oho
Prieš 50 metų Jėzaus vaidmenį roko operoje "Jėzus Kristus superžvaigždė" atlikęs V. Petkevičius: "Tai buvo tokia didžiulė euforija"
1971 m. K. Antanėlis su bendraminčiais – pirmieji Europoje ir antrieji pasaulyje – ryžosi pastatyti legendinę A. L. Webberio operą.
Taigi, ar tu pasiruošęs?
"Ką, tekėk už manęs. "
Vairuotojas netikėtai sustabdė autobusą, o salone stojo kapų tyla. Net penkiametė mergaitė, sėdėdama už manęs ir visą kelią kažką žemindama, tylėjo.
Jau maždaug minutę taip vyksta. (Noriu atkreipti dėmesį, kad tuo momentu nebuvo nė užuominos apie pokštą moters veide).
Ir čia jau nebeištvėriau (na be manęs), sakau:
- "Klausyk, žmogau, turi kažką atsakyti, žiūrėk, viešumas laukia. "
Jis pažiūrėjo į mane, tada į mus visus, nusuko akis į moterį ir pasakė: - "Aš kitą kartą išeisiu, ar tu su manimi? ".
"Taip" – tvirtu balsu atsakė ji.
"Bravo" - aš ir visas mikroautobusas sušukęs be jokios komandos ėmiau ploti.
Kitoje stotelėje jie tikrai išėjo ir išgirdau, kaip jis spaudžia ranką išeinant, ji pasakė: "Skambina Menija Ludmila. "
Durys užsidarė…
Autorius Denis Bobrov.
Taigi, įsivaizduokite, pustuštis mikroautobusas lėtai braido miesto gatvėmis. Autobusų stotelėje įeina gan graži moteris, mano nuomone, trisdešimties metų moteris. Detaliai jos neaprašysiu, pasakysiu trumpai - viskas pas ją. O po to maždaug tokio pat amžiaus vyras šokinėja su dideliu ir sprendžiant pagal sunkų krepšį. Mikroautobusas smarkiai bakstelėjo ir iš inercijos, šis vyras išėjo į priekį pas tą pačią moterį ir žengė jai ant kojos.
"Na, ką tu tikrai kaip dramblys", – pasakė ji, – "atsargiau būti negali. "
Vyras pažvelgė į ją kaltomis akimis ir atsiprašė. Bet jai nerūpėjo: "turėjai laikytis. "
Ir tada šis vyras ištarė žodžius, kuriais bandė įdėti maksimalų skausmą ir sielvartą – "Moterie, bet matei, kad aš ne tyčia, ypač dėl to, kad atsiprašiau priešais tave, ką dar padaryti, kad nusiramintum? "
Aš asmeniškai iš jos tikėjausi bet kokio atsakymo tą akimirką, bet net man, su įgimtu cinizmu ir kareivišku grubumu, negalėjau sugalvoti, ką sugeba moteriškas protas.
Poncijaus Piloto namas Sevilijoje
Markizas Fadrique’as rūmuose sumaišė beveik visus pagrindinius architektūros stilius – maurų, gotikos, renesanso ir romantizmo.
Džiaugies, kad Viešpaties malonėj
Eini palaimintu taku.
Nedaug beliko, laikas eina,
Artėja visko pabaiga.
Ir te malda pakeičia dainą,
Apvalo viską mumyse.
/Nerijus Drūlia/
Širdis nurimsta po klajonių,
Po visų žemiškų darbų,
Ir širdyje kuries altorių,
Pakvietęs Viešpatį vardu.
Malda kitokia nei lig šiolei, -
Brandi lig pat širdies gelmių.
NEDAUG BELIKO
Nedaug beliko, laikas eina, -
Jo lieka vis mažiau, mažiau…
Jauti, kaip malda keičia dainą,
Ir plaukai bąla vis labiau.
Jauti, atodūsiai sunkėja,
Ir žingsniai ne tokie tvirti.
Dažniau kvietiesi Atpirkėją
Ir vienumoj su Juo kalbi.
