„LOKYS, LIŪTAS ir ŠAKELĖ“ 2023

Savotiškas festivalis, nes spalio 3-8 d. bus parodyta 13 filmų, t.y. ne daugiau kaip vienas filmo seansas konkrečiame kino teatre:

Vilniuje (Forum Cinemas Vingis; Paupio ir Senamiesčio Kino teatras „Pasaka“; Multikino Lietuva; SKALVIJA)

Kaune (Kauno kino centras Romuva; Forum Cinemas Kaunas)

Klaipėdoje (Arlekinas)

Šiauliuose (Forum Cinemas Šiauliai)

Panevėžyje (Kino Centras Garsas)

Alytuje (Dainavos kino teatras)

Tauragėje (Castle Lounge)

Utenoje (KINO NAMAI)

Marijampolėje (Spindulio kino teatras)

Kadangi šiuos išskirtinius 2023 metų filmus rodys juos įsigijusi viena iš platinimo firmų, VŠĮ „A-One Films Baltic“, tikėkimės, jog vėliau jie atsidurs kino teatrų repertuare, nes per 5 dienas komplikuota visus juos pamatyti. O verta!

Pristatysiu porą filmų jau ir iš kurių galima spręsti apie festivalio lygį.

Christian Petzold „Liepsnojantis dangus

Jei ankstyvieji šio šešiasdešimtmečio vokiečių kino meistro filmai Lietuvoje menkai žinomi, tai naujausieji, pristatyti Scanoramos ir Kino pavasario festivaliuose privertė suvokti, kad Petzoldas – vienas iš reikšmingiausių dabarties Vokietijos kino autorių („Feniksas“, „Tranzitas“, „Undinė“). Iki „Undinės“ (ją galima pamatyti legaliai kad ir Kino fondas – legali kino platforma platformoje) Petzoldas pirmenybę teikė II pasaulinio karo dramoms. Ir kūrė jas talentingai! (Vien ko vertas filmo „Tranzitas“ originalumas!). Galima galvoti, kad ši tema talentingam režisieriui gal kiek išsisėmė, tačiau LLŠ festivalyje rodomas Berlyno kino festivalyje Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas „LIEPSNOJANTIS DANGUS“, pasak Petzoldo, turi savą atsiradimo istoriją.

Per pandemiją Christianas Petzoldas apsirgo COVID-19 ir buvo hospitalizuotas mėnesį. Kiek pagerėjus būklei, režisierius peržiūrėjo Prancūzijos vieno iš „Naujosios bangos“ kino judėjimo sumanytojų ir srovės šulo ERIC ROHMER filmus. Jis ne tik supratęs, kad Vokietijoje labai trūksta vadinamojo vasaros kino, kurį propagavo prancūzų klasikas, bet neliko abejingas ir Rohmero stiliui. Rašant vienu sakiniu, visi maestro Eriko filmai yra pokalbių kinas. Ir jis tiek išradingi ir įdomūs, kad beveik neturintys intensyvaus veiksmo filmai, kuriuose veikėjai tik šnekasi, ginčijasi, įrodinėja savojo požiūrio teisingumą, man kėlė didžiulį malonumą, kai juos kažkada žiūrėjau. Dar būdamas silpnos būklės, Petzoldas prisižadėjo sau, kad jei paliks ligoninę sveikas, būtinai sukurs tokį filmą, kuriame bus jaunuolių tapatybės, saviraiškos paieškos, kas būdavo gvildenama Rohmero kine.

„Liepsnojantis dangus“ prasideda dviejų jaunuolių žygiu pėsčiomis per mišką į vasaros meto leidimo sodybą. Mat sugedo automobilis. Įdomu, kad vokiečiai rodo, jog „užlūžo“ Mercedes variklis. Kur dingo jų didžiavimasis šio jų auto flagmano kokybe ir patikimumu, buvusiu XX amžiuje. Deja, XXI a. Mercedes išties ne išskirtinė automarkė. :slight_smile: Keista situacija ir tame, kad, matyt, koncernas rėmė filmą, nes kitas automobilis filme – taip pat AG Daimler kompanijos gaminys. Trečia ratuota priemonė jau baltarusiškas MTZ-50. :slight_smile: Būtų irgi keista, jei ši atgyvena (ir iš kur ji atsirado Berlyno apskrityje?!) nebūtų lemtinga filmo dramaturgijoje.

