Kai grįžinėjo rusai, Leonui nepavyko pabėgti kartu su vokiečiais, jie rūpinosi savo sveiku kailiu, o kas bus su policajais, kurie jiems talkino, fašistų nejaudino. Be to gi Leonas ir neišsitarnavo iki kokio nors aukštesnio laipsnio, buvo paprastas baltaraištis, nors pats save išdidžiai vadino policajumi. Ką gi, nusprendė išmesti raištį ir atgulti į dugną, ta prasme, nekišti nosies į viešumą. Praeis kažkiek laiko ir viskas užsimirš, galų gale jis nieko blogo ir nedarė, pamanyk, kartais pereidavo per gatvę su baltu raiščiu, bet gi jis buvo ant kairės rankos, tai iš dešinės nelabai kas ir matė. Nors tokie pasiteisinimai, aišku, ir pačiam Leonui buvo juokingi, bet kai skęsti, griebiesi ir už oro. Taip, kartais užeidavo į kokią krautuvę, paimdavo papirosų ir nesumokėdavo. Taip pasitaikydavo, bet juk tai smulkmena. O žydai tai kas – jie ne žmonės, ir jeigu jis kokį kada nors ir įskundė arba net ir nušovė, tai juk karas, kare visi kažką nušauna, arba tu, arba tave.
Ne, vis tiek jo nepaglostys, tai faktas, tada geriau jau sėdėti pas mamą ir nekišti nosies, tik kad ji ne visada nori pirkti papirosų, sako, kad tai kenkia, nesąmonė.
Taip ir prasėdėjo Leonas beveik visą vasarą, tik pabaigoje vakare jau temstant išėjo prie Nemuno paslampinėti. Žiūri – ant žolės su mažu vaiku ogi kas sėdi, kažką vaikui rodo ir aiškina, ogi Marija, na ta, kuri į jį jokio dėmesio kažkada nekreipė, susidėjo su tuo žydu, kuris net jo vardą sužinojo, paskui iki mirties akių nuo jo nenuleido, ir ką jis tuo žiūrėjimu pasakyti norėjo? Dabar ji greičiausiai jo vaiką augina, aiškina kažką jam. O gal prieiti, apsimesti, kad girdėjau apie Jakovą, tik kažin, ar tai nebus labai pavojinga?
Tą pačią naktį jis jau miegojo jos lovoje. Netikėjo, kad taip greit pavyks. Tiesa, dabar ji jau nebuvo tokia pritrenkiančiai graži, kaip prieš kažkiek metų, kai pamatė pirmą kartą, o ji pasirodo jo ir nematė niekada, dabar pati prisipažino. Tai mat kaip, gal jei būtų jį pamačiusi, gal net Jakovo nebūtų įsimylėjusi? Nors ką gali žinoti, Jakovas visgi buvo vyresnis už jį, o jis faktiškai paauglys tada dar skaitėsi. Bet pasvajoti juk galima: jei Marija tada būtų su Leonu, tai jam nei tų žydų nebūtų reikėję žudyti, būtų į rusyną karui prasidėjus pasidavęs (nors jei atvirai – jis statė už vokiečius, kas galėjo pagalvoti, kad laimės driskiai), kaip ji ten sakė tas miestas, Orienburgas, kad jį kur galas, nors skamba visai vokiškai, bet vistiek ne Maskva, ne sostinė (kodėl ji ten nusibeldė?), viskas kitaip galėjo pasisukti, ir vaikas dabar būtų ne mažasis judėjas, bet lietuvis.
Tik Marija dabar buvo jau nebe ta, arba Leono skonis išlavėjo, tiek gražių mergų turėjo. O Marija po karo ir su vaiku tokia perkarusi bobšė, vieni kaulai, nei papų, nei subinės. Ko norėti, juk ir vyresnė už Leoną turbūt kokiais keturiais ar net penkiais metais. Bet gerai, kad ją sutiko, ji didelė viršininkė mieste, iš pačios Maskvos atsiųsta, paties Stalino, čia susitvarkyti. Tai jeigu jis pas ją prisiglaus, o Marija atrodo tik to ir nori (kažko labai mano snukis jai patiko), tai gyvenimas tada gal dar nežuvęs užsiėmimas. Tik kaip to vaiko, žyduko atsikratyti, kaip akmuo koks ant sąžinės. Na, bus matyt, gal į vaikų namus atiduoti, ar kaip?
