Alma-Atoje pasitiko abu kazachai iš Chuano karinės tarnybos.
Tu nustebęs? paklausė vienas.
Tai ne, galvoji, atsakė kiek sutrikęs Chuanas.
Pasaulis mažas, pranešė antras. Nebijok, tau patiks.
Pamatysim, trauktis nebuvo kur, be to, Chuanas jau nebeturėjo kur grįžti, taip pat ir abu kazachai stovėjo iš šonų, toliau matėsi dar keli prie to paties reikalo, tad nesipriešindamas leidosi įsodinamas į juodą Volgą.
Judita niekaip negalėjo patikėti, kad tas gražus vyras, kurį jie palaidojo, buvo žydšaudys. Chuano tėvas.
Prašau, tėvai, paaiškink iš kur tu ištraukei tą faktą, juk Jaša dabar auga dėl to be tėvo. Gal tai klaida?
Jokios klaidos, aš patikrinau, Leonas Karpauskis sėdėjo už bendrininkavimą su vokiečiais, o pas mane kartą atėjo jo draugas, toks Saulius Sasnauskas, jis įrašytas byloje. Tai štai jie kartu sulaikė tokį Jakovą Kaganą, kurį paskui Leonas ir sušaudė ir kuris buvo Marijos vyras, tavo vyro motinos vyras. Suprantu, kad tu nieko nesupranti, man pačiam labai painu, bet patikėk, aš priėjau prie archyvų, tu gi žinai, mane visur prileidžia, nupirkti komunistus labai lengva, taigi, aš pats varčiau tą bylą. Be to, ir tas Sasnauskas galiausiai sėdo, nors jis žydų nešaudė, atsisakė šaudyti, bet veliau išėjo į mišką, ten prabuvo žeminėse, gavo už tai penkiolika, grįžo iš karto po tavo uošvio, Leono mirties. Sako, jaučiu kaltę, noriu visų žydų atsiprašyti, atėjo pas mane, kaip žydų bendruomenės pirmininką, kažkas klaidingai nurodė, neva aš pirmininkas. Aišku, aš priklausau bendrijai, bet į pirmininkus niekada nesutikau eiti, ten atsiskaitinėk paskui KGB kiekvieną mėnesį.
Palauk, tėvai, tu sakai Leonas sulaikė Marijos vyrą, bet gi jis pats yra Chuano tėvas, o Marija Chuano mama. Nieko nesuprantu.
O Chuano brolis?
Ak, taip, visai pamiršau.
Katalikų kunigas, o juk jis žydas.
Bet motina ispanė.
O vardas latviškas, aš žiūrėjau, Lietuvoje nėra tokio vardo. Kažkokia painiava gaunasi. Taigi, jo tėvas ir yra tas Kaganas, Jakovas Kaganas, kurį nužudė pirmą karo dieną. Arba antrą, nesvarbu. Tai va, mergyt, aš ir sakau, čia taip supainiota, joks žydas neišpainios, jeigu jis nedirba bazėje.
Tas Leonas, tęsė Geršonas Šervenikovas, reiškiasi, pavydėjo Jakovui ir jį nužudė su vokiečių pagalba, o tada atsigulė pats šalia Marijos. Dabar supratai iš kur Chuanas? Labai suktas tas Leonas, man iš pat pradžių pasirodė įtartinas.
Tu pirmas puolei jį sveikinti.
Tai nieko nesako. Viskas paaiškėja, kai vakaras ateina, kaip sako Mozė. Ir ta mirtis labai neaiški, nei iš šio, nei iš ano.
Jį nužudė.
Vo vo, aš ir sakau, kam reikėjo taip sau žudyti.
Bet Chuanas nekaltas. Dabar likau viena.
Tu ne viena. Su Jaška. Kita vertus, tau liko butas, o vyrą aš tau surasiu, nepergyvenk, jei norėsi, juk aš dirbu bazėje, ten visko gausi.
