Kartą Marija sutiko Kristų. Vos pažvelgusi, suprato, kad tai jis. Be to, sunku būtų supainioti , nors ji matė ir Lietuvoje gyvus hipius, kurie stengėsi panėšėti į Jėzų, bet vis tik jiems buvo toli iki jo, o dabar ji išvydo prieš save tikrų tikriausią Dievo sūnų, kokį daugybę kartų regėjo sūnaus aptarnaujamose bažnyčiose, taip pat knygų iliustracijose ir kokį , po teisybei , pati vaizdavosi, gal net kaip tik jos įsivaizduotas labiausiai ir atitiko originalą, kuris stovėjo priešais.
L abas, Marija, ištarė dievas, ir ji nesumojo atsakyti kitaip, kaip tik pasiteirauti: iš kur žinai mano vardą?
Na , jis tiesiog parašytas tavo akyse. j uk ir tu nesuabejojai dėl manęs?
taip, bet aš tą supratau ne iš akių.
O iš ko gi?
sunku pasakyti, bet į akis tikrai nežiūrėjau. Gal tik į barzdą.
Vadinasi, žmonės perskaito skirtingai, kas iš akių, kas iš barzdos. b et tu teisi, aš Jėzus.
t aip, bet kodėl tu ne danguje, ne su Dievu, tai yra savo tėvu?
Dabar aš jau pats susipainiojau, kur tiesa, o kur fantazija, juk gal net ir sukūriau tą istoriją ar bent kažkokias užuomazgas, o paskui jau niekas negalėjo sustabdyti besiridenančio žemyn sniego kamuolio, kuris priešingai – tik apaugo naujais sluoksniais, pabaigoje ir aš įtikėjau, kad esu kažkas. tačiau pasirodė, kad niekas manęs čia nelaukė, niekas negarbino ir nekėlė į padanges, dar blogiau, sužinojau, kad mano tėvas greičiausiai kažkuris iš piemenų berniukų, su kuriais Marija, mano motina smaginosi, kai suprato, kad Juozapas bergždžias. a pie tai man papasakojo vienas iš tų piemenų, kai netikėtai nuskendo upėje , įsipainiojęs į žoles. kažkoks Dievo pirštas, ar ne?
gal atsitiktinumas?
Netikiu atsitiktinumais. įsivaizduoji, jis jaunesnis už savo sūnų, nes nuskendo kai jam buvo vos šešiolika, na , o man, kaip žinai, trisdešimt trys.
labai keista istorija, ištarė Marija. kodėl turėčiau tavimi tikėti?
G ali netikėti, tai nėra svarbu. šiaip pasidalinau, nes žinau, kad ir tu kaip ir aš nežinai, kas yra tavo sūnaus tėvas .
tu nori pasakyti, kad Marija ištvirkavo?
Taip man pasakojo tas piemuo. ji ateidavo naktį. jie sėdėjo prie laužo tą pirmą kartą, kai staiga prieš juos išdygo nuoga moteris. ji įsibrovė į jų tarpą ir nusišypsojo. po to apkabino abu šalia sėdinčius berniukus ir priglaudė prie krūtinės. kas jiems liko daryti?
Kai man pasiūlė parašyti kūrinį pavadinimu Kapas (dabar pavadinimas pakito), tiksliau romaną, nors neįsivaizduoju, kad tai, ką dabar rašau, galėtų išvirsti į tokios didelės apimties veikalą, nes man net nurodė tikslų puslapių skaičių, tai yra 368, aš šiek tiek sutrikau arba, tiksliau išsireiškus, nepriėmiau rimtai šio pasiūlymo, bet kitą dieną, tai yra šiandien sėdau rašyti pirmas šovusias į galvą mintis. Pirmiausia, ką aš pagalvojau, tai yra tai, kad kapas – tai dviejų kubų iškastos žemės duobė, į kurią kartu su karstu galima sudėti ir kažkurią dalį, aišku, ne visą, žmogaus gyvenimo istorijos, nes visa ir netilptų, o, be to, diduma būtų apskritai neįdomi ir blanki, neverta skaitymo. Deja, dažnai toks ir yra visų mūsų gyvenimas: blankus ir nevertas skaitymo. Neapsigaukite didieji savimylos ir narcizai, iš tikrųjų jūs ir jūsų neva reikšmingas arba turiningas įvykių gyvenimas yra nulio vertas. Tai sakau drąsiai, nes, patikėkite, pasipūtusius žmogeliūkščius atpažįstu iš tolo, jų dauguma.
Taigi, apie ką pasakotti? Apie save? Ne, aš toks pat niekuo neišsiskiriantis varganas tipelis kaip ir dauguma. Todėl teks išgalvoti knygos herojų ir prikurti įvairiausių nuotykių, kurių realiai gyvenime gal net nebūna. Tokia tad pradžia, o dabar – pirmyn.
Aivaras Mendoza iš paskutiniųjų mėgino atsiminti visa, kas svarbiausia. Mama ispanė Marija Mendoza, po Pilietinio karo persikėlė į TSRS, o 1940 metais atvyko į Lietuvą padėti sukurti Tarybų valdžią ir vedė jauną žydą Jakovą Kaganą.