Numatau kokybinį šuolį, šuolį ir šuolį. Ir kiekybinis – apskritai bėgimas! Šuoliais į turtus ir gerovę. Karibai artėja. Nuo šiol mes kelsime grėsmę pasauliui. Šimtas trisdešimt centnerių rožių iš kiekvienos gėlyno. Pieno gamybą apskritai sumažinsime. Gyventojai piktinasi pigumu. Pietų Amerika prašo prisijungti prie mūsų kaip valstybė. !!!
- Taip, ką jūs ten darot, gyvuliai ?! - šaukė gyventojai ir, persirengė į laidojimo rubus …
Michailas Žvanetskis.
9 2 9
- Kas tai, a? – kaukė gyventojai ir bėgo pirkti žibalo, žibalinių lempų, malkų ir anglių.
- Šiuolaikinė kariuomenė pagal sutartį. Jau rytoj. Ir naujos granatos. Tokių pasaulyje dar nėra. – solidžiai kalbėjo krašto apsaugos ministras. - Daug atsargu, atsargos ir bendras perteklius.
- Mama!.. - sucypė gyventojai ir pradėjo kasti rusius.
- Viskas a-fi-gen-ai! Tu supranti?! A-FI-GEN-NAI!!! – sušuko prezidentas. "Šiandien galėtume sukurti komunizmą. Vienintelis dalykas, kuris mus stabdo, yra tai, kad mes visi nedarysime šūdo. Todėl galite ramiai miegoti! Jis tampa stabilesnis!
Pensininkai perka kibirus ikrų!
Vieną dieną finansų ministras, blyškus kaip mirtis, pasirodė per televiziją ir pasakė:
– Finansų krizė mūsų nepaveiks. Sakau tau tikrai…
Apie pareigūnų pareiškimus daug žinantys gyventojai tyliai nusikeike ir ėjo pirkti druskos, degtukų ir cukraus.
Kitą dieną visiškai sugėdintas prekybos ministras pasirodė televizijoje ir pasakė:
– Duonos ir būtiniausių prekių atsargos leidžia išdidžiai teigti, kad badas ir prekių trūkumas mums negresia. Štai jums skaičiai.
- Oi! – kalbėjo gyventojai ir daugiau pirko miltų bei grūdų.
Žemės ūkio ministras otaigei šoko ant pakylos ir džiaugsmingai pasakė:
– Neįtikėtinas derlius! Tikimės eksporto! Mes atgimstame! Parduotuves ir sandeliai lužta! - O Dieve! – pasibaisėjo gyventojai ir bėgo keisti santaupų į užsienio valiutą.
- Nekilnojamojo turto kainos kris! Kotedža kiekvienam studentui! Greitai! – su grimasą išsprūdo statybos ministras.
P. Gasiulis: "Vertėjo misija – būti sąžiningu tarpininku tarp rašytojo ir jo kalbos nemokančio skaitytojo"
"Vertėjas – ne kūrėjas, o tarnas, liokajus, kuriam autorius komanduoja", – sako P. Gasiulis.
Naujoje "Trys riešutėliai Pelenei" versijoje – homoseksualios scenos
Venecijoje spektaklį kuriantis R. Tuminas: "Kiekvienas žmogus gimsta lyg su liaudies daina"
Ir ta liaudies daina žmogų visą gyvenimą lydi – nuostabi, graži, kurią gali vis kartoti kaip nuostabiausią temą, sako režisierius.
Tik praeitų metų pabaigoje pasirodė pirmas lietuviškas su Dykumos Tėvais susijęs leidinys, tenkinantis reiklaus skaitytojo pageidavimus. Nenuostabu, kad tai vėl buvo ne kas kita kaip Antano gyvenimas. Egzotiškai nuskambanti leidimo vieta – Palendriai, atskleidžia, kad ji atsirado tėvų benediktinų rūpesčiu. Maža to, knyga paženklinta viltį žadinančiu serijos pavadinimu: Monastica 1.
Visada šiuolaikiškas Molière’as. Prancūzų komedijos aristokratui – 400
Kaip ir prieš keturis šimtmečius, taip ir dabar Molière’o universalūs komiški charakteriai nepraranda aktualumo.
"Į šį filmą sudėjau visą savo 40 metų darbo patirtį", – sako Algimantas Puipa pristatydamas savo juodąją komediją "Sinefilija".
liuks, ačiū
9 1 9
9:59