Apie Jakovą nieko ypatingo nepasakė, tik tiek, ką iš tikrųjų žinojo, sugalvoti kažką kito neužteko fantazijos, todėl papasakojo beveik taip, kaip ir buvo: per bombardavimą išbėgo į gatvę ir išvydo kaip jos vyrą (žinojo, kad Jakovas vedęs, nes buvo neišskiriami draugai) sulaikė kažkokie tipai, jis jų nepažįsta, dar norėjo įsikišti, bet tie pavarė Leoną šalin, o tą, reiškiasi, kaip žydą, juk jis žydas, ar ne, tai va, jį ir nusitempė. Kur, nežinau, nėjau iš paskos, reikėjo tėvams pagelbėti, o Jakovui galvojau nieko nenutiks, na gal tik apklaus ir paleis. Bet kitą dieną teko eiti link kapinių, mama norėjo močiutės kapą pažiūrėti, ar nesubombardavo, ir kaip tik praėjome pro Lietūkio garažą, jis šalia kapinių, žiūrim, minia žmonių susirinkusi, ir aš prasibroviau prie tvoros, ten kieme žydai išrikiuoti, ir Jakovas priekyje, kadangi aukščiausias iš visų. Na ir prasidėjo šaudymas, aš nemačiau, kas šaudė, nes tvora užstojo, bet Jakovas tikrai krito, tą tai mačiau, o kad žinojau, kas jo žmona, tai ir norėjau pranešti, bet tavęs nebuvo niekur, visą laiką ieškojau ir dabar tik suradau. Labai džiaugiuosi, aišku, nesidžiaugiu dėl Jakovo, bet džiaugiuosi, kad galiu iš pirmų lūpų pranešti.
Jis kalbėjo, o aš galvojau, dieve, koks jis gražus ir jaunas, kokios lūpos. Paskui tos lūpos bučiavo mane. Negalėjau susikaupti ir prisiminti Jakovo, atleisk man, žydų karaliau, galvojau tik apie šitą beveik vokietį lietuviuką.
Mama man labai daug apie save išpasakojo, kai gyveno su manim bažnytkaimyje. Tiksliau ji ateidavo išpažinties ir ten pasakodavo kaip kunigui, kaip išpažintį. Namie nedrįsdavo to pakartoti, sakydavo, tu negali viešinti išpažinties. Taip mes ir bendravom labai atvirai per metalinį sietelį.
Ir ką gi ji pasakojo?
Viską: ir apie Hemingvėjų, ir apie Cvirką, ir tavo tėvą. Ji nežinojo, kieno aš sūnus.
Žydo tu, žydo sūnus, kas tau dar neaišku?
Nesakyk, galiu būti ir Berijos, jis gruzinas, nežinau, ar labai jie skiriasi nuo žydų.
Tas pats velnias, Hitleris jų irgi neskyrė, visokių čigonų ir taip toliau.
Homoseksualų turi galvoje?
Aš tavęs nesmerkiu. Tu mano brolis.
Kažkada Mariją pasiekė laiškas iš partijos Centro Komiteto. Kažkokiu būdu ją susirado nedideliame miestelyje, į kurį buvo perkeltas, paaukštintas Aivaras. Miestelis prie pat Latvijos, keistu pavadinumu Skuodas. Jai taip ir nepavyko išmokti tarti dvibalsį uo, visada sakydavo ogienė, obolys, dona. Skodas. Taip ir sakydavo: sūnus tarnauja Skode. Išdidžiai, nes tai buvo karjera.
Ir štai laiškas. Drebančiomis rankomis atplėšė, kai Aivaras išėjo į mišias, kam dar jį nervoti, jeigu ten kažkas blogo. Nors kas gali būti blogo, ji gi išmesta, kas dar blogesnio? Bet vis tiek širdis daužėsi. Pasirašė partijos pirmininkas Algirdas Mykolas. Apgailestavo, kad ankstesnė vadovybė taip negražiai su ja pasielgė, kvietė sugrįžti į gretas ir persikelti gyventi į miestą. Partijos bilietą gali atgauti ir paštu, bet Algirdui Mykolui būtų garbė pačiam įteikti. Už mėnesio važiuos per rajonus, bus ir Skode, tai jeigu Marija nepasididžiuos, mielai išgers su ja stiklinę arbatos. Geros sveikatos ir laimės. Pagarbiai AM.