Aivaras Mendoza gimė 1941 gruodžio 24 Orienburge, tiesa, tada dokumentuose jis dar figūravo kaip Aivaras Kaganas, žydas.
Kaip ir Jėzus Aivaras gimė per Kalėdas, kaip ir Jėzaus motina jo mama taip pat buvo Marija, kaip ir Jėzus jis gimė greičiausiai žydu, kaip ir Jėzaus motina, taip ir Marija negalėjo tiksliai pasakyti, kas berniuko tėvas.
1944 kartu su Raudonaja Armija Marija Kaganienė grįžo į Lietuvą atkūrinėti Tarybų valdžią ir gan greitai susidėjo su žydšaudžiu Leonu Karpauskiu, aišku, apie jo darbelius karo metais nieko nežinojo, tik vėliau kažkas įskundė ir jis buvo suimtas. Laimei, Marija nespėjo su juo susituokti, bet dėl nederamo ryšio vis tiek buvo išmesta iš komunistų partijos ir aukštų pareigų. Gerai dar tik tai, kad Lietuvos aukšti partiniai veikėjai nebuvo itin priekabūs ir žiaurūs, tad ataskaitoje į Maskvą įrašė netinkamą elgesį, neišsiplėsdami detalėse, ir kažkaip tuo metu to pakako, matyt, maskviškiai turėjo svarbesnių reikalų, karas ėjo į pabaigą, reikėjo ruoštis iškilmingiems paradams, apdovanojimams ir taip toliau, tad apie knaisiojimąsi, kas ten ką padarė kažkokioje tolimoje Lietuvoje, nebuvo kada pagalvoti, taip jos byla su laiku ir paskendo užmaršties dulkėse, o 1945 gegužės 31 gimė Chuanas Mendoza, Aivaro netikras brolis. Žydšaudžio Karpauskio vaikas.
Pradėkime nuo pradžių.
Marija anksti įsijungė į pilietinį karą, jai tuo metu tebuvo penkiolika metų. Pirmas etapas buvo ryšininkės veikla tarp kalnuose veikusių partizanų ir kaimuose palaikymą jiems reiškusių valstiečių. Vėliau visgi jos vaikščiojimai į kalnus krito į akis valdžios pareigūnams ir jai teliko vienas paasirinkimas – likti su kovotojais.
Marija pasakojo Aivarui, kad Hemingvėjus knygoje Kam skambina varpai aprašė jų santykius. Dieve, mama, sako Aivaras, kam taip susireikšmini? Jau gana, kad Stalinas tave asmeniškai atsiuntė padėti lietuvių tautai išsivaduoti iš kapitalistų jungo.
Taip ir buvo, sako Marija.
Turbūt jie kalbėjosi taip:
Ernestas: žinai, aš parašysiu apie mus mano naujoje knygoje.
Marija: tu rašytojas?
E: taip, tau ką nesakė?
M: ne, o ką tu parašei?
E: Atsisveikinimas su ginklais, labai garsus romanas.
M: nieko nežinau.
E: o pirmas mano romanas buvo apie Ispaniją, vadinasi Fiesta. Parašiau jį labai jaunas.
M: Bet tu ir dabar jaunas.
E: taip, bet tada buvau visai vaikas.
M: ką tu parašysi apie mane?
E: kad tu labai graži.
M: eik jau.
E: rimtai. Ir labai gerai šaudai.
M: bet aš dar nieko nenušoviau.
E: ir gerai, spėsi dar. Eikš pas mane.
Ir jie mylėjosi. Žinia, Hemingvėjus buvo mergišius, berods, keturis kartus vedęs, galima tik įsivaizduoti, kiek merginų jis turėjo, galvoja Aivaras, gal ir tikrai galėjo ir per mano mamą pereiti, kas jam. Ir paėmęs tą romaną negalėjo ramiai skaityti tų vietų, galų gale numetė, taip iki galo ir neįveikęs. Per daug šlykštu, jam pasirodė. Galvoti apie mamą kaip apie fizinį objektą buvo nepakeliama.
Mokykloje jį dažnai pravardžiuoja, vadina Joške ir deklamuoja dvieilį – imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką. Dar klausinėja: ei Joške, ką veikia tavo Sara? Tai yra šlykštu ir jis niekaip su tuo neapsipranta. Jo įbrolis Chuanas priešingai – visų mylimas ir geidžiamas, ne tik dėl neeilinės išvaizdos, bet dar ir dėl to, kad yra ispanas, visiems tai yra kažkas tokio – ispanas, tai bent. Aivaras iš dalies nekenčia jo, iš dalies myli daugiau, nei tai leidžiama broliui.
