Programa MEISTRAI
Wojciech Smarzowski VESTUVĖS (Wesele)
Šis tikras lenkas, tiek pagal kuriamus filmus, tiek pagal vardo, pavardės struktūrą neabejotinai yra dabarties puikiojo lenkų kino viena iš ryškiausių figūrų. Ir kas šauniausia, jog "Kino pavasario" dėka galėjome pamatyti visus jo sukurtus pilno metro filmus. Siekiant apibūdinti šalia neabejotinos aukštos meistrystės esminę, išsiskiriančią šio autoriaus savybę, derėtų minėti jo gebėjimą provokuoti žiūrovą mąstymui, vertinimui, analizei.
Imdamas paprastai vengiamus garsiai įvardinti istorinius savo tautos momentus, pvz. II pas.karo pradžios tragediją Voluinės istoriniame regione, pokario siaubą Mozūruose ("Rožė"), alkoholyje paskandintą žmogiškumą ("Blogi namai"), pirmas toks atviras filmas apie reikšmingos lenkų gyvenime Katalikų bažnyčios paklydimus (korupcija, pedofilija) ("Kleras"), Smarzowski pasiekia įtaigių rezultatų. Filmuose labai stipriai sukalta siužetinė linija, tačiau bene ryškiausias jų aspektas – tautos mentalitetas, nacionalizmas. Tiesa, galima kaltinti kino kūrėją daliniu perspaudimu, situacijų aštrinimu iki "raudonųjų linijų", tačiau kad stipriai "užgeriebiamos" lenkų ar kitų kartu gyvenančių tautų savybės buitiniame lygmenyje, nekokios tradicijos ir įpročiai, niekaip nepaneigsi.
Kai kada režisieriaus ir scenaristo kūryba tokia aštri, kad neišvengiamai sukrečia žiūrovą. Štai atvykęs į "Kino pavasario" festivalį, W. Smarzowskis konstatavo, jog niekaip nesugebėjo parodyti filmą "Voluinė" Kijeve ir Lvove. Kurgi ne, nes sukrečiantis, tiesiog "baisus" žiūrovui filmas prikelia istorinę tragedija: karo pradžioje šiame krašte gyveno 70% ukrainiečių, 15-20% lenkų ir likusieji – žydai. Kaimai priklausė Lenkijai. Prasidėjus karui, išsiveržė per kraštus ukrainietiškas nacionalizmas ir po "šūkiu", kad lenkų ponai išnaudojo vargšus ukrainiečius, šie išžudė 60 tūkst. lenkų. Keršydami lenkai išžudė 10-15 tūkst. ukrainiečių. O abi tautos – taip pat 10-15 tūkst. žydų. Filmo įžangoje jautriai įteigdamas žiūrovui, kad kaimuose gyveno tokie pat žmonės, kaip sėdi kino salėje, tik prieš 75 metus ir kaimiečiai, Smarzowskis nerodydamas kraujo ar kitų išoriškai gąsdinančių atributų, žiūrovą sugeba kaip reikiant šokiruoti…
Pradžioje naujosios Vestuvės daug kuo primena debiutines Wojciech Smarzowski 2004 metų "Vestuves". Vėlgi, rodosi, visi būsimos veselijos galai veda į šeimos tėvą, didžiulio kaime kiaulių ūkio savininką, vėlgi svarbus vestuvių atributas – prabangus sportinis automobilis. Pristatomi kliūvantys šeimos galvos, pavarde Wilk verslo reikalai, gudrūs bandymai apeiti/aplenkti/išspręsti ūkio ir kitas bėdas. Tačiau čia filmų tapatumas ir baigiasi.
