Lokys, liūtas ir šakelė, 2024

[kertukas]

Tikrai gerų filmą festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“ kvies žiūrovus spalio 4–13 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Tauragėje, Utenoje ir Anykščiuose.

Kiekvienas filmas, yra atrinktas iš didžiųjų kino festivalių – Berlyno (prizininkai gauna Lokius), Venecijos (prizai – Liūtai), Kanų ( prizai – Palmės šakelės) ir San Sebastiano (puikus kino festivalis Ispanijos kurorte, kurio prizai – jūros Kriauklės neatsispindi mūsų festivalio pavadinime).

Programa nurodytuose miestuose bei filmų aprašymus galima rasti:

LOKYS, LIŪTAS IR ŠAKELĖ | Instagram, Facebook | Linktree

Filmų net 16-a. Pristatysiu atidarymo filmą

HONG SANG-soo „Keliautojos poreikiai“

Stebinantis savo produktyvumu korėjietis (sukūrė beveik 40 filmų pagal savo scenarijus) visų pirma išsiskiria savo kūrybos stiliumi. Jis didžiai žavi kritikus ir prityrusius sinefilus, bet būtų keista tokią kūrybinę manierą rekomenduoti Holivudo blokbasterių gerbėjams. Visuose filmuose, kaip ir jau nebe naujausiame, 2024 m. filme „Keliautojos poreikiai“, filmų varikliukas yra pažįstamų ar pirmą kartą sutiktų paprastų, kuklių žmonių pokalbiai. Jie kitokie, nei prancūzų „Naujosios bangos“ pradininko Eric Rohmer ar Woody Allen filmuose. Ten pokalbius skatina emocija kaip pas Rohmerą ar aiškus besivystančio siužeto poreikis, nes susitinka intelektualūs, humorą išpažįstantieji personažai, kaip pa Alleną. HONG SANG-soo filmuose – dažnai pirmą kartą matantys vieną kitą labai žemiški žmonės, kuriems tiesiog įdomu sėdėti ir šnekučiuotis. Visi filmai tampa itin kameriniai, faktiškai nejudantys priekin pagal aiškią siužetinę prasmę. Gal tik asmeniniai pažinimo ar išsiaiškinimo tikslai gali turėti žiūrovui mažai suprantamą stimulą tęsti netrumpus pasikalbėjimus.

Toks buvo šių metų „Kino pavasaryje“ demonstruotas mediatyvines nuotaikas žiūrovui keliantis „Mūsų dienos“, toks yra ir šis, „Keliautojos poreikiaiai“. Viename iš didžiausių penkių pasaulio kino festivalių, Berlyno, filmas pelnė Žiuri Didyjį prizą. Tais pačiais 2024 metais HONG SANG-soo po pusmečio vykstančiame kitame garsiame A klasės kino festivalyje jau pristatė naujesnį filmą – „Suyucheon“ (verčiasi „Prie upelio“). Džiugu, kad vėl aukštai įvertintas filmas gavo tik prizą už geriausią atlikimą (best performance), o mūsų debiutantės Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ čia gavo pagrindinį – „Auksinio Leopardo“ prizą bei kitokius paminėjimus. Žodžiu, pralenktas pripažintas meistras…

„Keliautojos poreikiai“ – aktorystės solo filmas, specialiai rašytas Prancūzijos kino įžymybei, 70-metį atšventusiai Isabelle Huppert. Nėra padoru būtinai pabrėžti moters amžių, bet filme rodomoje istorijoje, tai reikšminga. Scenarijus rašytas būtent tokio brandumo filmo pagrindinei veikėjai. Pirmoje filmo pusėje, akademinę valandą visuose kadruose yra Isabelle įkūnijama Iris. Kitoje filmo dalyje, jau kitaip – Iris patenka į buitiškai anekdotinę situaciją ir stengiasi ją išgyventi, nedemonstruodama žiūrovui savo sumišimo ar dvasinio pasimetimo. Čia jau lygiaverčiai ekrane yra partneriai, besistengiantys parodyti, kad gyvenimas nebūtinai brėžia amžiaus skirtumų ribą meilei.

Akivaizdi filmo paslaptis – kuo buvo Iris iki atsiradimo Korėjoje, kas atsitiko, kad ji rymoja svetingų korėjiečių namuose, domisi jų gyvenimais, HONG SANG-soo filme visiškai nestimuliuoja detektyvinės potekstės. Čia svarbesnė tiesiog rami, melancholiška gyvenimo tėkmė…

Neabejotina, kad ramus, kamerinis šiltų pokalbių filmas ras savo žiūrovą.