Jie miega vienoje lovoje, kadangi butas – vienas kambarys, perskirtas gremėzdiška spinta, už kurios Marija. Butas komunalinis, ta prasme, anksčiau jis buvo atskiras, o dabar jame gyvena trys šeimos ir dalinasi viena virtuve, tualetu ir vonia. Proletariškai, ne buržujiškai, nors Marija būtų galėjusi panašų butą turėti viena, jei vis dar būtų komunistė, bet dabar, kas jai belieka: keikti pasaulinę buržuaziją ir džiaugtis tarybiniu gyvenimu, stovint eilėje prie prausyklos.
Kai aš atėjau į būrį, pasakoja Marija, Ernestas jau kelios savaitės buvo atvykęs iš kito būrio ir kaip tik ketino vėl traukti toliau į šiaurę, jis rezidavo kaip JAV karo korespondentas, tačiau judėti buvo pavojinga, nes partizanai tik ką susprogdino tiltą, ir frankistų knibždėjo visi keliai, tad Hemingvėjus buvo priverstas laukti. Jis buvo subrendęs vyras, labai dailus: aukštas, plačių pečių, vešlūs tamsūs plaukai, nepriekaištingi veido bruožai.
Marija šalia jo atrodė vaikas, visa galva žemesnė, beveik be krūtinės, ištįsęs paauglys, ne daugiau. Tačiau iškart pajuto deginantį, tyrinėjantį jo žvilgsnį.
Ji visada tikėjo komunizmu, net ir po to, kai išmetė iš partijos. Nieko nekaltino, komunizmas čia ne prieko, sakė ji, aš pati sušikau savo gyvenimą ir apdergiau gerą idėją, susidėjau su niekšu. Stalinas buvo jai šventas, tuo labiau, kad asmeniškai porą kartų buvo su juo susidūrusi: pirmą kartą po Ispanijos, kai Frankas užėmė visą šalį, jie buvo priversti, kas spėjo ir norėjo, bėgti į TSRS. Ją priėmė Kremliuje, buvo visi aukščiausi vadovai, bet ji įsiminė tik Staliną, savaime suprantama, ir kažkodėl Beriją, tas tipas stačiai ją nurenginėjo akimis, nors ji anaiptol nebuvo įprasto rusiško standarto mergina, greičiau priešingai – trumpai kirptas liesas paauglys. Ten ji pirmą kartą gyvenime paragavo šampano.
Bet atsikratyti Berija jai visgi nepavyko. Kartą gatvėje prie jos sustojo limuzinas Čaika ir išlipę du civiliai juodai aprengti vyrukai paprašė ją įsėsti. Atsisakyti net nespėjo, buvo tvirtai suimta iš abiejų pusių už alkūnių ir, galima sakyti, įnešta į automobilį. Niekas nieko nesakė, nors ji kelis kartus griežtai pareikalavo pasisakyti, kas jie tokie ir ko iš jos nori.
Maždaug po dvejų metų 1941 pavasarį Marija jau iš Lietuvos buvo trumpam pakviesta į politinį biurą aptarti padėties respublikoje. Kvietime buvo nurodyta, kad taip pat dalyvaus kitų Pabaltijo respublikų atsakingi partiniai veikėjai. Be to, kartu su Marija kviečiamas Petras Cvirka, pasirašė J.Stalinas, tad nieko neįtardama ji ir išvyko naktiniu traukiniu į Maskvą, prieš tai dieną pergulėjusi su savo vyru Jakovu, kuris labai nenorėjo jos išleisti, o traukinyje ją tiesiog gulte užgulė ir gan grubiai paėmė rašytojas Petras. Teisybės dėlei, Marija pripažįsta, kad labai jam ir nesipriešino, Cvirka buvo velniškai patrauklus vyras. Kremliuje, į kurį jie buvo nuvežti, Petrą palydėjo į pasitarimų salę, o Mariją įsodino į kitą automobilį ir nuvežė už miesto į Berijos vilą, kur ji praleido geras tris valandas. Grįžusi į Kremlių dar spėjo sudalyvauti bendroje delegacijų vakarienėje, po kurios Cvirka buvo išsiųstas kaip meno žmogus į Didįjį teatrą žiūrėti Gulbių ežero, o Marija vėl keliavo į Berijos vilą. Į viešbutį grįžo tik ryte, per pietus į jos kambarį įvirto girtas Cvirka, o vakare jie jau kartu traukiniu važiavo namo.
Supranti, aš užmigau per Gulbių ežerą. Tokia graži muzika.
Per kalėdas gimė Aivaras. Po devynių mėnesių. Pasakyti, kas tikrasis jo tėvas, Marija negalėjo.