Jau stovint ant šeimos šventės slenksčio, atvyksta nekviesti pasiuntiniai iš Izraelio ir įteikia seneliui apdovanojimą už žydų gelbėjimą II pas. karo metu. Čia filmas ima radikaliai skirtis nuo komiškųjų pirmųjų "Vestuvių". Siužetas ima fokusuotis į senelio labai ryškius prisiminimus apie jo jaunystę 1939 metais. Papuolame į holokausto įkarštį Lenkijos kaime. Filmo veiksmas nuolat šokinėja per istorines epochas. Pradžioje tai nervina ir atrodo netgi dirbtina. Tačiau, kai šis rodymo metodas intensyvumu susilygina su tėvo konkrečiomis problemomis jau jo šių dienų biznyje, įvertini scenaristo ir režisieriaus meistriškumą. Kokios siužeto kryptys, temos, užuominos rodomos! Ir biznio reikalai, ir tapatybės paieškos, finansinės problemos, emigracija, imigracija, reketas, kerštas, nacionalizmas, istorinių nusikaltimų demaskavimas žiauriomis antisemitinėmis scenomis, meilė, neištikimybė, išdavystė, svečių palaidumas nekukliai išgėrus – tai tik dalis potemių, užklumpančių daugumą filmo veikėjų. Šokinėjimas tarp daugiau kaip 80 metų skiriantį veiksmo laiką, jį netgi suliejant ekrane, atrodo prasmingai. Netgi kiaulės atlieką kuklų epochų rišąmąjį vaidmenį, nes yra ir čia ir ten. Nevengia Smarzowskis ir trumpų pašpilkavimų lenkų/ ukrainiečių tautinių santykių tema, tarsi prisimindamas savo "Voluinę". Smagu, kad kai ištinka bėda, tokia kaip šių dienų karas, kreivi žvilgsniai visai nunyksta…
Negalima neišskirti režisieriaus meistrystės suvaldant tokį didelį rodomos medžiagos kiekį. Filmo žiūrėjimas nesuteikia žiūrinčiąjam lengvo estetinio malonumo – istorinė atmintis, verslo išvirkščios pusės pateikiamos labai drąstiškai. Bet pažiūrėjus tokį filmą, mintys galvoje lieka ilgai.
Verta perskaityti filmo autoriaus interviu: https://www.7md.lt/kinas/2022-03-18/Sis-filmas-brendo-ilgai
Filmą galima žiūrėti ir namų ekrane.
Mamoru Hosoda DRAKONAS IR STRAZDANOTOJI GRAŽUOLĖ
Tradicinės japonų animacijos ANIME estetikoje sukurtas talentingas 2 valandų filmas prasideda 6+ žyme. Išties yra didelė sėkmė, kad "Kino pavasaris" įsigyjo šį filmą ir matyt jis bus demonstruojamas įgarsintas lietuviškai. Nes jei reikėtų ant 6+ ribos slenksčio esančiam žiūrovui skaityti subtitrus, būtų sunku. Nes filmas toks, kad jis suteiks daug malonumo suaugusiam, bet vaikui, neabejoju, kils klausimų po seanso ir jis norės išsiaiškinti apie moralines, estetines, pedagogines, elektroninės technologijos žinutes, kurias skleidžia filmas. Taigi, prognozuoju, kad po seanso vyks produktyvios diskusijos ir išsiaiškinimai ką norėjo pasakyti/parodyti japonai.
O tradicinės pasakos maniera (kurgi, juk vienas iš veikėjų yra drakonas!) konstruojamas pasakojimas yra didžiai šiuolaikiškas. Nedrąsi mergaitė SIZU, pusiau našlaitėlė, dėl savo drovumo turinti socialinio integravimosi į bendraamžių kolektyvą problemų, mintyse, sapnuose, o gal ir natūroje, patekusi į biometrinio "U" technologijos internetą (akivaizdi mūsuose vadinamųjų socialinių tinklų analogija), tampa didinga gražios lyrinės popmuzikos žvaigžde BELL. Čia jos populiarumas ir įtaka kolosali! Tačiau būdama jautri, ji negali nereaguoti, kad toje erdvėje apsauginiai grubiai stengiasi sudoroti baisų drakoną. BELL užsispyrusiai ima aiškintis, kas slepiasi po drakono pabaisos išvaizda…
Filmas įgauna jautrių, garbės kodekso laikymosi, nuoširdumo atspalvių. Žiūrėti į tas dideles veikėjų akis (matyt, japonai taip eliminuoja savo gal būt turimus kompleksus dėl jų siaurų akių), jų pastangas siekti gėrio ir teisingumo, klausytis nuostabios lyrinės muzikos, yra vienas malonumas. Nesirinkti šio filmo tikrai negalima vien dėl to, kad tai ANIME žanro kinas. Jis tikrai bus išsiskiriančiai vienu iš šviesiausių, pilnas gėrio, deklaruojantis pasiaukojimą festivalio filmų.