O paskui ji mirė. Nežinia nuo ko. Turbūt šiaip pasimirė, gal buvo laikas. Bet visą laiką buvo laiminga, kad vėl bus komunistė. Tiesa, ji nesuprato, kodėl Lietuva nori atsiskirti nuo Maskvos, nes juk būti kartu su stipria valstybe jos galva yra geriau, vieni lietuviai komunizmo nepastatys, tai faktas, bet jei taip nori pabandyti, tegul bando, paskui nulenkę galvas turės vėl prašytis atgal priimami, nes juk vakarų imperializmas jų oi kaip nepagailės, suvalgys su visa neužteršta gamta, tik ar priims Maskva atgal atskalūnus, štai kur klausimas, nors priims, Rusija humaniška ir atlaidi, neveltui tokį karą atlaikė. Gal tik pirštu pagrūmos, ech jūs, neklaužados.
Labiausiai bijojo Aivaras pranešti motinai. Seminarija dokumentus priėmė, bet pareikalavo raštiško tėvų sutikimo, nes žingsnis labai rimtas, o mama, ar tik ne partijos funkcionierė, tokia reta pavardė, tad nieko nuostabaus, kad klausiame, ar ne?
Taip, sutikimas bus, tik dėl tėvo vargu, bet kuris tėvas yra miręs.
Kaip tai gali būti? Raštinė išpūtė akis.
Jakovą Kaganą nužudė fašistai, Lavrentijų Beriją sušaudė komunistai, o Petrą Cvirką nunuodijo kgbistai. Visi jie galėjo būti tėvais, aš nežinau kuris. Ir mama taip pat.
Hm, geriau garsiai jūs to nekartokite, tada pakaks mamos sutikimo.
Mama jau buvo informuota. Ji nenustebo, tik paklausė kodėl.
Nenoriu į kariuomenę.
Aišku, kodėl tau kariauti, užtenka aš prisikariavau. Aš pasirašiau sutikimą, tikiuosi tu nesigailėsi.
Ačiū, mama, tikrai ne.
Blogiausia buvo per šimtadienį. Iki tol jo niekas nepastebėdavo, tiksliau ignoruodavo, bet neseniai Aivaras pakeitė pavardę į Mendozą, mamos mergautinę. O ir ji kartu atsisakė Kaganienės titulo ir vėl tapo Marija Mendoza. Partijos funkcionierė ispanė, kurios sūnus žydas.
Bet pavardė gelbėjo. Visi staiga prisiminė, kad jis to gražaus ispano Chuano brolis, nors ir ne toks įspūdingas. O per šimtadienį kažkas apsėdo Živilę Urbonaitę. Ji aiškiai norėjo Aivarą pasiguldyti po savimi.
Urbonaites tėvas buvo milicijos papulkininkis ir turėjo gauti paskyrimą į sostinę, todėl duktė ir pagalvojo: paskutinė savaitė šitame kaime, taip ji vadino Kauną, tai kodėl nesugulti su žydu ispanu, gandas nespės paskui ją į Vilnių, o ji turės neprastą įrašą savo seksualinėje biografijoje. Mokyklos viršutinio aukšto laiptinėje ėmė atseginėti Aivaro kelnes, bet žydas pasirodė skūpus ir nenorėjo dalintis su ja savo turtais. Mendoza tiesiog pabėgo. Pavymui ji šūktelėjo jam – gaidys, ir tuo viskas baigėsi.
Namuose Aivaras užsidarė kambaryje ir net neįsileido Chuano. Tada galutinai ir apsisprendė dėl seminarijos, tik niekam nesakė. Niekam.
Partijos bičiuliai iš pradžių tik priekaištavo dėl sūnaus stojimo į seminariją, bet kuo toliau, tuo labiau jai buvo primenamas nederamas komunistės sūnaus akibrokštas – noras tapti kunigu. Kur tai matyta – iš komunizmo statytojų viršūnės į kažkokį išgalvotą religijos opiumo pagardintą rojų, koks auklėjimas šeimoje, ar tokiam komunistui vieta statytojų gretose ir panašiai, dar kažkas pridėjo, kad komunistė Mendoza jau buvo susitepusi su fašistų talkininku Leonu Karpauskiu ir, tik pamanyk, kitas jos vaikas garbingą komunisto vardą Mendoza pakeitė į to žydsaudžio Karpauskio. Melas, sušuko Marija. Kaipgi, tai už ką jį ištrėmė, nekaltų tarybų valdžia nesodina. Taip ji antrą kartą neteko partinio bilieto.
