Keblu pristatinėti išskirtinį naują lietuvišką filmą „SESĖS“. Juk tokia reklaminė kampanija jam organizuota! Pelnytai. Ir dėmesys įvairiausioje žiniasklaidoje logiškas jau vien dėl filmo įvertinimo Vakaruose – reikšmingame A klasės kino festivalyje Šveicarijos Lokarno mieste kauniečiui režisieriui, 36-ių LAURYNUI BAREIŠAI įteiktas geriausio režisieriaus festivalio prizas SIDABRINIS LEOPARDAS, o keturių pagrindinių aktorių kolektyvui (GELMINĖ GLEMŽAITĖ, AGNĖ KAKTAITĖ, GIEDRIUS KIELA, PAULIUS MARKEVIČIUS) – toks pat geriausiųjų aktorių prizas (aktoriai juokauja – kiekvienam jų tenka po šio gražuolio plėšrūno koja :)). Maža to, kitas lietuviškas filmas „Akiplėša, kurį žiūrėsime pavasarį, parsivežė iš ten geriausio filmo Auksinį Leopardą. Jau vien tai, kad du iš santykinai mažos šalies Lietuvos filmai pakviesti į festivalio (jis jeigu ir neranda vietos prestižiškiausių kino festivalių pasaulyje penketuke, tai dešimtuke yra be jokios abejonės) pagrindinę konkursinę programą, yra DIDŽIULIS, pavydėtinas kitoms šalims pasiekimas. O čia dar gauti tokie prizai! Jei meno varžytuves prilygintume pagrindiniams pasauliniams sporto turnyrams (olimpiados, pasaulio, Europos čempionatai), tai filmas „Sesės“ parsivežė prizus, prilygstančius Europos čempionato sidabrui. Ir tai antras Lauryno režisuotas filmas. Ogi debiutinis ilgametražis – „PILIGRIMAI“ gavo jei analogiškai vertinsime, „pasaulio čempionato“ – Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programos geriausio filmo apdovanojimą – „Juodojo liūto“ statulėlę. Reziumuojant – turime neeilinio talento kino autorių. Nesiplečiant reikia pabrėžti, kad Laurynas kaip koks Woody Allenas ne vien režisuoja. Jis ir „SESIŲ“ scenaristas ir operatorius.
Nesureaguoti ir nepamatyti kaip tik dabar rodomų kino teatruose „Sesių“ yra neleistinas intelektualinis abuojumas, prilygstantis tokiam, kurį šią savaitę išgirdau TV eruditų turnyre „Auksinis protas“ – visi 6 orakulai (!) prisipažino, jog nėra matę Quentino Tarantino „Kill Bill“…
Netikėtas filmo kūrėjams jų pastangų įvertinimas įrodo, kad lietuviškas kinas kur kas daugiau yra vertinamas užsienyje nei Tėvynėje. Norėtųsi, kad minėti filmo pasiekimai keistų įsisenėju-sias nuostatas.
Tiesa, nereikėtų tikėtis, jog nuo pirmų minučių „Sesės“ sukels „wow“ efektą. Pradžia – išties gana tipiška lietuviškam kinui. Renkasi sesių Ernestos ir Justės šeimos į kaimo sodybą pailsėti. Ernestos vyras Lukas yra kovinio sporto MMA Bushido kovotojas, ką tik turėjęs kovą. Taigi poilsis reikalingas. Nieko, kas audrintų žiūrinčiojo emocijas, nėra. Netgi veikėjų paburbėjimus po nosimi sunkoka nugirsti – teko žvilgčioti į angliškus subtitrus, aiškinantis, kas buvo pasakyta. Tarsi nevyksta nieko įdomaus. Man lūžis įdomume įvyksta kai prie stalo Ernesta su Luku pradeda pokalbį apie banko kreditus.
O tikrai intriga prasideda, kai giminaičiams įvyksta labai rimtas incidentas, ir staiga ima lūžinėti gana vangus kino pasakojimas laiko ir veiksmo prasme. Pradžioje neaišku, kas čia darosi. Tačiau po truputį viskas labai aiškiai sudėliojama. Beje, taiklus filmo angliškas pavadinimas „Drowing dry“ (galima versti „Sausas skendimas“), nes vadinti filmą originaliu „Sisters“ pasak Bareišos būtų komercinė savižudybė.