Asghar Farhadi HEROJUS (Ghahreman)
Vienos iš geriausių kinematografijų pasaulyje, Irano, kino kūrėjai nepaliaujamai stebina. Kiek buvo jo atstovų sukišta į kalėjimus ar namų areštus, bet filmai beveik be išimčių yra aukščiausios prabos. ASGAR FARHADI – vienas iš pačių geriausių ir žinomiausių iraniečių. Be išimčių visi jo darbai įvertinami prestižiniais prizais, o kas matė jo ankstesniuosius darbus "Komivojažierius, "Išsiskyrimas" ar tik Kino pavasaryje rodytą "Apie Eli", tikrai jų nepamiršo. Tiesa, Farhadi, rodosi, kalėjime nebuvo, tačiau kalėjimas, kaip kokia metafora, minimas per visą "HEROJAUS" seansą. Kad ir nerodomas iš vidaus, apsiribodamas pagal siužetą tik kalėjimo vadovo kabinetais, bet lyg atsitiktinis taksisto pasakymas, jog 2 metus yra praleidęs kalėjime būdamas nekaltas, leidžia minėti šią įstaigą tikrai kaip metaforą šalies diktatūrai.
Du metus yra nuteistas kalėti ir filmo pagrindinis personažas, kuris pavadinime ir minimas kaip herojus, Rahimas. Jau nuo pat pradžių jo poelgiai kelia žiūrovui mįslę ar tai garbingas veiksmas, ar afera? Greitai šio veiksmo rezultatai taps mįsle ir pačiam Rahimui. Reikalai ims vystytis kaip detektyve.
Negalima pasakoti ką nuveikė Rahimas per dvi laisvas dienas, kai jį išleido iš kalėjimo. Įtarinėdami jį suktumu, viduryje filmo jau suprasime, kad Rahimas stengėsi atlikti kilnų veiksmą. Deja, vėlgi pipirų pabarstymas valdžiai, – kiek ir kaip besistengsi įrodinėti savo teisybę ir sąžiningumą, čia atsimuši tarsi į sieną. Pasklinda filme beviltiškumo nuotaikos…
Ir todėl Rahimas ryžtasi netikėtam, bet jo požiūriu garbingam jį užgriuvusių problemų išrišimui…
Tikrai vertas dėmesio filmas, pelnytai apdovanotas Kanų k/f Didžiuoju prizu bei dar dešimčia kitų festivalių prizų. Šaunu, kad filmas gali būti kino teatrų ar filmų platformų repertuare ir pasibaigus festivaliui.
Bruno Dumont JOS VARDAS PRANCŪZIJA (France)
Dovanėlė prancūziško kino gerbėjams. Tiesa, ne ypač iškili. Bet šio kino mėgėjas ras prancūziško humoro, šiek tiek melodramos ar dramos. Ir bene ryškiausią jaunesnės kartos frankofoniško kino žvaigždę Lea Seydoux. Aktorė dabar labai intensyviai filmuojama ir yra tarsi perėmusi buvusį Catherine Deneuve imidžą prancūzų kine, buvusį prieš 40-imt metų. Kiek prisimenu, praėjusiosje "Scanoramoje" buvo rodomi 2 puikūs filmai su Lea pagr. vaidmenyse.