Kurį laiką mėgino skandinti širdgėlą degtinėje, bet labai greitai suprato, kad tai ne jai. Bandė įsidarbinti. Niekas negalėjo suprasti, kokį darbą buvusiai funkcionierei galima suteikti, kad ir ji neįsižeistų, ir jiems patiems nebūtų gėda kas dieną matyti, pavyzdžiui, ją plaunant laiptus. Ji sakė, nieko, aš galiu ir paprastą darbą atlikti, nu ne, ką jūs, mes tikrai neleisime jūsų žeminti, ateikit po mėnesio, kažką sugalvosim, gal kokius popierius sunumeruoti, dokumentus susegti, nes nieko nerandam, ir panašiai. Bet pašte ją priėmė laiškininke ir pensijų nešiotoja, kol kažkas iš partinių įskundė ir ją atleido, neva nebaigusi kažkokių kursų.
Taip ir liko pagaliau jauna moteris būdama visiška sūnų išlaikytine. Iš pradžių mieste jaunesniojo, po to vyresniojo kaime.
Leonas neblogai šmuliaravo kortomis, dar moksleivis išmoko iš Šančiuose gyvenusių čigonų. Kortos pas jį skraidė oru, galėdavo atspėti bet kurią iš apačios ištrauktą kortą. Aišku, kol išmoko, teko nemažai prasilošti, bet tie prasilošimai buvo ne finansiniai, reikėdavo atitarnauti laimėtojui: pavogti obuolį iš sodo, išplauti Nemune marškinius, kelnes, bet nieko žeminančio, ta prasme, niekas jo nespardė, neužgauliojo ir neprievartavo, nors kitiems pasitaikydavo visko. Čigonai mėgo šviesiaplaukį berniuką, kuris panemune ateidavo pas juos iš mokyklos ir praleisdavo su jais visą vakarą. Išmokė pūsti ratilu dūmus, dalyvaudavo kartu smulkiose vagystėse, kartais atitraukdavo prekeivių dėmesį turguje kažko gailiai prašydamas, tetulės gailėdavo tokio simpatiško berniuko, kuriam staiga plyšo batas ir reikėjo kokio nors šniūrelio surišti atlėpusį bato priešakį. Tuo metu sėbrai ką nors pavogdavo. Ir panašūs užsiėmimai. Išmoko kada reikia įtikinamai verkti, išsigalvoti nebūtas istorijas ir pasiteisinimus.
Per karą Leonas neišdavė savo draugų ir kiek galėdamas slėpė juos nuo vokiečių.
Kalėjime gebėjimas sukčiauti kortomis labai pravertė. Aišku, ten buvo ir dar geresnių talentų, bet visgi vierchai greitai jį pripažino ir priėmė į savo gretas. Jam net leido turėti vieną tarną. Kiti turėdavo jų ir po kelis, bet Leonas visą kalėjimo laiką pasitenkino tuo vienu. Iš tikrųjų jie labai susidraugavo ir tik viešumoje demonstravo hierarchinį skirtumą, gi kameroje, kurioje gyveno dviese, siena tarp jų išnykdavo. Nors Aichidas, kazachas įkalintas už dezertyravimą kare ir jaunesnis dvejais metais, išlaikė pagarbų santykį bičiuliui. Ta prasme, miegojo viršutiniame gulte, pats nesisiūlė santykiauti, laukė kvietimo, jei toks būtų atsiradęs.
Leonas intuityviai suvokė, kad santykiauti su bendrakamerininku būtų klaida. Juk kai atsibos, nuo jo niekur nedingsi. Tokiu būdu jie nebyliai apeidinėjo šią sceną, kuri, tą gerai suprato Aichidas, visgi bet kada galėjo įvykti. Leonas irgi žinojo, kad geriau bičiulį laikyti nuolatinėje įtampoje, todėl niekada neprasitarė apie perspektyvą. Galų gale jis pats niekada nebuvo tikras dėl savęs, Aichidas nors ir azijietis, bet, galima sakyti, vyras gražus, tai kur čia iš anksto imsi atsižadėti.
Kai reikėdavo aukos, nurodydavo ją kameros bičiuliui ir pasakydavo kada atvesti. Dažniausiai tai būdavo jauni kalėjimo naujokai, tokių po karo atsirasdavo vis daugiau, nes klestėjo kriminaliniai santykiai šalyje, kuri atstatinėjo sugriautą ūkį ir buvo per silpna aprūpinti teisėsaugą finansiškai. Milicininkai sunkiai išgyvendavo ligi algos, tad atsispirti kyšiams neapsimokėjo. Tuo naudojosi grupuotės, įtraukdavo į savo gretas labai jaunus vaikinukus ir lengva ranka prireikus aukojo juos milicijai. Tie kalėjime įgydavo patirties ir grįžę gaujose turėjo aukštesnį statusą nei prieš tai. Aišku, jei iš įkalinimo vietų neateidavo nepalanki info.