Filmo stiprybė, drįstu sakyti, ne tame, ką būtent matai duotuoju momentu kino teatre. Yra tikra „jėga“, kad mintys apie filmo personažus, jų poelgius, siužeto logiką vis grįžta ir grįžta praėjus net kelioms dienoms po filmo pamatymo.
Tarsi susitapatini su rodoma dviejų šeimų situacija, galvoji, kaip suprasti herojų elgseną ir poelgių motyvus, kaip elgtumeisi pats atsidūręs tokiose neeilinėse situacijose. Filmo kūrėjai reklamuodami filmą visai nepasakoja siužeto. Nedarysiu to, žinoma, ir aš.
Šiaip, LAURYNUI BAREIŠAI duočiau leopardą už scenarijų. Nes režisūriškai kai kurių scenų pastatymas, neturintis įtakos bendram veiksmui, kėlė logikos abejonių. Štai ne mažiukai porų vaikai organizuoja molinių kažkokių detalių masinį daužymą kambaryje. Iš tėvų – jokios reakcijos. Kitaip spręsčiau erotinį Tomo siūlymą žmonai Justei, nes jo poelgis nelogiškas moters natūros požiūriu. Nebent norėta pabrėžti vyriškio kvailumą. Tas ne kartą ryškinama filme…
Ir jau visai nesuprantamas Lauryno sugalvojimas, kad dūstančią mergaitę ant priekinės sėdynės veža į Maišiagalos degalinę švogeris, o mama važiuoja iš paskos kitame automobilyje. Ne taip konstruočiau ir Justės pastangų atidaryti BMW dureles ir po to sekantį veiksmą, kai isterija psichologinių problemų turinčiai moteriai tuo metu realybėje tikrai būtų neišvengiama…
Kaip minėjau šios abejonės dėl įvykių režisavimo, visai neatsiliepia bendrai filmo kokybei.
Grįšiu nuo ko pradėjau – keblu aprašinėti filmą, kai su juo susijusios aplinkybės taip „išnarpliotas“ žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, kad minėtas autorių kolektyvas nuvyko į Lokarną pristatyti filmo. Gerai praleidę laiką 2-3 dienas, grįžo į tėviškę ir ėmė mėgautis vasaros malonumais. Gelminė džiaugėsi Palangos pliažu, Paulius rinko meškeres ir ruošėsi žvejybon.
Kiti leido laiką šeimoje su vaikais. Ir staiga juos pasiekė skambutis iš Šveicarijos – reikia jau tikrai „vynioti meškeres“ ir skubiai grįžti. Visi suprato, ką tai reiškia ir suspėjo į festivalio apdovanojimo ceremoniją.
PAULIUS MARKEVIČIUS daugiausiai aukojosi dėl filmo. Tris mėnesius asketiškai ruošėsi, kaip pats sako, tarsi olimpinėms varžyboms: mito specialų maistą, su treneriu sunkiai treniravosi, lyg lauktų kova MMA ringe. Jį režisierius pakvietė vaidmeniui, kai įsitikino, jog tikri kovotojai „netraukia“ aktoriaus amato. Nežinau, ar naudotąsi kinematografinėmis gudrybėmis, bet Pauliaus pilvo presas pirmame filmo kadre atrodo įspūdingai! Tiesa, dabar aktorius neslepia, kad gal tokio užsispyrimo jam tampant sportinio vaizdo vyruku, gal ir nebuvo būtinybės siekti. Kitas aktorius, GIEDRIUS KIELA, prisipažįsta, kad skaitydamas scenarijų, nesuprato jo dėl keistų šokinėjimų laike. Teko ilgai kalbėtis su režisieriumi ir aiškintis. Reikia pažymėti, jog iki filmavimo buvo daug repetuojama.
Įdomybė gavosi su muzika. Filme panaudota ši Donna Lewis daina https://www.youtube.com/watch?v=SqdWTeXWvOg kai sesės improvizuoja šokį – viena iš gražiausių filme scenų. Kolektyvas troško šios dainos, bet jos atlikimo teisių gavimas užtruko 3 mėnesius. Mat derinti reikėjo ne su daininkės agentais, o su ja pačia. Donna geidė perskaityti scenarijų, dar kai ką išsiaiškinti. Todėl filmuojant buvo panaudoti atsarginiai variantai ir tas šokis nufilmuotas net su 7 kitomis dainomis, kol buvo gauta teisė šokti pagal „I love you always forever“. Laurynas neiškentė anuliuodamas kitas versijas ir galutiniame variante paliko du to šokio variantus…