Pasaulis mažas, dar kartą pakartojo Rašidas Volgoje.
Tai jau tikrai, mėgino būti draugiškas Chuanas.
Aš visada tikėjausi, kad mes dar susitiksim, grasinamai pareiškė Valchidas.
O kokios problemos, ko jūs norite? Aš juk atvykau tėvo draugo kvietimu. Galiu išlipti.
Ramiai ramiai, Valchidas pajuokavo. Tavęs laukia ir tave gražiai priims, atsipalaiduok.
Puiku, nes iš tiesų aš trumpam, turiu reikalų namie, vaikas sloguoja, mamai taip pat turiu padėti, ji gi neteko darbo, aš padedu. Ir taip toliau.
Ir gerai, o dabar tiesiog patylėk, uždarė temą Valchidas.
Toliau visą kelią jie tylėjo. Chuanas matė pakelėje didžiules plantacijas, tik nesuprato ko. Iš paskos važiavo dar viena mašina, ko gero vežė tuos, kurie oro uoste sukinėjosi šalia Rašido ir Valchido. Nuotaika ir nuojauta buvo ne pati geriausia.
Aichidas pasitiko prie didelio namo durų ant laiptų.
Jūs laiku, pagyrė palydovus. Tai mano vyrai, paaiškino Chuanui, jūs juk pažįstami?
Taip pat sustojo ir antra mašina, sekusi pirmąją visą kelią.
O taip, paskubėjo patvirtinti Chuanas. Nebloga palyda, ar ji būtina?
Tu kitatautis, tau visada gali iškilti nenumatytų netikėtumų. Geriau apsidrausti. Aichidas nepasirodė agresyvus, priešingai – šypsojosi, apkabino per pečius, padrąsinamai paplekšnojo nugarą.
Eisim valgyti, tu juk alkanas, neklausė, o konstatavo šeimininkas.
Prie didelio stalo jie sėdėjo dviese vienas prieš kitą. Kartais įeidavo Rašidas arba Valchidas ir pastatydavo kažką ant stalo ir tuoj pat dingdavo. Valchidas dar spėdavo mesti žvilgsnį į Chuaną.
Žiūriu ir stebiuosi, koks tu panašus į tėvą. Bet jis niekada neužsiminė, kad turi sūnų.
Jis nežinojo. Aš gimiau, jam esant kalėjime, ar kažkas panašaus. Jo neinformavo, kad turi vaiką. Jis man pasakojo, kad buvo labai nustebęs, grįžęs iš įkalinimo. Pirmiausiai susiieškojo Mariją. Ji mano motina, jei ką.
Taip, aš žinau.
Ji gyveno kitur tuo metu, bet tėvas pabandė ieškoti per partinę liniją, žinojo, kad ji pamišusi dėl komuniagų. Ir tikrai, Marija Kaganienė, tiesa, dabar ji vėl pasikeitė pavardę į ispanišką, bet aš ne apie tai. Ką aš kalbėjau?
Kalbėjai apie Leoną.
Taip, apie tėvą. Taigi, Marija Kaganienė, antroji miesto sekretorė. Na, pirmas visada turi būti lietuvis, o antras…, bet tau neįdomu?
Ne, nieko, kalbėk, tu labai gražus, ypač kai kalbi.
Bet ar tai ne moterų privilegija sakyti vyrams komplimentus?
Čia mano teritorija ir mano tradicijos.
Suprantu, bet tikiuosi tos tradicijos nepalies kažkaip manęs? Aš juk svečias.
Atsakysiu vėliau, dabar baik pasakojimą.
Kad po teisybei, daugiau nėra ką pasakoti. Na, jis susirado mane. Ta prasme, susekė kur gyvena Marija, o paskui suprato, kad ji turi antrą sūnų. Pamatė labai į save panašų berniuką. Primetė, kiek man galėtų būti metų ir bingo – jis tėvas. Tada pasekė mane ir vieną dieną užkalbino. Aišku, tai nevyko taip sparčiai, kaip dabar man pasakojant gali pasirodyti, iš pradžių jo neįleido į Lietuvą, pragyveno porą metų Latvijoje, tik vėliau nelegaliai apsigyveno pas mamą. Dirbo svetima pavarde.