Filmo režisierius ir scenaristas Bruno Dumont – prancūziško kino žymūnas. Daug sukūrė šaunių, rimtų filmų. Prieš gerą penkmetį jis ėmėsi komedijos ir sukūrė dvi puikias vaikų nuotaikingų juokelių juostas apie Kenkeną. Deja, buvo ir visiškų nesėkmių – toje pačioje Scanoramoje rodyta komedija "Seklieji vandenys". "Jos vardas Prancūzija" gerai žiūrisi. Bet kritikos neišvengia…
Jau nuo antro kadro pabrėžiant TV žurnalistės FRANS žvaigždiškumą, manau, įsitraukiama į per didelį jos populiarumo ir elgesio šaržavimą, netgi farsą. Pristatant pagrindinę heroję naudojamsi tarsi "Dviračio žinių" parodijavimo lygmeniu. Netenka abejoti, jog tradiciškai šis padidinto ryškumo spavingumas tiek studijos interjere, tiek rūbuose, tiek vyro vanago spalvos dažyta šukuosena (kažkodėl parinktas Lea vyro vaidmeniui 12 metų vyresnis aktorius) iš tuštybių peraugs į rimtesnes, egzistencijos prasmės situacijas. Bet kai taip paviršutiniškai rodyta iki šiol Frans gyvensena, perėjimas į atsitokėjimo, dramatiškumo lygmenį automatiškai tampa sudėtingesnis.
Žurnalistikos superžvaigždės transformacija į dažną apsiašarojimą, yra staigi ir nelabai įtikinama. Manau netinkamai pavaizduoti abu autoįvykiai. Rodosi filmininkai nenorėjo daužyti mašinų (antro epizodo Alfa romeo vertimasis "kūliais" vaizduojamas tarsi ji judėjo kokiais 200 km/h). Taip, įdomu stebėti Lea Sedoux išgyvenimus atsispindinčius veide, bet niekaip negali aiškinti, kad jie – jaudinantys. Visi žurnalistės išgyvenimai ir poelgiai yra gana paviršiniai. Žiūrovo dūšios nekabina. Bet, kaip sakiau, žiūrėti filmą įdomu. Neprailgsta. Ir svarbu – netikėtai patekus į karo laiko situacija, filmas tampa aktualija – kiek galima pasitikėti vieno ar kito informacijos šaltinio objektyvumu? Filmas įkalą nemažą pleištą į pasitikėjimo paletę…
"Kino pavasaris" įsigyjo filmą ir vėlesniam jo rodymui. Labai tiks Kino karavane per Lietuvą.
Ryusuke Hamaguchi LIKIMAS IR FANTAZIJOS
Gerai žinomas ir pripažintas, kinematografiniais mąstais dar jaunas Japonijos kino meistras Ryusuke Hamaguchi (43 m.) pernai iškrėtė unikalų kino pasaulyje "pokštą" – metų pradžioje Berlyno kino festivalyje pristatė "Likimas ir fantazijos" (nukovė antrą pagal reikšmę apdovanojimą "Sidabrinis lokys"), 3 mėnesiais vėliau – Kanų k/f "Drive my car" (3 festivalio prizai). Šis tapo neprilygstamu reiškiniu 2021 m. kino pasaulyje – susirinko 62 prizus viso pasaulio kino forumuose, o kovo 27 d. pretenduoja gauti geriausio metų filmo, geriausio ne anglų kalba filmo, geriausios režisūros ir scenarijaus OSKARUS Todėl šaunu, jog abu filmai įsigyti rodymui kino teatruose ir "Kino pavasaris" galės skleisti "Likimas ir fantazijos" plačiau nei vien festivalio rėmuose.
Manau puikus "Likimas ir fantazijos" nusileidžia apdovanojimais savo tų pačių metų broliui, kad rodoma ne viena išplėtota istorija, o jį sudaro 3 nepriklausomos viena nuo kitos kino novelės. Visos jos turi taiklius pavadinimus, yra apjungtos miela lyrine ta pačia fortepijono muzika ir ramiais dialogais. Tačiau esminė pasakojamų savybė – įvykių atsitiktinumas.
Pirmoji vadinasi "MAGIJA". Ji keri intymiu dialogu, išsiskiriančiu paprastumu ir aiškumu. Hamaguchi genialumas reiškiasi pokalbių natūralume. Klausai ir "tirpsti" iš malonumo… Atsitiktinai sulipę trijulės veiksmai baigiasi vienos iš merginų žvilgsniu į miesto tolį, arba į paskutinę vietą, kur matė abu savo bičiulius. Todėl, kai trečioje novelėje pamačiau panašios išvaizdos merginas, apsidžiaugiau, kad turėsime tarsi jų santykių tęsinį po 20 metų. Deja, suklydau. Merginos čia – kitos. Ir jų problemos kitos…
Antra novelė "PLAČIAI ATVERTOS DURYS", išsiskiria netikėtais siužeto posūkiais. Tai aštriausia novelė kalbant apie erotinius pojūčius. Turi psichoterapinio seanso požymių. Žiūrisi kaip išmaniausias detektyvas!