Šiuos dar labai žalius nusikaltėlius ir mėgo Leonas. Jis niekada nesidomėjo kaip Aichidas juos paruošdavo prieš atvesdamas į dušinę ar kamerą, apie elgesio reikalavimus jie nekalbėdavo, draugas buvo pakankamai nuovokus, ir vaikinai būdavo romūs ir su viskuo sutikdavo. Žinoma, jie galvojo apie savo ateitį, o Aichidas patikindavo, kad informacija iš dušinės ar kameros nepasklis po pasaulį, nors pats nebuvo dėl to tikras. Patalpą iš išorės saugodavo pats Aichidas, prieš tai vidun įstūmęs auką. Kur jos jau laukė pasiruošęs Leonas.
Retai grįždavo Karpauskis prie to paties vaikio, naujokų buvo sočiai, o jis pats nebuvo apsėstas minties išbarškinti visus kalėjimo vyriokus, tenkindavosi tik prispyrus geismui.
Bet kartą jau einant į pabaigą jo kalėjimo terminui atvyko baltas estukas, šviesesnis net už Leoną. Tas akimis parodė Aichidui grobį ir pasakė, šito neliesk, jis mano, pernakvok kur nori, jis liks pas mane kameroje. Draugas suprato, kad Leonas žino, jog visos aukos iki šiol pirmiausiai pereidavo kazacho seksualinį paruošimą, ir nusistebėjo tokiu bičiulio pakantumu jo pirmumo teisei, kita vertus, jei ne Aichido prievarta, kažin kaip sektųsi pačiam Leonui, o juk šeimininkas turi gauti prekę išjodinėtą ir sutramdytą. Kaip seksis Leonui su šiuo baltapūkiu, kai jis nebus kazacho prajodinėtas? Bet šeimininko žodis jam įstatymas, nors mielai sutiktų būti net ir trečias kameroje. O gal?
Visgi į kamerą Aichidas sugrįžo tik po trijų mėnesių (taip ilgai truko šeimininko susižavėjimas šviežia mėsa), kai Leoną paleido į laisvę. Jokių atsisveikinimo scenų, pasižadėjimų rašyti ir panašiai. Draugystė nutrūko staiga, kaip išjungus šviesą dešimtą valandą. Kameroje liko tik baltas pūkas. Vardu Heino.
Chuanui atėjo į galvą vesti žydaitę. Gerai nesuprato, ką nori tuo įrodyti arba kam atkeršyti, tiesiog prisiminė, kad dvejomis klasėmis žemiau matė žydutę, kuri buvo gan išvaizdi, bet mokykloje ją vadino Sara. Ir nors tai nebuvo jos tikras vardas, ji nepyko ant moksladraugių, atvirkščiai – viską paversdavo juokais, priešingai nei Chuano brolis. Tai jam labiausiai ir įsiminė – sugebejimas išsivartyti ir netapti patyčių objektu. Bet ji buvo mėgiama ne tik dėl to, tačiau ir dėl išsiskiriančios išvaizdos ir aprangos. Rodos, kaip gi išsiskirsi, juk mergaičių uniforma vienoda, bet jeigu vietoj tamsaus serafano užsidedi baltą, jau tu pirmas matomumo lauke. O dar vešlūs juodi plaukai, kurie būna perrišti mėlynu kaspinu, arba surišti į kuodą vėl gi kokiu baltu rašteliu, ir ilgos kojos, apautos baltomis kojinėmis iki kelių prie juodų lakuotų batelių. Žodžiu, ne vien kažkoks konkretus tikslas, bet ir noras turėti už žmoną rafinuoto skonio panelę vedė Chuano mintis prie Juditos Šervenikovaitės.