Dabar suprantu, kodėl negalėjau jo rasti. Norėjau padėkoti jam už paramą kalėjime. Bet atsirado proga atsidėkoti sūnui, tai dar nuostabiau.
Bet kažkaip vis dėlto radai?
Taip, man pasisekė, nes po tavo tėvo paleidimo atsirado toks Saulius. Saulius Sasnauskas, man rodos. Jis pateko į mano tarnų pareigas. Įsišnekėjom, pasirodo jis Leono draugas nuo vaikystės. Tai aš ir paprašiau jo, kad surastų Leoną, kai grįš.
Taip, jis surado mane, deja, tėvo jau nebuvo.
Kaip gaila.
Jis papasakojo tą pačią istoriją. Viskas sutampa.
Negi manai, aš meluočiau? Nori, surasiu tau žmoną?
Aš vedęs.
Tai nesvarbu.
Žinoma, kaip galėtų būti svarbu. Tu sakei, kad atsakysi vėliau, jau net neprisimenu į kokį klausimą, bet atsakymas dėl to juk neturėtų prapulti?
Pas mane niekas neprapuola, Aichidas persėdo arčiau Chuano. Prisislinko visai arti, buvo justi malonus burnos kvapas, net keista – po maisto. Mano žmonės, kurie dirba man, informavo, kad kariuomenėje tu nelaikei liežuvio už dantų. Tai nėra geras dalykas. Kalėjime už tai baudžia.
Bet mes ne kalėjime, ar ne?
Tu abejoji, kad aš turiu kalėjimą? Juk pastebėjai kiek žmonių tave lydėjo, manai esi laisvas?
O kaip tai, kad buvai mano tėvo tarnas? Tavęs tai neįpareigoja?
Tavo tėvas miręs, jei jau pamiršai. Be to, Leonas buvo rasistas. Mes gyvenome vienoje kameroje ir jis niekada neprisilietė prie manęs, nors visas kalėjimas kalbėjo, kad aš Leono moteris. Manai yra malonu, kai apie tave kalba netiesą?
Aš nežinau. Nors ne, žinau – aš neskundžiau tavo darbuotojų.
Vadink juos tarnais, taip paprasčiau suprasti vienas kitą. Aš šeimininkas, visi kiti – tarnai.
O aš svečias, tikiuosi?
Tai ir yra tas klausimas, kurį tu pamiršai. Stebėtinai trumpa tavo atmintis.
Žinau, aš vos baigiau mokyklą, niekas galvoje neužsilaiko.
Mes padirbėsime tuo klausimu.
Manai tam bus laiko? Aš nesirengiu užsibūti.
Matai, ne tu sprendi, kiek užsibūsi. Reikalas gali būti ilgesnis nei galvoji. Niekas dabar negali paliudyti, kad tu švarus. Galiu atiduoti tave tavo tarnybos bičiuliams, su džiaugsmu priims kaip dovaną.
Vadinti juos bičiuliais būtų per maža, mes tiesiog buvome neišskiriami.
Todėl ir sakau, jie labai apsidžiaugs. Bet tu mano šeimininko sūnus, man nepavyko to nuslėpti, gandai vaikšto greičiau, nei lėktuvas, kuriuo tu skridai, berods TU 134?
Taip.
Taigi, dovanos jie ir nesitiki. Natūralu, kad galvoja, jog atsiskaitysiu su Leonu per tave. O tu atsiskaitysi?
Įeina vaisių vaza nešinas Valchidas. Jo veidą trumpam nušviečia vulgari grimasa. Aichidas tyli, palaukia kol tas išeina.
Viskas priklauso nuo tavęs. Tu turi pats pasirinkti. Jie ar aš.