[kertukas]

[kertukas]

Dar vieno žinomo kino autoriaus filmas:

Michel Franco „ATMINTIS“

Pirmą kartą su šio Meksikos kino autoriaus filmu „Nauja tvarka“ susipažinau 2021 m. „Kino pavasaryje. Paliko įsimintiną įspūdį. Ypač siužeto aktualumu, nors jis ir išgalvotas. Rodoma, kaip Mechike, nesitenkindami su užguitu ir skurdžiu gyvenimu, miestelėnai sukyla prieš turčius. Įsitraukus kariuomenei, protestas virsta revoliucija. Čia pat kyla ir elementarus banditizmas, kai kariškiai įveda diktatūrą ir kėsinasi į absoliučią valdžią.

Naujausias režisieriaus ir scenaristo filmas „ATMINTIS“ jau aštuntas. Jokio radikalizmo ir politinių poteksčių neturi. Prasidėjęs keliolikos sekundžių kadru iš palūžusių žmonių terapinio sambūrio, greitai kamera prikausto mūsų dėmesį prie žinomos aktoros JESSICA CHASTAIN vaidinamos Sylvijos. Ir čia pat ši vieniša mama atskleidžia mums savo fobijas. Pirmiausia matome aiškią jos vyrų baimę, vėliau išsiaiškiname dar visą puokštę.

Filmas krypsta į psichologinio herojės paveikslo atskleidimą. Po truputį žiūrovui aiškėja pagrindinio personažo keistokas elgesys. Atsitiktinis susidūrimas su taip pat kenčiančiu savo bėdas Saulu (puikus PETER SARSGAARD vaidmuo, apdovanotas Venecijos k/f kaip geriausias) įneša visai kitokių vėjų į Sylvijos gyvenimą. Užtikrintai besivystančią su žiūrovui gerai suprantamu priežastingumu istoriją, įdomu stebėti. Yra tik bėda – psichologijos problemas narpliojantis filmas tvirtai krypsta į melodramatiškumo pusę. Ta nėra blogai – iki melodramų serialų lygio nenukrentama. Bet pojūtis, kad tikėtasi daugiau, nebeapleidžia.

Šiaip istorija turi pamokančių bruožų. Bene esmingiausias – jei savy turi užsispaudęs nuoskaudas, nepasitenkinimą ir įtarimus, pasidalink su artimaisiais. Turėtų pasidaryti lengviau.

Gerai, kad gyvenime atsiranda katalizatoorius, kaip būtent ir įvyksta filme, kai esi priverstas išsikalbėti, išsiaiškinti sau, o svarbiausia – artimiausiems žmonėms, kas negerai…

Svarbus filme muzikinis leitmotyvas – vienas iš herojų neįsivaizduoja savo būties be garsiosios senųjų rokerių laikų populiarios ir žanro klasika tapusios dainos. Jaunimui galiu pristatyti, jog skamba žymiausia rock grupės „PROCOL HARUM“ daina „A whiter shade op pale“, sudainuota anų laikų garsenybės Garry Brooker.

(https://www.youtube.com/watch?v=CJxpKlTID2Q)

Pabaigsiu kino kritikės ELENOS JASIŪNAITĖS išvada:

„Franco kuria sudėtingą dramą apie traumas, ligas, šeiminius konfliktus. Ir, žinoma, atmintį, kuri jam yra viskas santykiuose: kuriant bendrus atsiminimus kartu, mokantis atleisti – užmirštant padarytas skriaudas. Tačiau režisierius sau neleidžia nuklysti į emocinį patosą, perteklinius konfliktus ar moralizavimą – svarbiausia lieka pasakojimas apie du žmones, kurie ties riba tarp atminties ir užmaršties kartu randa ramybę, ir visai nesvarbu, kad ji labai laikina. Net jei filmas nepasirodys dviprasmiškas (nors erdvės tam yra), „Atmintis“ užduos nemažai klausimų, į kuriuos pats žiūrovas turės rasti atsakymą. Ir šis tikrai bent kurį laiką išliks atmintyje.“

[kertukas]

[kertukas]

„Motelis „Destino““

Išties „kietai suręstas “ trileris egzotiškoje ir pabrėžtinai spalvingoje aplinkoje. Jau pirmas kadras nukelia į neprilygstamo grožio paplūdimį, kur skambant gitariniams opusams šėlioja du vaikinai. Vėliau pasitikslinsime – jie broliai.

Siužetas nelaukia – jie priklausomi nuo darbdavės matronus, kuri sutinka paleisti iš savo verslo, jei jaunuoliai įvykdys kriminalinį aktą. Netruks įsitikinti, jog broliai neturi tam nė gebėjimų, nė sėkmės.