Grįžus iš armijos daugelis merginų, kurios buvo pasižadėjusios jo laukti, jau buvo ištekėjusios, tad vedamas nostalgijos vieną rytą praėjo pro mokyklą, buvo karšta vasaros diena, ir kieme jis pamatė įspūdingos išvaizdos, išsiskiriančiai apsirengusią merginą, pagalvojo, gal vaikinas, nes buvo su plačiomis juodomis kelnėmis, baltu švarku ir juoda trumpų apvadų skrybėle. Iš po jos styrojo į visas puses juodos garbanos, akys, kai pažvelgė į Chuaną, nužudė savo tviskančiu nuo saulės atspindžiu. Kadangi buvo egzaminų metas, uniforma nebuvo privaloma ir Judita pasinaudojo proga sutriuškinti egzaminatorius. Be to, ji buvo Lietkoopsąjumgos bazės direktoriaus, kuris pamalonindavo ne tik klasės auklėtoją, bet ir mokyklos direktorių įvairiais deficitais, dukra, todėl galėjo sau leisti kur kas daugiau.
Chuanas nesutriko ir paklausė, kaip sekasi?
Nieko, neblogai, nors mano eilė dar nepriėjo. O tu iš armijos?
Taip labai matosi? Chuanui patiko, kad pokalbis mezgasi nesunkiai.
Kur jau čia nematysi, ir perbraukė ranka per jo ežiuką.
Chuanui net kojas pakirto, bet sugebėjo paklausti, ką laikome?
Lietuvių žodžiu.
Aaa, tada viskas bus gerai, galėtume paskui atšvęsti.
Mes susitarę su klase, bet jei nori ateik į Tulpę.
Būtinai, sėkmės. Ir deginamas vienuoliktokų akių nuėjo į miesto sodą. Tada turbūt ir susiformavo mintis vesti žydaitę. Mama ištekėjo už žydo, brolis žydas, tėvas šaudė žydus, jis ves žydę, tokia seka jam atrodė ir logiška, ir intriguojanti. Be to, jos tėvas turtingas žydas. Pasjansas, kaip sakydavo Leonas, susidėjo.
Kai Aichidas pasakodamas apie kalėjime praleistą laiką užsiminė puse lūpų apie Leoną ir paminėjo pavardę Karpauskis, žinoma, neprasitardamas, kad jam tarnavo, kartu buvę aūlo vaikinai Rašidas ir Valchidas susižvalgė.
Ar tas Karpauskis ne giminė Chuanui, kuris tarnavo su mumis ir skundė? paklausė Rašidas.
Jo pavardė taip pat Karpauskis, mes jį įsidėmėjome, pridūrė Valchidas.
Skundikas? Nepanašu į Leoną, bet aš sužinosiu, pažadėjo Aichidas.
Skubiai telegrafavo Sauliui – Kas yra Chuanas Karpauskis. taškas. Nieko neprasitark Leonui. taškas. Laukiu. taškas. Ai. taškas.
Saulius atrašė po kelių dienų: Chuanas Levo sūnus. taškas. SS. taškas.
Skubiai baik su L. taškas. Tu jam skolingas. taškas. Atvežk Chuaną. taškas. Tai įsakymas. taškas. Ai. taškas.
Bus padaryta. taškas. SS. taškas.
Leonas mirė staiga, niekas nesužinojo kas ir kodėl jį papjovė. Kartą naktį jis grįžinėjo namo ir prie alyvų krūmo į kairį šoną įsmigo peilis. Iš krūmo išniro senas pažįstamas, jaunystės bičiulis Saulius, kuris liudijo prieš jį teisme ir to išdavoje Karpauskis dešimt metų mėgavosi rusiško kalėjimo privalumais. Jau atsiradus Heino, į jo akiratį pateko Saulius, kuris buvo atvežtas iš kažkokios kitos įkalinimo vietos, ir jis nurodė Aichidui savo draugą, kad jauni jo tautiečiai mirtinai atbarškintų išdaviką. Kadangi buvo labai užimtas estu, nepasidomėjo įsakymo įvykdymu, pasirodo Saulius išgyveno ir dabar meiliai pasitiko jį prie namų.
Ša ša, juk žinai, kad rėkti neapsimoka, geriau ramiai pasikalbėkime tas dvi valandas, kurios tau liko.
O greitoji? dar pabandė gudrauti Leonas.
Neapsimesk, Levai, tu viską supranti, dėl to ir liepei čiurkoms užpisti mane negyvai.
Jie mane išdavė?
Pasitikėti niekuo negalima, ne man tave mokyti. Padarei klaidą, buvai įsimylėjęs, o jausmai, pats supranti, nieko gero neatneša.
Bet kažkiek jie vykdė mano nurodymą?
Taip, mane dulkino atsakančiai, po kelis vienu metu. Ir mušė, aišku, bet paskui jiems atsibodo, o aš pasisiūliau tarnauti Aichidui, tavo draugeliui, ir egzekucija baigėsi. Tu greitai išėjai į laisvę, po metų Aichidas, jis padovanojo mane dar kitam džigitui, kol galų gale baigėsi ir mano srokas. Tada nutariau su tavimi pasimatyti.