Pabėgti be šansų? Aichidas papurto galvą.
O paleisti?
Niekas to nesupras. Tave pakeliui išprievartaus. Aš jau nebūsiu šalia ir tau nepagelbėsiu.
Kiek turiu laiko?
Tik iki vakaro. Arba ateini į mano miegamąjį, arba jie ateis pas tave. Suprask, čia ne tavo Europa, čia Azija ir keršto įstatymas yra apyvartoje – aš turiu atkeršyti tavo tėvui, kuris neva mane žemino, tik taip čia yra suprantami šeimininko ir tarno santykiai. Arba Rašidas ir Valchidas turi atkeršyti tau už skundimą, ir visai nesvarbu tiesa. Tiesa yra tai, kas yra galvoje, o ne iš tikrųjų. Ir jie laukia, ką aš pasirinksiu: pats keršysiu, ar leisiu keršyti jiems. O aš leidžiu tau pasirinkti.
Ką gi, turbūt aišku, ką renkuosi?
Numanau. Todėl pirma parodysiu tau savo kambarį, paskui nuvesiu į tavąjį.
Marija galvoja būdama aname pasaulyje, ar tiko jai komunistei studijuoti slapta Bibliją, nors ji galėjo ir nesislėpti, nes partinio bilieto neturėjo ir komuniste save laikė širdyje, be to, juk ji kunigo motina, kodėl turėtų slapstytis. Bet konspiracija buvo giliai įaugusi į kraują. Dieve dieve, kaip buvo įdomu skaityti tą knygą, net įdomiau nei Lenino raštus. Ir kiek ten visokių nutikimų atsitiko, kiek istorijų, kai kurios net labai pamokančios. Tarkim, toks Juozapas, atleidęs savo broliams, kurie jo vos nenužudė. Juk tai kokia kilni širdis, koks polėkis, atleisti savo skriaudėjams. Ir čia iškart prisiminė vėl Leniną, kuris anaiptol neatleido karaliui, tai yra carui, taip pas juos karaliai vadinasi, už brolio Aleksandro nužudymą. Netgi su kaupu atsikeršijo, visą šeimą su vaikais ir aukle, visus sušaudė. Ir šioje vietoje suabejojo Marija savo vado teisumu, juk jei atsiteisti, tai gal tik akis už akį, kam visus žudyti.
Pradėjo dar giliau kapstyti šitą jovalą. Nuėjo į kaimo biblioteką, perskaitė visus Pravdos numerius, kuriuos rado, dar suvažiavimų medžiagas naujomis akimis nagrinėjo, ieškojo žmogaus tarp eilučių, gailestingumo, klaidų pripažinimo. Nieko, tik Stalino vienoje vietoje pasmerkimą rado, apie kurį ir taip jau nuo seniau žinojo.
Bet viską perskaityti, viską susidėlioti Marija nespėjo, taip ir išėjo iš gyvenimo tikinti komunistė. Neapsisprendusi, kurį kelią galutinai pasirinkti. Matė, kaip prie jos kapo tas gražus AM kalbėjo, nesmerkė, ne, netgi susiejo savotiškai tas dvi religijas komunizmą ir katalikybę, pasakė, kad štai kokie mes tolerantiški komunistai, mūsų šeimose užauginami net bažnyčios tarnai, pažiūrėjo tuo metu į Aivarą, duodamas suprasti, kad Marija, būdama komunistė, sąmoningai ir tolerantiškai nuo mažens augino vyresnėlį į kunigus, kaip atseit anksčiau lietuvių šeimose būta. Žodžiu, kažką suveltai pašnekėjo, gal net nesąmonę pasakė, bet labai Marijai patiko, būtų net atsistojusi ir ačū pasakiusi savo tarme, bet karsto dangtis neleido įsiterpti į programą, kuri buvo sudėliota minutėmis ir ištęsti ceremonijų buvo nevalia. Tvarka yra tvarka.