Visą filmą stebėsime jaunesniojo negandas, kai jam teks slapstyti keistame, bet labai ryškiai nudažytame motelyja. Trileris nekryps į aktyvaus veiksmo ir kovos vėžę, bet vystysis jausmų augimo, romantikos linkme. Autoriai ne tik demonstruoja ryškiausiais dažais nudažytus fasadus, bet naudoja filtrus, filmuoja ir ant 16 ir ant 8 mm juostos. Todėl spalvingumas čia – neeilinis. Tokiame filme bene svarbiausia jausti ar scenaristai ir režisierius išlaiko logikos lygį. Galiu pasidžiaugti, jog šiame filme tai tikrai pavyksta.

Ne visi festivalio filmai po to nusėda kino teatrų repertuare. Motelis „Destino““ tikrai to vertas. Neabejoju, jog susilauktų teigiamų atsiliepimų. Trileris tikrai tik suaugusiems, nes motelyje ir klęsti ištvirkavimas – kambariai užsisakomi tik dulkinimuisi. Net ir teritorijoje besiganantys asilai tik tuo ir teužsiima. Labai rekomenduoju nepraleisti filmo šiame festivalyje…

Tikslius filmo aprašas, įvedantis į filmo esmę, baigiamas įspėjimu, kad filme esama blyksinčio, stroboskopinio vaizdo. Ogi tai tik tuomet, kai slenka titrai su vardijamais filmo kūrėjais. Žiūrovai ilgiau nei įprasta pasėdės foteliuose, nes kūrybingai įtraukiami į klubinės muzikos, garso ir mirguliavimo efektus.

P.S. Kino teatruose platinama puiki festivalio programėlė-lankstinukas.

[kertukas]

Jonatha Millet „ŠEŠĖLIŲ PĖDSAKAIS“

Pradžia nenuteikia optimistiškai, nes matome kaip kažkurioje Azijos šalyje kariškiai iš sunkvežinių paleidžia į dykumą išvargėlius, kaip jie tarpusavyje konstatuoja, – „į mirtį“. Nedetalizuojant toliau jų likimų, kitame kadre matome vieną iš tų sirų jau Strasbūre kaip pabėgelį ir galvoji, – Dieve mano, vėl bus graudus filmas apie priverstinai palikusių tėvynę kančias Europoje.

Šiemet „Kino pavasaryje“ galėjome matyti dviejų garsių režisierių, italo Matteo Garrone „Aš čia kapitonas“ bei lenkės Agniežka Holland „Žalioji siena“, kai filmai skirti graudinti žiūrintįjį baisia pabėgelių dalia. Nors vaizdai labai liūdino, bet nebuvau šių filmų paskirties entuziastu, nes aiškiai žinome, jog rodydami tik atjautą ir žmoniškumą, po dešimtmečių patiriame nesiintegravusių, kitos kultūros ir religijos asmenų atakas prieš jiems draugiškumą parodžiusią civiklizaciją.

Tačiau šiame filme ne šie akcentai. Tikslaus pavadinimo filmas „ŠEŠĖLIŲ PĖDSAKAIS“ neskirtas europiečiams rodyti kaip sunku atvykėliams pas mus. Šįkart aiškaus detektyvinio žanro psichologizuotas kūrinys, kurio esmė – paieška. Tačiau detektyvas ir visai kitoks nei įprasta.

Per Libaną pabėgęs iš kankinimų kalėjime, siras HAMIDAS priklauso grupei keršytojų, kurie bando nustatyti Europoje nusėdusius ISIS teroristinės respublikos budelius. Ir filmo netipiškumas tame, jog ne pagrindiniu elementu tampa sekimo ir išaiškinimo technologijos ir siužetas, o sekėjo moraliniai ir psichologiniai išgyvenimai nuolat regint potencialų savo kankintoją. Jis gali tik spėti, jog seka reikiamą asmenį. Tenka išgyventi nuolatines abejones.

Šis aspektas kelia žiūrovui svarstymus, ar esant tokiam jautrumo laipsniui, įmanomi detektyviniai veiksmai, nes sekėjas privalo būti šaltakraujis kaip ledas. Bet tuo pačiu procesas tampa ir stipriai natūraliu, nes regime žmogiškas abejones, prisiminimus, ryžtą. Kai rizika įgauna maksimalų laipsnį, žiūrinčiąjam „padeda“ suvokti riziką ir dramatiškai intensyvėjantis garso takelis. Sėdi fotelyje tuomet tarsi ant adatų…

Meistriškas, įtraukiantis ir labai žmogiškas kūrinys, nedarantis pagrindinio veikėjo kokiu tai jėgos ir dvasios supermenu. Kiekviename kadre matome sugniuždytą netekčių ir išgyvenimų, tačiau nepalūžusią ir ryžtingą asmenybę. Tikrai meistriškas filmas.