Bet juk mes galėjome taikiai pasikalbėti.
Mes ir kalbame taikiai, Leonai.
Suprantu, bet jaučiu pokalbis gali greitai baigtis.
Ką padarysi, nieko nėra amžino.
Kaip tu papuolei į teistumą?
Oi, tai ilga istorija, todėl ir nepribaigiau tavęs iškart, galvojau norėsi paklausyti.
Būtų įdomu, tik labai skauda. Jei duotum kažko.
Visai pamiršau, taigi parūpinau degtinės atsisveikinimui, išgerk.
Tu tikras draugas.
Taigi, po to kai tave nuteisė, nkvdistai manęs taip lengvai nepaliko. Jie mane privertė dirbti jiems. Na, supranti, kasdien išsikviečia, malkų malkų truputį, nori nenori palūši. Aš ilgai ir nesipriešinau, nemėgstu, kai muša. Sakau, ko norite? Žodžiu, po kurio laiko išsiuntė jie mane į mišką, tipo kad išdavinėčiau. Patekau į vieną grupę Kazlų Rūdoje, įsitvirtinau. Nieko ypatingo mes ten neveikėme, bet kartą jie mane dėl kažko įtarė, nors aš nieko nepranešinėjau, neturėjau galimybių raportuoti. Bet vadas užsisėdo, atseit jis žino, kad aš atsiųstas. Na ir ėmė į snukį, į snukį, aš ir prisipažinau. Tada nuvedė mane naktį prie komiteto vartų ir pririšo, ant kaklo užkabino lentelę Partizanas. Ryte čekistai išvadavo, o kadangi neišeidavau ant ryšio ir nevykdžiau užsakymo, labai greitai už kažką nuteisė, aš rusiškai nesupratau, man buvo vis tiek. Po kelių metų patekau pas tave. Mačiau iš toli, galvojau nepastebėjai, bet Aichidas paskui man pasakė. Palaikau su juo ryšį iki šiol.
Perduok, kad jis buvo geriausias mano draugas.
Gerai. O aš?
Tu antras po Aichido. Sudie. Pabučiuok mane, Karpauskis užmerkė akis.
Lik sveikas. Tu nieko neklausi apie Heino.
Ar dar spėsiu?
Dar turi laiko. Heino sugrįžo Aichidui.
Kaip tai sugrįžo? Jis mane apgavo?
Sakiau, niekuo nepasitikėk. Taip, jis būdavo visada pirmas, Heino ne išimtis. Aš buvau jo tarnas, bet niekada negulėjau su šeimininku, turbūt tavo mokykla. Bet Aichidas su manim buvo atviras. Kai jam reikėjo išeiti, jis pristatė prie esto sargybą. Ir manęs prašė stebėti. Aš buvau ištikimas tarnas. Su estu tikrai niekas negulėjo. Tas visada vaikščiojo kaip princas, su asmens sargybiniais, o po pusmečio prie vartų jį pasitiko pats Aichidas su Volga ir išsivežė pas save į kalnus. Jie ten ir gyvena.
Niekšas.
Leonai, tu nieko neišmokai.
Taip, bet aš taip nenoriu mirti, gal dar galima kažką pakeisti? Aš turiu sūnų, greit turėsiu anūką arba anūkę.
Per vėlu, o sūnumi pasirūpinsime, pažadu, atsipalaiduok, jau greitai, kraujas baigia ištekėti.
Myliu tave, tu buvai man toks geras.
Tu irgi.
Prieš mirdamas Chuanas dar pagavo Jakovo priekaištingą žvilgsnį. O velnias, pagalvojo, negi Saulius persikūnijo į Jakovą? Geriau negalvoti, ir amžinai užmerkė akis.
Vestuvėse vėl turėjo susieiti Marijos ir Leono keliai, bet šįkart jau Leonas nuo jos atšalo. Ji buvo niekas, vėl išmesta iš partijos, be lėšų, sena susitraukusi džiūsna. Jis – vyras pačiame žydėjime, nepraradęs formos, žilstelėjusiais smilkiniais, mėlynakis, traukė visų aplinkinių žvilgsnius. Pasisveikinti pirma su juo prišoko net žydas Šervenikovas, su Marija gi – tik linktelėjo galva. Visai nepastebėti jos neleido aplinkybės.