Mūsų kambaryje buvo du kazachai. Kartą jie surengė kažkokią ceremoniją, mums nepaaiškino, kas tai per ceremonija, o gal ir aiškino, bet kazachiškai, žodžiu, mes nieko nesupratom, bet jie liepė visiems dalyvauti. Ką darysi, niekas perdaug nenorėjo su jais ginčytis, nes jie nors ir vienmečiai, bet iš pažiūros atrodė vos ne dešimt metų vyresni, kūnai ištisai pažėlę, barzdas jie vos spėdavo skustis, kai tuo tarpu visi kiti atrodėme kaip vaikai prieš juos, tai ką ten priešinsies, galų gale ir buvo įdomu, ką jie sumąstė. Tai va, ceremonija visa vyko kazachų, tai yra jų kalba, aš gi nepžįstu kazachų ir nežinau, ką jie kalbėjo, esmė ta, kad mes stovėjome kaip žiūrovai, o jie kaip aktoriai scenoje kažką atlikinėjo, kalbėjo, šaukėsi kažko ir panašiai, visa tai atrodė lyg kokie burtai ar malda, velniai žino, be to, buvo daug judesio: jie tai klaupdavosi, tai guldavosi, tai vėl keldavosi, gestikuliavo, vos ne šoko ir taip toliau. Kai jau viską baigė, jie pranešė mums, kad dabar jie prieš dievą ir mus, kadangi mes esame neva liudytojai dievo akivaizdoje, tipo Alacho, yra susituokę. Na ir kas, pagalvojau, kam tas cirkas, bet iš tikrųjų visa tai buvo tik pradžia. Po vestuvių jie pareiškė, kad dabar miegos šalia, todėl vienas iš mūsų turėjo užleisti savo gultą kazachui. Naktį jie pradėjo tikrų tikriausią pisimą, su visais pačepsėjimais, atodūsiais ir kita. Net kalbino kitus prisijungti. Taip tęsėsi kas naktį. Galų gale pastebėjau, kad jų jau trys, o dar po dienos kitos jau penkiese. Kambaryje būti darėsi neįmanoma, kai kurie išeidavome į prausyklą ir ten prasėdėdavome iki ryto, bet jų gretos vis didėjo, ne visi ėjo savo noru, kai kuriuos prigąsdindavo arba paimdavo jėga. Iš dvidešimties kareivukų neliestų teliko viso labo tik šeši, jau ruošiausi blogiausiam, bet vieną dieną kažkuris pasiskundė vadovybei, kad buvo išprievartautas. Kazachai iškart buvo suimti, visi kiti, tame tarpe ir aš, apklausti. Paskui mūsų kambarį beveik visą perkraustė ką kur – vienus į kitas kazarmas, kitus į kitus pulkus, likau tik aš ir dar vienas. Blogiausia tada ir prasidėjo, į mus kareiviai žiūrėjo kreivai, pasišaipydami, rodydami nešvankius gestus, mums buvo priklijuotos panelių pravardės, nors mes tame nedalyvavome, bet kam tas rūpėjo, iki tarnybos pabaigos turėjau kęsti pažeminimus, ačiū dievui manęs bent nelietė, bijojo galbūt, kad aš paskundžiau ir vėl tą patį padarysiu. Gal dėl to vadovybė man ir tarnybą trimis mėnesiais sutrumpino, juk matė, kad geruoju gali nesibaigti, tų čiurkų gentainiai pavojingai artėjo prie manęs. Bet patikėk ir tų žodinių patyčių patyriau užtektinai, taip kad nesakyk, kad man gyvenime viskas klojosi geriau nei tau, čia viso to nepamatuosi.
Kai prasidėjo karas, tai buvo sekmadienį, visi nieko nenujausdami ramiai miegojo, kilo baisus košmaras, bombos krito ant namų, kaukė sirenos, rėkė žmonės, Marija tik su naktinais išbėgo į gatvę pasitikti iš naktinės pamainos turėjusio grįžti Jakovo, bet jo niekur nesimatė. Grįžo į butą, telefonas čirškė kaip patrakęs, vos spėjo sugriebti ragelį, kai iš ten pasipylė įsakymas kuo skubiau atvykti prie miesto partijos komiteto, kuriame ji ėjo sekretoriaus pavaduotojo pareigas. Skubiai, pasiimti tik būtiniausius daiktus.
Reikėjo laiko pagalvoti, kas tie būtiniausi daiktai ir kaip Jakovas, svarbiausia jis, ką paimti dėl jo ir kaip informuoti, kur jis turi prisistatyti. Sėdo rašyti jam raštelį, bet parašyti nieko nesugalvojo, nes pati nieko nežinojo, tad tik lėtai apsirengė ir kiekvieną akimirką tikėjosi, kad Jakovas tuoj tuoj įžengs, juk pamaina baigėsi jau prieš valandą, iki namų penkiolika minučių kelio. Gal eiti pasitikti, bet jeigu prasilenks, kaip žinoti, kad jis tikrai eis tuo pačiu keliu, o jeigu aplinkybės privers jį pasukti kita gatve, juk bombarduoja, gal kurią gatvę užvertė griuvėsiais ir ji tapo nepraeinama? Telefonas vėl ėmė tiesiog kriokti. Taip, atsiliepė. Kodėl tu dar namie? Mes turime važiuoti. Jei nespėsi, kaltink save. Jei mūsų aktyvo nerasi, sėsk į sunkvežimį, kuris paims archyvą, aš pasakysiu vairuotojui apie tave. Tik paskubėk, nes ir jis po valandos išvažiuos. Viskas, jos viršininkas partijos Kauno miesto sekretorius metė ragelį.
