Šįkart paskata atkreipti dėmesį yra ne ypatingas filmo gerumas, o reiškinys mūsų kino padangėje. Turiu omeny, kad į kino teatrus sugrįžta Prancūzijos „sūnus paklydėlis“ LUC BESSON. Ne, šis žinomas kino veikėjas neprisikelia iš komos – jis jau dešimtmetis kaip sulaukęs 55-ių bando grįžti į savo jaunystės šlovę ir kuria autorinius ilgo metro filmus. Tačiau tik jo naujausias „DogMan“ sudomino Lietuvos platintojus ir filmas rodomas visuose kino teatruose.
„Amerikietiškiausiu iš prancūzų“ vadintas Lucas Bessonas kadaise žavėjo savo lengva fantazija, be regimų pastangų pastatytais populiariais filmais „Metro“, „Nikita“ , „Leonas“, fantastiniu „Penktasis elementas“. 25-ių pradėjęs kino karjerą mažiau pas mus žinomu, bet kritikų labai gerai įvertintu „Paskutiniu mūšiu“, dėl aukščiau išvardintų vėlesnių jo jaunystės kūrinių kartu su Leos Carax buvo vadinti Prancūzijos kino viltimi. Filmuodamas „Penktąjį elementą“ Bessonas susipažino su dailia ukrainiete Milla Jovovich, vedė ją, bet santuoką netrukus suardė reliatyvi stambaus filmo „Žana d‘Ark“ nesėkmė tėvynėje ir visiška – likusiame pasaulyje. Bessono juostoje Milos vaidinama Žana labiau primena šiuolaikinę narkomanę, kuri rėkaudama lenda į mūšį, nes tiesiog padaugino dozių. Ir pačiam Bessonui tai buvo pabaigos pradžia, nes nutarė vystyti audringa prodiuserinę veiklą, kuri darė vien tik demonstratyviai pikto prancūzų kino komercinimo įspūdį. Visi tie „Taxi“ (gal 5 „serijos“) atrodė kaip kuriozas, kurio neįmanoma žiūrėti jau žiūrovui nepavartojus dozės. Ir štai prieš dešimtmetį, jau turėdamas ketvirtą žmoną (beje, su vienintele Mila jis nesuspėjo susilaukti atžalos), Lukas Bessonas grįžo kaip filmų autorius. Prisipažinsiu, nei vieno iš kokių 5-ių jo grįžusio į režisūrą filmų neieškojau internete – tiek buvau nusivilęs menininko metamorfoze.
Panašiai, kaip su Bessonu, Lietuvoje vyksta su populiariuoju VIDU BAREIKIU. Tik baigęs Muzikos ir Teatro akademiją, jis iššovė kaip išskirtinis jauniausios kartos teatro režisierius. Nevardysiu jo fainųjų, pasižyminčių energija, jaunatviškumu ir naujos teatro kalbos paieškomis spektaklių, nes visažinis googlas lengvai pasakys. Šalia korifėjų Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo žaismingi, kartu ir prasmingi Vido spektakliai buvo šviežio oro gūsis. Rodėsi, studijos Maskvoje, kaip ir Nekrošiui, Bareikiui bus tik postūmis toliau vystyti pradėtus darbus. Bet grįžo į tėviškę jis jau įsijautęs, kad gerai sekasi kurti ir atlikti pop dainas. Pradžioje nebuvo jo muzika tokio klubinio stiliaus kaip dabar, atrodė, kad bus derinama jo dainuojamoji poezija su teatru, bet ne. Dar yra laiko jam, kaip Bessonui grįžti „prie šaknų“, nes turėtų ateiti suvokimas, kad būtent teatro menas, o ne pop muzika gali garsinti lietuvius. Nepateiknėsiu visiems žinomų mūsų teatrologų populiarumo Vakaruose faktų, bet papasakosiu apie gal mažiau žinomą. Matyt, dėl ilgesnio rublio, palikęs savo įsteigtą Mažąjį teatrą, dar vienas režisūros korifėjas – RIMAS TUMINAS atidavė save Maskvai. Ten, ko gero, dėl užsisėdėjimo, pastaraisiais metais ėmė politiškai nusišnekėti, dėl ko