Ir partinį bilietą grąžino sūnui. Norėjo šaukti, įdėk, Aivarai, į plyšį, gal ir šaukė, bet tas negirdėjo, dūdos labai garsiai užbliovė. Kita vertus, o kam jai čia tas bilietas? Va, jei Bibliją, kurios nebaigė gyva būdama, ir suvažiavimo medžiagas įdėtų, tada turėtų ką veikti.
Aivaras žinojo, kad jį stebi. Todėl kaip įmanydamas stengėsi būti abejingas kaimo vaikams. Tiesa, neperdaugiausiai jų ir sutikdavo, vaikščioti į bažnyčią pionieriams buvo užginta, o kitokių beveik ir nebuvo. Tuo geriau. Bet kartais vis dėlto užmestas žvilgsnis į berniukų aikštėje žaidžiamą futbolą pasotindavo išalkusį geismą. Tada bėgdavo į bažnyčią ir ilgai melsdavosi, kol įkarštis atlėgdavo. O kartais užsidarydavo vonioje, bet paskui vis tiek turėdavo eiti prie altoriaus ir melsti atleidimo už nuodėmę.
Zakristijonas viską stebėjo ir rašėsi į sąsiuvinį. Ten buvo datos ir laikas minutėmis: nuo tada iki tada klebonas vėl meldėsi. Ir klaustukas.
Aaaa, prieš tai stebėjo kamuolį spardančius vaikus, vaikai buvo su trumpomis kelnaitėmis, gal dėl to? Kol kas atrasti ką nors rimtesnio savo įrašams jis nerado.
Klebono motina dažnai vaikšto po kaimą arba autobusu važiuoja į aplinkinius miestelius, ką ten veikia, nežinoma.
Jam atrašė, mama vyskupijos nedomina, ja užsiima partinės struktūros.
Aaa, supratau. Dar yra toks keistas tipas Saulius Sasnauskas. Neseniai atsirado. Jis iš įkalinimo, dirba ūkio darbus, miega daržinėje. Yra gal dvigubai vyresnis už kleboną, tad vargu, ar jie kartu miega. Bet jei ką pastebėsiu, pranešiu.
Čia jau įdomiau, būk atidus, o mes pasidomėsime tuo Sasnausku.
Chuanas pašoko nuo grindų, išgirdęs praeinant Aichidą. Praleido visą naktį ant kilimo šalia namų šeimininko lovos. Laukė kvietimo, bet taip ir nesulaukė. Kokia velniava, bet, kita vertus, juk to ir norėjo. Ar nenorėjo, negalėjo suprasti.
Aš taip ir pragulėjau visą naktį ant grindų?
O tau buvo šalta? Galėjai atsigulti šalia.
Aš maniau bus kažkoks kvietimas.
Tu laisvas pats kada nori ateiti. Kaip bebūtų, tavo padėtis jau pasikeitė po šiąnakt.
Kaip tai?
Paprastai, visi matė, kad pats atėjai pas mane, todėl dabar niekas nedrįs kėsintis į tave. Tu esi šeimininko mergina. Arba tarnas. Tai vienas ir tas pats. Nuo šiol priklausai man.
Bet tai nesąmonė.
Nueik ir pasakyk apie tai kam nors už šio kambario sienų.
Žmogus negali būti kažkieno nuosavybe, vergovė seniai išnyko.
Kur, Romoje? Bet čia Alma-Ata. Dabar tave visi gerbs ir saugos.
Kad nepabėgčiau?
Kad tau nieko nenutiktų.
Ir miegosiu ant grindų.
Kaip pageidausi.
Ir kiek laiko tai tęsis? Aš turiu žmoną, vaiką. Manęs laukia.
Iš tiesų, tavęs niekas nelaukia. Žmona tave paliko.
Visa ta informacija iš Sauliaus, juk taip vadinasi tas pilietis, kuris sugundė mane važiuoti į šitą, atsiprašau, nuostabią šalį?