Vykdama traukiniu į Rusijos gilumą ji vėl susidūrė su Cvirka, kažkurioje stotyje jie atsimušė vienas į kitą. Kur vyksti?
Dar nežinau.
Gal į Maskvą vis tiktai? Mintyse galvojo – visai neblogai būtų vienoje vietoje šalia savęs, aišku, žmonai nežinant, turėti dvi Marijas, nes ana taip pat Marija. Tik kaip ją įsiprašyti į tą patį traukinį, kad žmona, kuri laukė jo su karštomis bandelėmis vagone, nieko neįtartų, bet laimei Marija gana griežtai nukirto, kad į Maskvą nevažiuos.
Bet kodėl, visgi būtų neblogai, jei kitu traukiniu atvyktum, gal net padėčiau kažkur įsikurti, arba jei įsikursi pati, galėtum pranešti.
Nenoriu sostinės šurmulio. Iš tikrųjų ji bijojo dar kartą papulti Berijai į rankas. Cvirkai, aišku, to nepasakė, tik užsiminė, kad yra nėščia ir tėvas, ko gero, yra jis, Petras.
Rašytojas labai apsidžiaugė ir paprašė, jei gims sūnus, pavadinti jį Aivaru. Pats jau turėjo vienmetį sūnų ir dar vienas, net ir nesantuokinis, būtų jam didelė palaima.
Tai latviškas vardas. Per suvažiavimą susipažinau su latviu, toks Aivars Pietniks, gal prisimeni? Tada dar pagalvojau, gražus vardas, gaila, jau buvau pavadinęs sūnų Andriumi, būtų malonu kitą vadinti Aivaru. Tu ne prieš?
Bus matyti.
Jakovas skubėjo namo. Tikrai. Juk prasidėjo bombardavimas, aišku, kad tai ne manevrai, tai karas. Karas, kurio tikimybę taip atkakliai neigė Marija. Ir visa komunistų partija. Jį net išmetė iš komjaunimo prieš dvi savaites, nes jis atvirai skleidė fabrike paniką ir baugino darbininkus. Pasirodo buvo teisus, bet kas iš to. Pamaina tik baigėsi. Jis net nepersirenginėjo ir nesiprausė, rūpėjo kuo greičiau pamatyti Mariją. Išbėgo per vartus ir suko į artimiausią skersgatvį. Ne tuo keliu, kuriuo eidavo įprastai. Mėgino trumpinti atstumą.
Nuo medinio namo atsiskyrė du vaikinai, vieną jis pažinojo iš mokyklos laikų, tai buvo Karpauskis. Berods, vardas Leonas. Jakovas stengėsi prasmukti pro juos, nes grįžti buvo per vėlu.
Kur skubi? sustabdė Leonas. Juk bombarduoja, bandė taikiai išsisukti Jakovas.
Neskubėk, žydams į aną pusę.
Kaip tai, juk namai priešais?
Tau jau nereiks namo.
Leonai, nejuokauk, žmona laukia…
O, tu ir vardą mano prisimeni. Duok penkis. Ir čia pat užsuko ranką už nugaros.
Paleisk, sulaužysi.
Nieko. Sauliau, duok virvės galą, surišime šitą Joškę.
Prašau, Leonai, nedaryk to, prašau.
Jakovas buvo dviem metais jaunesnis už Mariją. Gražus, lieknas berniukas. Marija įsidėmėjo jį vos pirmą kartą pamatė. Kai ją pristatė kaip pilietinio karo Ispanijoje dalyvę mokyklos komjaunimo aktyvistų sueigoje. Visų akys žibėjo, jai pasakojant apie mūšius su frankistais. Ypač arti sėdėjo Jakovas. Toks beūsis, švelnus vaikas. Jis buvo tik baigęs mokyklą ir vertė jos pasakojimą iš rusų kalbos į lietuvių. Paskui jie dar du kartus susitiko miesto komjaunimo aktyve ir po savaitės susituokė.
Jis buvo aršus meilužis. Marija nuo jo pavargdavo, bet buvo laiminga. Kartu pedantiškai tvarkingas. Dėl to dažniausiai jie ir susikivirčydavo, tai nepastatė kėdės į vietą, tai kojinės po lova ir panašiai. Iš pradžių viską užgniauždavo bučiniais, paskui jie nebegelbėjo, turėdavo tvarkytis. Labai to nemėgo. Klausyk, ar tu vedei tarnaitę? Marija, nesuvulgarink visko, tiesiog išplauk stiklinę, nepalik, kad pridžiūtų lūpų dažai.
Po Maskvos ji negalėjo prisileisti jo bent savaitę. Jakovas ėjo iš proto ir pagrįstai įtarinėjo ją neištikimybe. Galų gale pavyko jį nuraminti, tačiau kiekvieną kartą vietoje Jakovo virš savęs regėjo arba Beriją, arba Cvirką. Kartais net Hemingvėjų. Ir niekada Jakovo. Seksas daugiau neteikė pasitenkinimo, vien tik nusivylimą.