Iš pradžių jaunieji apsigyveno nuotakos tėvų bute, bet po dviejų mėnesių įsikėlė į Marijos butą, nes ji išvažiavo paskui sūnų kunigą, kurį už kaži ką ištrėmė kažkur į kaimą Lietuvos šiaurėje. Chuanas dėl to visai nesijautė nepatogiai, atvirkščiai – pajuto palengvėjimą. Gyventi su turtingu žydu nebuvo didžiausias malonumas Tarybų Sąjungoje. Greitai jiems gimė sūnus, 1966 metų gegužės 30-ą, visai prieš tėvo gimimo dieną, kurį Chuanas išsireikalavo pavadinti Jakovu, Jaša, nors Judita norėjo lietuviško vardo, pavyzdžiui, Ąžuolo. Nesąmonė, nukirto Chuanas, bus Jaška.
Tavo tėvas tik ką mirė, galėjai nors Leonu pavadinti, nešiotų senelio vardą.
Jakovas irgi beveik senelis, nes buvo Marijos vyras, taip pat miręs, taigi vertas pagerbti, be to, mano brolio tėvas, o su Leonu ji net nebuvo susituokusi.
Vis tiek, Leonas labai gražus vyras buvo, tu visas į jį.
Ačiū.
Kartą išpažinties atėjo Saulius.
Aivaras, aišku, nieko apie jį nežinojo.
Aš atkeršijau, kunige, už tavo tėvą.
Sukalbėk dabar tris Sveikas Marijas, o paskui ateik į šventorių ant suoliuko, ten pasikalbėsime.
Taip įsitaisė Saulius padėjėju ūkio reikalams ir dirbo visus darbus tiek bažnyčioje, tiek nedideliame žemės sklype prie Aivaro namų, taisė ir dažė šventoriaus tvorą, tinkavimo atskilusį bažnyčios kampą, sukaldavo klibančius klauptus, švietė surūdijusius kryžius, eidavo padėti kaimo močiutėms, kurios mielai už nebrangiai prašydavo tai šulinį išvalyti, tai stogą palopyti, viską jis darė, su kaimo bernais nesusidėjo, žodžiu, tarnavo Aivarui, kaip buvo įpratęs tarnauti kalėjime. Gyveno kunigo namų daržinėje, ten stovėjo lova, šalia buržuika pasikūrenti žiemą. Pabrėžtinai kiekvieną vakarą ilgai degindavo žvakę, nes matė, kad yra stebimas šalimais gretimame name gyvenančio zakristijono. Aivaras tada šventoriuje papasakojo jam apie savo tremtį ir pristatytą vyresnybės stebėti jį zakristijoną.
Vis dėlto palaipsniui jie artimai susibičiuliavo. Nieko nepadarysi, gamta.
Prieš atsirasdamas pas Aivarą Saulius dar spėjo aplankyti Chuaną, kurį metė žmona, nes žydams kažkas pranešė apie jo mirusio tėvo praeitį, ir Šervenikovas pareikalavo, kad Judita su mažuoju Jaša kuo skubiau paliktų žydšaudžių lizdą.
Chuanui Saulius prisistatė kaip tėvo jaunystės draugas, kartu kurį laiką taip pat ir kalėjęs. Papasakojo apie Aichidą, kuris norėtų pamatyti savo šeimininko sūnų bei kuo galėdamas padėti. Užsiminė trumpai apie Heino. Chuanas nenorėjo patikėti, kad tėvas miegojo su kitu vyru, bet tasai paaiškino, kad kalėjime, kai nėra moterų, vyrai susikuria sau merginas, tokia yra gamta, sakė ateivis.
Netikėtai dėl tėvo praeities netekęs šeimos Chuanas nutarė, kad būtų neblogai susitikti su tuo kazachu, kuris buvo Leono tarnas, gyvenęs vienoje kameroje su juo, ir, be abejo, galėtų papasakoti įdomių dalykų, detalių iš dešimtmečio, praleisto kalėjime. Taip pat ir pamatyti tą estą, paskutinį tėvo susižavėjimo objektą, todėl iškart priėmė pasiūlymą vykti į Kazachiją.
Juditą įkalbejo grįžti į butą, kad jis neatitektų savivaldai, nes nežinojo kiek laiko užtruks svetur, pasąmoningai net tikėjosi susikurti ten naują gyvenimą, juk Aichidas žadėjo visame kame padėti, tėvo tarnas, kodėl tad nepabandžius kitur.