Taigi, atsiradusi dramatiška linija filmo finale kiek skiria Petzoldą nuo Rohmero, nes pastarojo dialogų filmuose dramatizmas nebūdavo gilus. „Liepsnojančiame danguje“, vaikinams apsigyvenus vienkiemyje, žiūrovas įtraukiamas į aptarti reikalingų situacijų kaleidoskopą. Atrodyti, pagal laikmečio madas, abu vaikinai, bandantys miegoti viename kambaryje, kai jiems trukdo aplinka, būtinai yra gėjai. Neskubėkime. Čia akcentuojama, jog vienas atvyko produktyviai pasidarbuoti, kai kitas savo tikslą stengiasi slėpti po vasaros malonumų skraiste. Pokalbia tokie, kad kelia šypseną ar net juoką. Kaip ir paskutiniuose Petzoldo filmuose, pagrindinį (ir vienintelį!) dailiosios lyties personažą vaidina žavioji Paula Beer. Netgi atradau, jog jos originalaus grožio veidas primena Aleną Deloną jaunystėje. :slight_smile: Aktorė verta tokio dėmesio, nes filme tampa intrigėlių, nesu(si)pratimų katalizatoriumi. O pats Christianas Petzoldas neslepia, jog pagrindinis filmo personažas Leonas (akt. Thomas Shubert) turi jo autobiografinių bruožų. Liuks filmas.

Seansai:

Alice Rohrwacher CHIMERA

Apie ankstesnį režisierės filmą Laimingasis Ladzaras

Šįkart Alba Rohrwacher pamatome filmo pabaigoje, labai epizodiškame vaidmenyje. Užtat daugiau matome praeities žvaigždę, deja, senyvą Isabella Rossellini (1952 m.)

Filmo pradžia koncentruojasi į išsiskiriantį aplinkoje savo šviesiu kostiumu ir ūgiu Arturą. Kiek vėliau sužinome, jog jis grįžo į vietivę Toskanoje, kur anksčiau leido dienas su vietiniais folkloriškais personažais, pateko į kalėjimą ir kas dar svarbiau jam, prarado mylimąją. Tie faktai nėra tikslinami, žiūrovo sužinomi tik iš vietinių gyventojų pokalbių. Kadangi Arturas paskendęs savyje, atrodo, kad arthousinis filmas bus be racionalaus siužeto ir gėrėsimės tradiciškais italų personažais, aiškiai primenančiais didžiojo Federico Fellini mums padovanotais įspūdžiais. Išties „Chimeroje“ matomi žmonės atrodo tarsi suaugę „Amarcord“ vaikinai, tarsi sugrįžę į ekranus iš kokio „Jie klajojo keliais“ ir kitų filmų. Tačiau palaipsniui žiūrovas privalės pasidžiaugti, kad skambant puikiai muzikai ekrane, filmo siužetas įgaus aiškius ir tvirtus rėmus. Vadinamasis „juodasis archeologas“ Arturas ypatingomis galiomis padeda vietiniams kapų vagims rasti ir plėšti etruskų kapus ir radinius parduoti tarptautiniam nelegalių archeologinių radinių tinklui. Rohrwacher filmo laisvo siužeto naratyve jungiasi sapnai, prietarai ir folkloras. Operatorės Hélène Louvart nufilmuotas trimis skirtingais juostos formatais filmas nepaprastai mielas ir sodrus, kviečiantis dar kartą apmąstyti egoistišką žmogaus troškimą pralobti net jei tai didžiausia šventvagystė. Finalas labai simboliškas. Kad išgyventų Arturas griebia už mistiškai atsiradusio siūlo, kurį nuleidžia jam mirusi mylimoji. Bet ar rizikinga ir niekinga veikla užsiimančiam žmogui siūlas yra išsigelbėjimas? Kiekvienas žiūrovas po seanso liks savo apmąstymuose…

Rasa Paukštytė:
„Kino, kurio režisierė ir personažai mato toliau savo nosies, net būdami pragmatiški vagišiai, prekijai kultūra, smulkios ir mielos apgavikės. Kino, kurio režisierės ir režisieriai jaučia trūkinėjantį ir todėl dar apčiuopiamesnį, dar gyvesnį, skausmingesnį ryšį su istorija, kultūros raida; turi fantazijos, intelekto ir jausmų apibūdinti būtį, meilę ir mirtį. Ir, žinoma, kino kalba. Mezganti ryšį su kino tradicija, suprasdama, kokia ji dosni. Jokios asociacijos su Rossellini, Fellini, Pasolini kinu ne tik netrukdo Rohrwacher būti originalia, o padeda sukurti visiškai unikalų būdą pasakoti stebuklinę ir šiek tiek neorealistinę sakmę. Jie visada pagelbėja, jeigu tu turi ką pasakyti. “