[kertukas]

Jean-Christophe Meurisse PLASTIKINIAI PISTOLETAI

Būtent plastikinių pistoletų šioje komedijoje ir nėra! Tačiau yra tiek visko, jog niekada negalėsi žmogui rekomenduoti būtinai pamatyti šį farsą ar geriau nežiūrėti. Priklauso, koks humoro suvokimo laipsnis, kaip yra mėgiamos prancūzų komedijos. O keisčiausia, kad absurdui čia besiliejant per kraštus, turi žinią, jog filmo pagrindu paimta tikra tragedija, įvykusi Prancūzijoje, kai šeimos tėvas sušaudė žmoną ir 3 savo vaikus ir paniro į slapstymąsi.

Čia rasi ir tokio juokinimo, kuris aiškiai lėkštas. Ir tokio, kuris išties prajuokins. Pvz.: dviejų detektyvių-mėgėjų, turinčių net geriausių feisbukinių seklių diplomus atsitiktinai sutiktos namų šeimininkės atvykėlių į Prancūziją charakterizavimas (kliuva net ukrainiečiams!); įtariamojo dialogas su nėščiąja lėktuve bei prancūze, policijos komisare; prancūzų policininkų angliška kalba su Danijos kolegomis ir kt.

Tačiau galima išvardyti ir nuviliančio skonio ir lėkštumo apraiškas. Ogi kad režisierius „pasinešęs“ sukurti ypatingai stilingą komediją, matosi jau ir patologų apsikeitime žiniomis vis pasirodant pristatomiesiems titrams ir staiga pertraukiant pokalbį sekundine ritmiškos muzikos fraze. Deja, teigti, jog Jean-Christophe’ui Meurisse tikrai pavyko sukurti norimą stilingumą, negalima. Į akis lenda ir nepateisinamo lėkštumo pasireiškimas. Labai jau kvailelėmis pristatomos tos feisbukinės sekėjos, o jų finalinis poelgis su įtariamuoju netelpa į jokius rėmus. Slenkant pabaigos titrams to įtariamojo šokis, negelbėja įspūdžio, jog užsižaidęs režisierius nesugalvojo kaip užbaigti savo pagrindinių personažų buvimą filme. Ieškomojo Polio Bernardeno sulaikymas gaunasi nei iš šio nei iš to. Dirbtinis atrodo ir Johano Sebastiano Bacho ar Mahlerio garsiųjų opusų transliavimas…

Dviprasmiškas pramogai skirtas kinas. Bet pakrizenti yra filme kur…

[kertukas]

Federico Luis SIMONAS NUO KALNO

Urugvajaus kinas ypatingai retas svečias mūsų ekranuose. Ir didžiai džiugu, jog festivalyje pristatomas šios šalies bendradarbiaujant su kaimynėmis „Simonas nuo kalno“ yra toks meistriškas, kūrybingas ir visokeriopai kokybiškas kinas!

Pavykusiame debiute režisierius ir scenaristas nukelia mus į aiškiai matomų psichikos sutrikimų turinčių jaunuolių būrį, leidžiantį dienas tokių neįgaliųjų įstaigoje. Scenarijus apsiriboja neordinaria jaunuolių kasdienybe, siužetui bent pirmoje filmo pusėje nesiplėtojant linijne prasme. Tiesiog stebime paauglių santykius, prasiveržiančius jausmus ar prisigalvotus jų nuotykius. Antroje pusėje jau atsitinka reiškiniai siužetą įgalinant vystytis pagal įvykių seką, nes pagrindinio herojaus rizikingi poelgiai įtraukia ir patį neįgaliųjų būrį.