Bet apie birželio vidurį suprato esanti nėščia. Pasisakė vyrui. Jakovas buvo dešimtam dangui, jis taip sakė (kodėl ne devintam?). Skubėdavo namo ir bijojo tik vieno – karo, kuris, buvo įsitikinęs, turi tuoj tuoj prasidėti.
Dabar tu.
Kodėl?
Nenori?
Ne.
Bet tau patiko?
O kokio atsakymo tu nori?
Tu neatsakei.
Ir neatsakysiu. Aš gi neklausiu, ar tau patiko.
Man patiko.
Kas?
Tavo kvapas. Skonis. Viskas.
Pas Petrą į Vilnių atvažiavo su Aivaru. Mažasis Chuanas liko namie, prižiūrimas kaimynės. Cvirka buvo tik išrinktas Rašytojų sąjungos pirmininku, Marija perskaitė apie tai laikraštyje ir tikėjosi, kad jo postas padės kažkaip (ji nesuprato kaip, bet juk Petras rašytojas, su fantazija), reabilituoti ją pačią, juk ji nieko blogo nepadarė, ir tėvas pasistengs dėl savo sūnaus motinos. Tačiau Cvirka, vos pažvelgęs į Aivarą, pasakė, tai ne mano sūnus. Atleisk, man skambina iš partijos komiteto, negaliu ilgiau kalbėti. Viso gero.
Po metų jo neliko. Apie tai irgi perskaitė laikraštyje. Į laidotuves, savaime suprantama, nevyko.
Prie mokyklos Chuaną sustabdė kažkoks vyriškis.
Atleisk, sužinojau, kad tu Marijos sūnus. Kur eini?
Į treniruotę, bet ko jūs norėjote?
Aš tavo tėvas.
Nejuokaukit, mano tėvas miręs. Vyriškis buvo šviesių plaukų, kaip ir jis pats, tik pradėjęs žilti. Malonių, net dailių veido bruožų. Chuanui sutankėjo širdies dūžiai, ėmė skaičiuoti: dvylika, dvidešimt du…
Ne, tu disponuoji klaidinga informacija. Mane nuteisė ne mirties bausme, tik dešimt metų kalėjimo.
O siaube! Tai dar blogiau, nei galvojau.
Ką tu galvojai?
Na, mama sakė, kad mano tėvas kariavo, žuvo prie Berlyno.
Kaip tai panašu į ją. Tu skubi?
Dabar jau nebe.
Tada paimsiu mums ledų. Abu prisėda parke ant suoliuko.
Bet kodėl turėčiau jumis tikėti?
Paklausk mamos apie Leoną Karpauskį.
Tai jūs?
Taip. Galų gale koks tu panašus į mane, net netikėjau. Jau kelias dienas stebiu tave.
Kodėl tada ji suteikė man savo pavardę, ne tėvo?
Matai, jai buvo gėda. Po karo mane suėmė už tarnavimą vokiečiams. Ji juk buvo arši komunistė.
Ją reabilitavo ir grąžino į pareigas bei perkėlė į atskirą butą.
Hmmm, matai kaip. Centre?
Taip, prie salos. Labai nebloga vieta. Mes dažnai ten žaidžiam su draugais. Nors dabar gal rečiau. Mažai laiko, treniruotės, pamokos ir panašiai.
Kiek kambarių?
Trys. Visi turim po kambarį. Bet jau turiu eiti.
Ką lankai?
Fechtavimą.
Aristokratiška sporto šaka.
O kaip gi, juk aš ispanas.
Galėsim dar pasimatyti?
Būtinai, man buvo malonu. Galiu apie tave pasakyti mamai?
Žinoma, norėčiau su ja susitikti.
Aš pasakysiu. Iki pasimatymo.
Nedrįsk daugiau su juo susitikinėti, Marija buvo įsiutusi.
Bet kodėl, jis mano tėvas!
Tavo tėvas, nusiviepė ispanė. Žinai, už ką jis sėdėjo kalėjime?
Tu sakei jis žuvo prie Berlyno.
Nesvarbu, ką aš sakiau. Ji lakstė po kambarį ir kilnojo daiktus, kuriuos paskui vėl padėdavo kitoje vietoje. Jis buvo žydšaudys.
Jis man to nesakė. Tik kad tarnavo vokiečiams.
Vokiečių dar nebuvo, kai jie sugaudė žydus, tame tarpe ir tavo brolio tėvą. Taip taip, man pasakojo toks Leono draugelis. Saulius. Tą patį rytą, kai prasidėjo karas. O aš taip laukiau, taip laukiau.
Kas buvo paskui?
Nieko įdomaus, jie suvarė visus žydus į kažkokį garažą. Tyčiojosi, liejo šaltu vandeniu, o paskui sušaudė. Leonas taip pat dalyvavo. O tas Saulius sakosi neištvėręs ir pabėgęs. Turbūt taip ir buvo, nes jo nenuteisė, radosi, kas patvirtino jo žodžius. Todėl nedrįsk su juo bendrauti, girdi?