buvo eliminuotas iš Lietuvos teatrinio gyvenimo. Dabar sunkiai sirgdamas pauzėse tarp chemoterapijos, kuria Izraelyje. Ten atsitiko toks dalykas, kad kinai ėmė prašyti maestro atvykti į jų šalį ir atnaujinti ten prieš pandemiją pastatyto jo spektaklio. Dėl sveikatos būklės Rimas to negalėjo padaryti. Ir ką? – visa kinų spektaklio trupė, atvyko į Izraelį, išsinuomavo salę ir reikiamą savaičių skaičių repertavo su lietuviu. Jeigu man papasakosite, kada kokie nors užsienio pop atlikėjai atvyko į Lietuvą mokytis iš mūsų žvaigždžių, kitoje apžvalgoje pažadu pagirti Vidą Bareikį – šaunuolis, kad atsisakei komplikuoto finansine prasme teatro ir užsiėmi žymiai pelningesniu muzikavimo show…
Taigi, Luc Besson „atsivertė“ jau anksčiau ir priartėjus jam prie 65-ių, turime galimybę pamatyti jo praeitų metų kūrinį „Dogmenas“. Bessonas sako, kad parašyti šio filmo scenarijų jį paskatino laikraštyje perskaityta istorija, kai šeima už bausmę penkiametį sūnų uždarė į šunų narvą. Gal šunų ten ir nebuvo, bet kino kūrėjas susimąstė, kokią psichologinę traumą patyrė berniukas. „Dogmenas“ labai nuosekliai ir pasakoja istoriją, kai vaikystėje patirtas sukrėtimas virto į faktą, kad vyras kur kas šilčiau bendrauja su šunimis nei žmonėmis. Pirmas kadras, kai policija sustabdo su Merlyn Monroe šukuosena ir suknele, išoriškai sužalotą vyrą su pora dešimčių drausmingų šunų krovininiame pikape. Nuojauta, kad turime reikalą su taip vadinamu „Drag queen“ arveju nepasitvirtins – filme bus papasakota jautri vyruko meilės vyresnėlei pedagogei istorija. Siužetas atskleidžia keistą įvykių seką. Gal tikslus žanro nepasirinkimas (nuo jautraus psichologinio filmo šokama prie kriminalinio ar kovinio reginio, nuo melodramos iki tardyminio pasakojimo) apsprendė, kad kritikai dviprasmiškai vertina „Dogmeną“ – nuo aukštų balų iki žemumų. Kaip bebūtų, minėtas pasakojimo nuoseklumas, siužetinis aiškumas, leidžia man rekomenduoti pamatyti filmą. Yra ten „baltų dėmių“, pvz. labai jau staigiai draudimo agentas išsiaiškina savo ieškomojo asmenybę. Įtariu, kad Bessonas nenorėjo ilginti filmo trukmės dėl detalių išgryninmo.
Be to, kad „Dogmeną“ tiesiog įdomu žiūrėti, dar papildomas akstinas turėtų būti mylintiems šuniukus. Čia nėra pagrindinio. Užtat visai porai dešimčių herojaus augintinių filmo kūrėjai suteikė neeilinę nuovoką. Žinoma, kiek perlenkia su šuniukų gabumais, bet žiūrėti tikrai miela. Pagrindinis aktorius, įkūnyjęs savotišką keršytoją „Džokerį su šunimis“, Caleb Landry Jones (2021 m. laimėjęs geriausio aktoriaus Auksinę palmės šakelę už vaidmenį filme „Nitram“) leido 3 dienas su šunimis, kad vieni prie kitų priprastu. Filmavimo metu dirbo net 15 šunų dresuotojų, o visi matomi šuniukai buvo išdresiruoti anksčiau nei papuolė į filmavimą.
Dar būtina pabrėžti puikią filmo muziką. „Šunininkas“ Douglas turi talentą imituoti Edith Piaf, Marlene Dietrich, Marilyn Monroe. Malonu jas vėl išgirsti. Be to, skamba Eurythmics, ZZ Top, džiazo gitaros klasiko Django Reinhart, Miles Davis ir kt. įrašai. Manau, filmas skambant garsiąjai Piaf dainai, filmas užbaigiamas prasminga potekste.
