atkreipi į plastiką, o ji čia nepaprastai turtinga.
Žurnalas “Le Figaro magazine” pažymi, kad O.Koršunovas yra “nuostabus režisierius, iš didžių choreografų rasės, tikras simfonistas, turintis erdvės pojūtį, puikiai vadovaujantis aktoriams, puoselėjantis labai savitą barokinę estetiką, – perkrautą, tačiau žavingą”.
Šiai estetikai erdvę nuolat kuria scenografė Jūratė Paulėkaitė. Šįkart jos dekoracija, anot “L’Humanite”, atsiveria “tarsi žaidimų dėžutė, pripildyta ženklų, ir kostiumų ateljė, kur aktoriai ant lentų demonstruoja miniatiūrinius jų veikėjus apibūdinančius kostiumus”.
Scenos krašte grojama gyvai ir skambanti iš įrašų Gintaro Sodeikos muzika yra tarsi kuklus akompanimentas, kurio artistai kaipmat pasigenda, vos muzikantai padeda instrumentus. Ir ką? Metęs savo personažo lentą, kuris nors pribėga prie muzikantų ir pats duoda ritmą arba pareikalauja muzikos valdingu gestu iš tolo.
Prancūzų kritikai susiginčijo dėl tų lentų. Kas tai – vaidybos varikliai ar stabdžiai?
Dienraštis “Le Figaro” nusivilia, kad scenografė ir režisierius “išplėtojo žudantį sumanymą. Koks liūdnas darbas!”
“La Croix” žavisi: “Aktoriai dėvi juodus rūbus, apsiginklavę lentomis, kurios – ir veidrodžiai, ir kostiumų bei suknių “iškarpos”, jie joja žirgais, džiūgauja, veikia su tokiu entuziazmu, kad čia leistinos visos vaikystės emocijos: pyktis, švelnumas, juokas, verksmas”.
Lietuvos publika aktorius, vaidinančius su lentomis, yra mačiusi O.Koršunovo režisuotoje W.Shakespeare’o komedijoje “Vasarvidžio nakties sapnas”.
Paryžiuje režisierius leido sau pratęsti ir praturtinti šį sumanymą prancūzų artistų galimybėmis ir patirtimi, kitokiu vaizdu ir savomis prasmėmis, tad neapkaltinsi jo mechanišku įdomaus sprendimo perkėlimu.
Paryžietiškasis spektaklis akivaizdžiai rodo, kad, susidūrus dviejų kultūrų talentams, anot “L’Humanite”, “nuolat ritasi gyvybingumo bangos”.
Bilietus galima užsisakyti internetu
-
Internetiniame “Comeie-Francaise” portale (http://www.comediefrancaise.fr) aktyvavus nuorodą “La Megere apprivoise” galima užsisakyti bilietus į O.Koršunovo spektaklį. Jie kainuoja 11-37 eurų. (šiais laikais tokia nuoroda - ne utopinė fantazija - k.)
-
Paryžiuje "Užsispyrėlės sutramdymas" bus vaidinamas iki liepos pradžios. Vakariniai spektakliai prasideda vėlokai – 20 val. 30 min. Savaitgaliais būna ir dieninių – nuo 14 val.
-
Spektaklis trunka 3 val. 15 min. (su pertrauka).
Oskaro Korsunovo spektakliai SUPER 
nu ka as galiu pasakyti… ‘‘su mintim’’ tie jo spektakiai, viena maceu, kazkaip uzteko…
Koršunovas beabejo vienas geriausių lietuvos o tuo pačiu ir Europos režisierių. Bet jo geriausi darvai tikrai ne "Shoping and F.", "Ugnies veidas" ir pan… O ankstyvieji darbai "Sene-2", "Ten buti čia", "P.S. Byla O.K" pastatyti dar Akademiniame dramos teatre. Negi nieks iš čia sėdinčių nematė? Naujuosiuose per mažai darbo idėta, per daug pataikaujama žiurovui.
Hmmm…Maciau ta Korsunovo ‘Ten buti cia’…Vadinasi as esu is tu ziurovu, kuriem patinka, kai jiem pataikauja 
O gal tiesiog man Charmsas per sudetingas tuo metu buvo.Zodziu, velesni Korsunovo spektakliai kur kas labiau patiko.