Taip, jis padeda, atsidėkodamas už tai, kad priėmiau jį dirbti man kalėjime. Patikėk, aš turiu daug draugų visoje Sąjungoje.
Skamba vos ne kaip grasinimas.
Tau paranoja, vaikine. Gerai, pasakysiu kaip bus: aš tarnavau tavo tėvui beveik aštuonis metus. Laikas greitai bėga, pamatysi. Viskas yra puiku, ir vaiku mes pasirūpinsime, jam nieko netrūks. Aš nenoriu, kad mano tarno vaikas jaustųsi nelaimingas. Berniukas?
Taip.
Kuo jis vardu?
Jaša.
Keistas vardas, jis žydas?
Pusiau. Mama žydė.
Kaip tu sugalvojai vesti žydę? Juk tavo tėvas kovojo su žydais, už tai sėdėjo.
Gal tokiu būdu aš išperku jo kaltę, apie tai nepagalvojai?
Tu įdomus egzempliorius, manau su tavim bus nelengva.
Bet tu vis tiek laikysi mane?
Aš tau jau sakiau, kitaip manęs ims negerbti. Susitaikyk su tuo. Kuo greičiau, tuo geriau. Beje, jei nori, galim atvežti jį čia.
Ką?
Jašą.
Taip pat ir žmoną?
Ne, kam ji tau? Su žmona tu būsi prastas tarnas. Be to, aš pats galiu kartais užsimanyti ateiti pas tave, juk tu dabar priklausai man.
Neįtikėtina, jaučiuosi kaip kokiame filme.
Tas filmas tau patiks, pamatysi. Ir kiti paliudys, kad aš geras šeimininkas. O dabar prie reikalo. Po pietų supažindinsiu tave su Heino ir aptarsime tavo ateitį.
Chuanas nespėjo išsižioti, kai Aichidas pridėjo pirštą prie lūpų: po pietų. Dabar ilsėkis, papusryčiauk. Kiti vaikinai tau viską aprodys. Aš turiu darbo.
Aštuoni metai.
Gal ir daugiau, jei tau patiks, bus matyt.
Kartą Aivaras prasitarė Sauliui, savo ūkio darbininkui, kad jį stebi zakristijonas Pelkus Antanas ir, greičiausiai pranešinėja į Kauną, ar arčiau, bažnyčios vyresnybei, tik ką jis galėtų pranešinėti, juk Aivaras gyvena dorai, atlieka savo pareigas ir į civilinio gyvenimo reikalus nesikiša.
Taip taip, dvasiškas tėveli, galiu paliudyti, kad jūs tikrai gyvenate nepriekaištingai, puolė prie kunigo rankos Saulius. Tas leido pabučiuoti į delną, bet paskui pasakė: Tik kam tas tavo liudijimas, Sasnauskai, aš manau, kad jis nieko vertas, nes Pelkus tikriausiai ir tave įtaria man asistuojant, neveltui teiravosi vykdomajame komitete apie tavo registraciją ir iš kur tu atvykai. Tai ne šiaip sau.
Jūs nesirūpinkite, kunige, aš viską sutvarkysiu.
Tik manęs jau, susimildamas, į visa tai prašau neįvelti, nenoriu nieko žinoti.
Po mėnesio Antanas Pelkus buvo aptiktas vienas zakristijoje su dvylikamečiu vaiku, kuriam buvo nusmauktos kelnės ir pats zakristijonas kažkodėl buvo nuogas. Šį vaizdą išvydo zakristijono žmona Stasė, kurią atsivedė kunigo ūkvedys, kaip jį visi vadino, Saulius Sasnauskas. Ta puolė baisiausiai rėkti, nors Pelkus ir dievagojosi, kad jis nekaltas, kad įvyko klaida ir jį pakišo blogi vyrai, bet kas ten jo klausys. Dar gerai, kad kunigas Aivaras Mendoza užsistojo vargšą zakristijoną, įkalbėjo ūkvedį nekviesti milicijos, taip sakant, viską savų žmonių rate užglaistyti. Bendrame sąmyšyje niekas nepastebėjo, kad vaiko taigi niekas nepažįsta ir iš kur jis, ir kur paskui pasidėjo, liko neaišku. Bet faktas buvo visų sąmonėje užfiksuotas – zakristijonas nevisai toks nekaltas, kokiu dedasi. O kunigas jam paskyrė savaitę pasninko ir ėjimą išpažinties kiekvieną dieną.
