Ką čia begalima pasakyti? Jis sugrįžo ir šį karta Maskva jį pasitiko plojimais. Bet mes mokėmės istorijos, tad žinome, kuo tai baigsis. Tačiau vis tiek nepakeliamai gaila tų į uniformas įspraustų vaikų, kurie dėl to nebepamatys ateities, tų jų mamų, kurių euforija pasibaigs sūnaus laidotuvėse, o aplink toliau šėls savųjų dar nepalaidojusios, tų pasaulių, kurie grius su kiekvienu žmogumi, tų ateities atradimų, kurių žuvusieji nebeatras, tų širdžių, kurias kiekvienas sprogimas amžiams įšaldys įniršyje. Gaila šalies, kuri taip ir nesuprato, ką rašė Dostojevskis.
Rašytojas R. Seethaleris: knyga – tai pirmiausia neužrašyti žodžiai
"Jei kalbame apie gyvenimo esenciją: žmogus lieka žmogumi. Visiškai nesvarbu, ar jis sėdi soste, ar išvietėje", – sako rašytojas.
"… Ir taip prieis prie Miesto
du pavargę pakeleiviai
O vakaras, o vakaras,
o juodu kur sustos?
Kur einat jūs, kur veda jus
anos gatvelės kreivos
Tu, Meilės Motina,
ir tu, Jaunystės Sužadėtini skaistus?.."
Bernardas Brazdžionis, "Bethlehem"
ORGANIŠKOS TURINIO IR FORMOS JUNGTYS!
Sveikiname Agnę Dautartaitę-Krutulę ir Vaivą Frančiakaitę laimėjus knygos meno konkurso premiją už mūsų dykaduoniavimo pradžiamokslį "Prokrastinacijos meną".
"[…] už nenugalimos traukos lauko sukūrimą knygoje, organiškas minčių perėjas, kuriamas derinant knygos elementų funkcionalumą ir eksperimentą; už paprastumo sąvokos praplėtimą ir knygos-objekto sukūrimą leidinyje "Prokrastinacijos menas"."
Sapnas tikrai buvo baisus. Ji sapnavo, kad nebėra moteris, ji sapnavo, kad yra "aš". Ir tai dar ne viskas.
Ryte ant pirmųjų saulės spindulių nuauksinto skardžio stovėjo vaikinas. Jo drabužiai tikrai seniai besimėgavo vadinami naujais, žemyn nunarinta galva. Iš tolo buvo keistai neaišku, ar jis apimtas nevilties, ar ramybės. Jau vėluodama į susitikimą, aš vis tiek pasidaviau smalsumui ir prislinkau arčiau. Per saugų atstumą, bet taip, kad galėčiau įžiūrėti jo veidą. Gal reikia pagalbos ar ką. Dar nušoks ar dar ką padarys. Vaikinas buvo užsimerkęs, jo lūpos judėjo kažką murmėdamos. Mane nusmelkė iki tol nepatirtas aštrus jausmas, kad tuoj nutiks kažkas nesuprantamo. Vaikinas nustojo murmėti- gal dvidešimties, ne daugiau- pakėlė galvą, atmerkė akis į kylantį virš upės saulės diską- ir lėtai pagarbiai nusilenkė jai. Toliau nebemačiau. Stovėjau lyg įkasta į žemę jausdama kylančią paniką, kad pamečiau savo horizontą. Norėjau kuo greičiau prabusti.
Gatve ėjo moteris. Paskui save ji tempėsi karutį, pilną šablonų. Šablonus ji paveldėjo iš savo šeimos, kaip dovaną 18-ojo gimtadienio proga. Karutyje buvo moters, vyro, žmonos, mamos, draugės, kolegės šablonas. Močiutės kažkodėl- nebuvo. Niekas giminėj jau nepamena, kada ir kas išrėžė juos iš tvirtos, amžiams atsparios fanieros, bet šablonai buvo būtini norint pasirinkti partnerį visam gyvenimui, ar atitaikant save prie jo, renkantis geriausius draugus, norint patikti bosui ar tėvams, auklėjant vaiką, kad jis išaugtų į žmogų. Moteris su karučiu linktelėjo pro šalį skubančiam vyrui su karučiu,- lyg ir kolegės pažįstamas,- ir stabtelėjo prie nepriekaištingai nublizgintos parduotuvės vitrinos. Iš stiklo į ją žvelgė savimi pasitikinčios moters siluetas, moteris nesąmoningai uždėjo ranką ant moters šablono karutyje,- viskas gerai, juk šį rytą jį matavosi- proporcijos atitinka, šypsenos laikas ant veido- beveik 90procentų, mandagumo frazėmis apsikeičiama su visais sutiktais nepaisant jų rango firmoje. Kodėl tuomet neramu dėl to kvailo sapno? Juk ir negali mieste būti horizonto, iš kur ta panika? Moteris pataršė vešlius dažytus savo plaukus, kiek įsiręžė, ir išdidžiai patraukė per miestą, traukdama paskui save karutį pilną šablonų.
ačiū
1011
10 10
tai štai 
Aušra Kleizaitė - dailininkė, tekstilininkė, grafikė, kuria ir meno instaliacijas, yra surengusi keliolika autorinių parodų, jos kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai, daugiau kaip dešimt metų gyveno Indijoje, ten įkūrė rezidenciją menininkams.
Kai XX a. 8-ame deš. švedų televizijoje pasirodė Aleksandro Solženicyno romano motyvais paremtas filmas Viena Ivano Denisovičiaus diena, Suomija atjungė Alandų salų siųstuvus, kad piliečiai per švedų satelitus negalėtų pamatyti mūsų krašte uždrausto filmo. Šią juostą, pasakojančią apie sovietų stovyklas, kino inspekcija buvo cenzūravusi kaip antitarybinę.
"Aš tiesiog savaip dainuoju visiems mums artimas dainas. Čia toks, atrodo, mums į genus įrašytas dalykas. Jeigu dainą kiek pakeiti – tiesiog pridedi kažkokį savo prieskonį", – apie šiuolaikinį žvilgsnį į lietuvių liaudies dainas kalba kanklininkė Lina Žilinskaitė-Petkevičienė.
Lengviau rinktis pastovų gyvenimą, tačiau jis bus beprasmis, nes prasmė kyla iš kūrybos, o kūrybai reikia laisvės, kuri neteikia pastovumo.
ačiū 
įspūdinga 
1 00 1
13:13
1000 
999