Girdžiu, girdžiu, nerėk.
Atidaryk, Chuanai, kodėl užsirakinai? Ar girdi? Beldžiasi. Nebūk užsispyręs, atidaryk.
Kas atsitiko, Aivarai, kodėl tu brauniesi pas brolį? Jis miega.
Nė velnio jis nemiega. Man reikėjo pasiskolinti naują sąsiuvinį.
Rytoj pasiskolinsi, eik miegoti. Marija uždaro duris paskui Aivarą ir eina rūkyti į virtuvę.
Nerūkyk virtuvėje, Aivaras iškiša galvą pro duris, rūkyk laiptinėje. Nenoriu mirti nuo tavo nikotino.
Gerai gerai, tu teisus. Eik gultis.
Aivarai Mendoza, stokitės. Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt šeštų metų vasario septyniolikta diena. Jūs nuteisiamas dviejų metų bausme už nepilnamečio berniuko tvirkinimą, bausmę atidedant vieneriems metams. Tam laikui privalote palikti esamą parapiją ir prašytis savo vyresnybės perkeliamas į kitą miestą, o geriau į kaimą. Supratote nuosprendį?
Taip, draugas teisėjau. Dėkoju.
Kodėl tu įstojai į seminariją? Per tave motiną vėl išmetė iš partijos. Gerai dar, kad buto neatėmė. Tu kažkoks nesveikas, iš tikrųjų.
Chuanai, …
Tik nereikia, neliesk manęs.
Aš tik noriu pasakyti, kad man buvo sunku. Taip, sutinku, tau nebuvo lengva armijoje, bet įsivaizduok kaip man ten būtų. Todėl geriau pasirinkau seminariją. Neteisk manęs. Tu mane ir taip atstūmei, ar to tau dar maža?
Atstūmiau, hmm… Turėtum dėkoti man.
Kodėl?
Nemanau, kad tau būtų …
Sakyk.
Mano tėvas, amžinatilsį, prisidėjo prie tavo tėvo žydo nužudymo.
Kaip?
Paklausk Marijos.
Kodėl tu ją taip vadini?
Todėl kad aš ją išlaikau. Ji niekur nedirba. Po velnių. Tegul nors namus tvarko.
Galiu kada nors užeiti?
Kodėl ne, tai juk ir tavo butas. Į tavo kambarį aš neužeinu, jei nori tai išgirsti.
Tu ir į savo manęs neįleisdavai.
Jau pasakiau tau priežastį.
Aš tave visada mylėjau.
Nutilk.
Marija nežinojo, kur yra jos kapas. Kai persikėlė pas Aivarą į nedidelį miestelį Lietuvos šiaurėje, kur jį nutrėmė bažnyčios vadovybė už kažkokius prasižengimus, ji turėjo laiko pakeliauti po apylinkes, susipažinti su kaimais, kaimeliais, vietiniais gyventojais. Visiems darė įspūdį jos ispaniška apranga, kurią dabar galėjo laisvai nešioti, tamsus gymis ir netaisyklinga tartis.
Bet tos vietos, kur buvo palaidota, ji niekada nelankė. Sąmoningai aplenkdavo pasitaikančias kapinaites. Mirtis ir viskas, kas susiję su ja, jos niekada nedomino. Nors gyvendama pas sūnų kunigą ir jam talkindama, pamažu įsitraukė į religiją ir galiausiai atrado, jog Jėzus buvo pirmasis komunistas Žemėje ir buvo pirmasis, kuris pasisakė už komunizmą. Tokiu būdu religija ir komunizmo idėjos jos sąmonėje natūraliai susigyveno ir net apeigos neatrodė svetimos, nes komunistai irgi mėgo visokius pasirodymus, ritualus, paradus, baletus ir panašiai.
Leonas gi puikiai žinojo tą vietą, kurioje ilsėjosi jo kūnas. Dar tarnaudamas policajumi buvo išvaikščiojęs visą Kauną ir apylinkes skersai išilgai, ieškodamas žydų. Nemažai jų ir surado. Dabar, tiesa, jis jau nebuvo toks tikras, ar gerai tada pasielgė, ypač, kai sužinojo apie masinius žydų naikinimus koncentracijos stovyklose, ir, aišku, įkalinimas taipogi įkrėtė šiek tiek proto. Dabar Leonas Karpauskis gėdijasi savo praeities, tik kam ji rūpi. Anapus mažai kam įdomi tavo praeitis. Visi daugiau rūpinasi savo istorija ir tais, kurie liko už ekrano.
