Kas gi yra tas „M3GAN“? Tai –trigoneratyvinio androido modelis, įdėtas į žaislą, 1,2 m dydžio lėlę. Kaip supratote, turime reikalą su dabar ypač populiarios temos, robotizacijos pavyzdį. Kaip ir dera kine, rodoma lėlė pranoksta dabartines robotų „išsivystymo“ galimybes, nors ir filme nurodoma jos kaina – 10 tūkst. $. Tačiau negalim atmesti, kad po kelių dešimčių metų dabar kine rodoma fantastika, kai robotai klauso balso, įsirašo į savo atmintį komandas, nuotaikų išraiškas, užduotis taps realybe. Ir tokiame lygyje neišvengiamai žmogus susidurs su įprogramavimo adekvatumu, užduočių ribomis. Dabar gi, kas atskleidžiama ir filme ir mūsų panaudojamame google translate, robotai gali vykdyti tik komandas tiesmukai, be niuansų ir atspalvių. Tokia ir M3GAN…
Kinas, besistengiantis atvaizduoti robotizavimo perspektyvas galėtų būti vertinamas, ar kūrėjai „nesipyksta“ su skoniu, ar netolimą ateitį programuoja proto ribose. Turiu pasakyti, kad patyrusių žanro prodiuserių (jie sukūrė ypač palankiai įvertintą Džordano Peele siaubo filmą „Pradink“ ir kitus) vairuojamas kolektyvas išlaiko tokį egzaminą. Nors „M3GAN“ priskirtinas siaubo kino žanrui, bet viskas, ką matome, nesikerta su logika, išvengiama „gasdinimo dėl gasdinimo“ perlenkimų.
Filmas be aukščiau paminėtos robotų suprogramavimo problematikos, pateikia ir vaikų psichologijos pamokų. Mat filmo ašis – devynmetė našlaitėlė, kuriai kalbanti ir veikianti lėlė tampa atspra ją užklupusiai tragedijai išgyventi. Filmo autoriai taikliai rodo vaiko būsenas, prieraišumą bei suaugusiųjų bandymus stengiantis atstoti tėvus ir klaidas tai darant. Tikrai nesigailėsite jei prisiruošite pamatyti…
Filmas labai pigus, lyginant su kitais Holivudo projektais – tik 12 mln. $. Tačiau neprikibsi prie kuklių, bet kokybiškų spec. efektų. Žinoma, lėlę suvaidino aktorė, 12-etė Emie, šiuolaikinių šokių tarptautinių varžybų prizininkė. Tai pabrėžiu, nes matysite neeilinius lėlės gimnastinius sugebėjimus. O svarbiausia žiūrovui, kad filmo kūrėjai nepersistengia, nepaverčia filmo „bojeviku“ ir pasiekia, kad visi ekrane pasirodę veikėjai būtų naturalūs ir priimtini žiūrovo akiai.