Norėčiau, jog filmas liktų ekranuose ir pasibaigus šiai savaitinei peržiūrai. Tuomet reikėtų pasitikslinti, kiek jaunimo filme yra tikrai su psichikos sutrikimais, kiek aktorių, puikiai vaidinančių tokius. Tačiau pagrindinį, Simoną, įkūnija talentingasis Argentinos jaunasis aktorius LORENZO FERRO. Gerai pagalvoję kai kurie kinomanai atkurs atmintyje, jog vaikinas talentingai ir įsimenančiai suvaidino ryškų vaidmenį argentiniečių filme pagal tikrus įvykius ANGELAS, kur tyraus veido vaikinukas pasirodė besąs kraupus žmogžudys kai vogdavo. Pamenu, kad kai „Kino pavasaris“ rodė šį buvusį vienu geriausių 2018 m. filmu festivalyje. tas jaunasis banditas pravarde Angelas tūnojo įkalinimo įstaigoje. (Pasidomėjau –tūno ir šiandien – dabar jam 72 metai ir kalėjime yra praleidęs 51 metus – Lotynų Amerikos rekordas). Puikiai L. Ferro suvaidino šį jauną „kūdikio veido“ monstrą retro stiliuje.
Puikus aktorius ir Simono vaidmenyje – nepagalvotum, jog ekrane visiškai sveikas žmogus…

O štai vokiečio antras filmas VISA, KAS TU ESI, esu įsitikinęs, be reikalo atsidūrė „Lokys, liūtas ir šakelė“ repertuare. Neįsivaizduoju žmogaus, kuris susižavėtu šiuo vokišku arthousu! Mintis, kurias norėjo perteikti jaunas scenaristas ir režisierius Nathansky savo filme kaip ir suprantamos, tačiau filmas gavosi monotoniškas, prailgęs, nepasiivairinantis jokiu muzikos takeliu ir paliekantis išties keisto filmo įspūdį. Galų gale, paprasčiausiai… neįdomus. Kadangi skaitmenos projekcija į ekraną buvo sumažinta, tikiuosi daugiau su tuo filmu neteks niekam susitikti lietuviškąjame repertuare. Kai festivalis neišpopuliarėjęs tarp žiūrovų ir jau penketą filmų žiūrėjau didelėje salėje esant 5 -10 žiūrovams, tokių balastinių filmų reikėtų vengti…

[kertukas]

Lou Ye NEBAIGTAS FILMAS

Pasaulį siaubusi COVID-19 pandemija po truputėlį krenta užmarštin. Toks jau žmogus – gyvena dabartimi. Tačiau daugiau nei logiška, jog apie daugybę mirčių pagreitinusį kataklizmą, raiškiai mums primena kinų kinematografininkai.

Neslėpsiu, dėl darbo pavėlavau į seansą net 20 min. Didelėje salėje suvokiau, jog nebus po seanso kas galėtų papasakoti man apie tai, ko nemačiau – buvau PIRMAS žiūrovas, kuris pavėlavęs atskubėjo į tuščią salę. Ot atėjo puikūs laikai – kinas rodomas, jei nėra net vienintelio žiūrovo…

Ką gi. „NEBAIGTAS FILMAS“ be kitų gerų savybių, turi ir tą, jog praradau mažai. Pasakojimo esmė prasidės dar po keliolikos minučių – 9 mln. gyventojų turinčiame Kinijos Uhano mieste viešbutyje įsikūrusios filmavimo grupės narius 2019 m. gruodį pasieks žinia apie besklindamą virusą. Trupė skuba užbaigti kelias filmavimo scenas ir nesitiki, jog ne meninė ar prodiuserinė problema užgrius visa jėga. Visi įkaliniami viešbutyje…

Autoriai susikoncentruoja į režisierių Siaorą, kurio pastangos grįžti į šeimą, kurioje yra mėnesio dukrelė, tampa graudžiai bevaisės. Pradžioje nė nesuvokę bėdos mąsto, filmininkai bus priversti susitaikyti su realybe.

Ogi net mes žinome, jog komunistinėje Kinijoje, kuri kaltinama ir „paleidusi“ į pasaulį virusą, karantinas buvo itin griežtas ir globalus. Žmonės mėnesiais negalėjo išeiti iš savo namų…

Režisierius ir scenaristas Lou Ye kūrybingai naudoja vaidybą ir realius dokumentinius kadrus. Iš daniškosios Dogma maniera filmuojamo pasakojimo apie filmo kūrimą, persikeliame į dramatiškus karantino vaizdus. Žmonės sukasi kaip tik begali. Matome daugybę ekranėlių, primenančių apie nuotolines konferencijas ar tiesiog darbinius santykius bei telefonu tegalimus nufilmuoti liudijimus.

Tikrai solidus, vertas pamatymo filmas. Bene pirmasis skiriamas pandemijos temai, o neapsiribojantis vien priminimu, kad visuomenė buvo priversta slėptis po veido medicininėmis kaukėmis. Kai kuriuos kadrus pagyvina šauni kinų muzika.

Filmas, skatinantis džiaugtis tuo kuo turime. Nes gali užplūsti tokios bėdos, kaip atsitinka filmavimo grupei, kai tiesiog nebeturi judėjimo, elgesio, planavimo laisvės.