Karpauskis tikėjosi ir bijojo anapus sutikti Jakovą. Juk daug matytų ir pažįstamų iš karo veidų sutiko, o štai Jakovo ne. Gal žydai anapus turi kitą vietą, savo Jeruzalę ir su savo priešais nebesusitinka. Gerai, kad taip būtų, nes Leonas iki mirties negalėjo užmiršti to žvilgsnio, kuriuo jį gręžė Jakovas. Ir ko jis pristojo, ko jam iš manęs reikia, galvojo tada Karpauskis. Jis nešovė į savo bendramokslį, nors bendramoksliu galima vadinti sąlyginai, Jakovas mokėsi dviem klasėm aukščiau, bet visgi kažkaip sužinojo Leono vardą, kažkodėl tas Leonas jam įstrigo, nors buvo jaunesnis, čia mįslė Karpauskiui, tačiau šauti į tą ištįsusį žydą, kurį neaišku už ką pasirinko simpatiška ispanė – ir juk būtent keršto ir pavydo skatinamas Leonas tada pirmą karo dieną, vykstant bombardavimui, sutapimas ar ne, še tau kaip ant lėkštutės prakeiktas žydo gabalas, kaip galėjo jis, tikras lietuvis, iki pašaknų europietis, mėlynų akių, beveik arijas (o gal iš tiesų? nieko negali žinoti) jo nesustabdyti ir neatgabenti į tą prakeiktą garažą, – bet šauti jis neišdrįso, be to, ir stovėjo šiek tiek atokiau, nors, žinoma, galėjo bet kada pakreipti šautuvą ir nudėti tą stulpą, bet viduje kažkoks cenzorius neleido to daryti, jis tik jautė įsmeigtą ne smerkiantį, ne, greičiau kažkokį gal net meilų, malonų, atleidžiantį žvilgsnį, ir ko jis nori, ko jam reikia iš manęs tam žydui, kol galų gale jis nukrito, ir žvilgsnis pakeitė kryptį, neužgeso, tik dabar jau žiūrėjo į dangų. Leonas nematė, kada jis nukrito ir kas jį nušovė, nes pats tuo metu, norėdamas pabėgti nuo Jakovo akių, kiek galėdamas įnirtingai, be gailesčio pleškino iš šautuvo į kitus žydus: štai kažkoks apskuręs senis, turėk, šalia jauna žydė su vaiku rankose, priimk palaiminimą, dar kažkoks verkiantis paauglys su smuiko dėklu rankose, pareik ant švenčių, ir tada pamatė, kad Jakovo žvilgsnis nuo jo pasitraukė. Vėliau priėjo prie negyvėlio, bet akys vis tiek gręžė dangų, ir ko tu nerimsti, žydpalaiki, kinas baigėsi, gali užsimerkti.
Girdžiu girdžiu, nerėk. Dėl šventos ramybės. Geriau jai nieko nesakyti.
Ir Chuanas toliau susitikinėjo su tėvu. Suprantama ne dažnai ir ne viešai. Juk motina vėl didelė partinė veikėja, nuolat įsitempusi, iš esmės stengiasi dėl abiejų berniukų. Tą Chuanas jau sugeba suprasti. Todėl jei nueina kažkur su Leonu, tai dažniausiai būna kinas, tamsi salė, vietos salės gale, jie gali netrukdomi šnabždėtis arba tiesiog būti šalia ir to abiem būdavo gana.
Kartą Leonas pristatė Chuaną močiutei, savo motinai. Ji niekaip negalėjo priimti ispaniško vardo, kas čia per vardas, negali lietuvis turėti kažkokį amerikonišką vardą. Ispanišką, pataisė motiną Leonas. Koks skirtumas, turi būti Jonas, Jonukas, Jonelis. Gerai gerai, juokėsi Chuanas. Močiutė jam labai patiko. Išvis, tai buvo naujas reiškinys jo gyvenime – močiutė.
Iš Sibiro, kur buvo ištremta kartu su vyru, grįžo viena. Karo metu jie nepritarė sūnaus įsitraukimui į tarnavimą vokiečiams, bet paveikti nieko negalėjo, Leonas jų neklausė. O po karo iškart paskui sūnų ir tėvai keliavo nežinion.
Užeik dažniau, gali ateiti ir vienas be Leono, atsisveikindama pabučiavo anūką.
Chuanas kartais ir užbėgdavo, ypač po treniruotės, nes toji su Leonu gyveno šalia Žalgirio stadiono, kur buvo sporto mokykla, nes būdavo labai alkanas. Močiutė visada jį palepindavo.
Kur tu pasisotinai, klausdavo Marija, kai jis atsisakydavo valgyti pašildytą kugelį.
Pas draugą, atsakydavo Chuanas.
Kai sukako šešiolika, jis nuėjo kartu su tėvu į registracijos skyrių ir pasikeitė pavardę, tapo Karpauskiu. Chuanu Karpauskiu. Vardo keisti nenorėjo, kažkas likti turėjo ir motinai. Jai, aišku, apie tai nieko nesakė.
Ji pati sužinojo, kai atėjo šaukimas į karinį komisariatą Chuanui Karpauskiui. Žiūrėjo į popieriaus lapą ir niekaip negalėjo suprasti, kas parašyta, visa praeitis, tas apkvaitimas, beprotystė, kuri apėmė ją tada, sutikus Leoną, žavų beveik vokietį, mėlynakį, išsitaršiusiais šviesiais plaukais jaunuolį, kuris užkalbino ją, norėdamas papasakoti apie Jakovą.