Po šito incidento zakristijonas parašė į Kauną ar artimesnę bažnyčios vadovybę atgailaujantį laišką, kad neva buvo įpainiotas greičiausiai į kunigo sugalvotą ir Sasnausko įvykdytą provokaciją, todėl negalįs šiuo metu tęsti priežiūrą, nes kunigas Aivaras Mendoza šventos išpažinties pretekstu išgavo jam, Antanui Pelkui, vyskupijos skirtą slaptą misiją stebėti patį kleboną ir raportuoti apie netinkamus veiksmus, jei tokie atsirastų. Štai ir dabar, greičiausiai, jis turės per išpažintį prisipažinti padaręs nuodėmę, tai yra vėl slapta parašęs Mendozos vyresnybei pranešimą. Kaip jam ištrūkti iš šio užburto rato?
Aišku, pirmas jį pasitiko Valchidas. Chuanas beveik neabejojo, kad klausimas bus apie pirmą naktį, taip ir atsitiko: kažkoks neatrodai pailsėjęs, gal sunkiai dirbai, vaikine?
Tavęs tai neliečia.
Kaip pasakysit, panele. Pasigirdo prislopintas juokas.
Nekreipk dėmesio, paskui jie atstos, palaikymas atėjo iš Rašido. Chuanas suprato, kad paneigti susikurtos tiesos iš tikrųjų neįmanoma. Geriau visa tai nuleisti negirdomis. Bet Rašidui padėkojo: ačiū.
Nėr už ką, visada tavo paslaugoms.
Po Aichido, gerai? pasidavė pagundai provokuoti kazachą lietuvis.
Sutinku laukti, nušvelnino balselį tas. Dabar eik pavalgyti. Ten padengta, griebk, kas patinka.
Lauke darėsi nepakenčiamai karšta, todėl pavalgęs Chuanas ėmė daitrytis, kur galima būtų išsimaudyti. Rašidas vėl atsidūrė šalia. Eime, čia už namo prateka šaltinis, mes jį truputį esame užtvenkę ir gavosi toks kaip ir baseinas, nors greičiau vis tik didelė vonia. Jis pirmas nusirengė ir nuogas pasinėrė į vandenį. Chuanas kurį laiką dvejojo, bet paskui taip pat liko kaip gimęs. Vanduo buvo nepaprastai šaltas, tad ilgai ištverti nebuvo įmanoma, ir netrukus abu jau sėdėjo ant vonios krašto. Tu dailus, iškart pradėjo savo temą Rašidas, bet Chuanas jį sustabdė. Po Aichido. Toliau jie visą laiką pratylėjo, kartais panirdami į vandenį atsigaivinti. Buvo iš dalies malonu jausti nuolatinį susižavėjimo ir aistros žvilgsnį, iš dalies gaila to nelaimingo gan draugiško kazacho, nepaaiškinsi jam, kad esi ne toks. Juk naktį praleidai šeimininko miegamajame, be to, savo noru, neprievartaujamas, tada kas tai? Chuanas suprato, kad dabar jo padėtis oi kokia nemaloni gali būti. Įdomu, ką po pietų pasakys Aichidas?
Tik atsiskiriant Rašidas pagarbiai sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir nusilenkęs Chuanui, kaip šeimininko favoritui, tyliai pridėjo: tu mus išdavei, bet aš tau atleidau. Ir skubiai pasišalino. Atsakyti nebuvo prasmės, kaip ir dėl praleistos nakties.
Saulė stačiai išprotėjo.