Trečia novelė "DAR KARTĄ", kaip sakiau, prigavo ir dėl pavadinimo, kuris kaip pasirodė, nereiškė ankstesnės novelės merginų atsitiktinį susitikimą. O prasideda ji protingu ir logišku aiškinimu, kad 2019 m. įsiveisė kompiuterinis visrusas KSERONAS. Jo aprašymas dabar jau neatrodo fantastiškas, kai pasaulį taip apėmė COVID-19. Virusas pašalina duomenis iš kietojo disko ir perkelia juos į kompiuterinį tinklą. Taip internete visi sužinojo įmonių slaptus duomenis, susirašinėjimus. Todėl pasaulis grįžo prie naudojimosi senuoju paštu ir telegrafu. Šis faktas protingai įvedamas į moksladraugių netikėtą susitikimą ant eskalatoriaus praėjus 20 metų po mokyklos baigimo. Bet ar jos tikrai moksladraugės? Išsiaiškinimas padeda atskleisti giliai viduje slėptas emocija, lūkesčius, potraukius.
Besiaiškinant dviejų moterų tarpusavio ryšius, įžvelgiau ir tam tikras pretenzija scenaristui ir režisieriui Ryusuke Hamaguchi. Ko gero būtų įdomesnis sprendimas grįžti prie pirmos novelės merginų, bet jei tas nedaroma, naujų jau subrendusių moterų užsimezgęs tarpsuavio ryšys užsitęsia. Suprantamas slepiamų iki šiol vidinių "demonų" išsigryninimas bendraujant, bet kai moterys tiesiog negali išsiskirti ir vis grįžta prie tarpusavio ryšių deklaravimo, šios novelės antra pusė rodosi aiškiai užsitęsusi. Gal ir scenarinio išradingumo pritrūksta. Tačiau bendras filmo įspūdis tikrai pakylėtas.
Džiugina, kad taip atsiskleidė Ryusuke Hamaguchi talentas ir turėsime poreikį laukti jo naujų filmų.
Kino kritikė RŪTA BIRŠTONAITĖ: "Hamaguchi kino filosofija artima Marko Aurelijaus dvasiai, nes jo filmuose pamatinė žmogaus priedermė yra tiesiog gyventi savo gyvenimą, lyg tai būtų kasdienis ir įprastas darbas."
Filmą galima žiūrėti ir namų kino ekrane. Turėtų būti rodomas ir pasibaigus festivaliui.
Joachim Lafosse NERAMIEJI
Nors pavadinimas išverstas teisingai, tačiau tikslesnis jis būtų "Neramusis". Nes toks yra šeimos tėvas. Jau pirmame kadre regime keistą tėvo poelgį. Vėliau jie rodomi vienas po kito, o perteklinė vyro energija signalizuoja apie psichologinius sutrikimus. Žmona ir pradinukas sūnus bando prašymais ir nesutikimais raminti tėvą, bet apsisukęs dailininkas tėvas vėl elgiasi vis aštriau ir aštriau, dažnai – neadekvačiai. Kur kas anksčiau, nei pavyksta vyrą išgabenti į ligoninę, žiūrovui yra aišku, kad jis ten turi atsidurti. Bet tos vyro „proto pasimaišymo“ situacijos rodomos per ilgai (valandą), o siužetiškai nieko nevyksta. Todėl susidaro įspūdis kad gyvenimiškai ligos drama pateikiama stipriai, tačiau kinematografiškai – ne ypač.
Antra (kiek trumpesnė) filmo dalis žiūrisi geriau, nes ir neužsitęsia, ir prasmingumas aiškesnis. Norima parodyti, kad pervargasi nuo "grumtynių" su ligoniu ir gal per ilgos tolerancijos, žmona pati tampa liguistai dirgli. Nebetikima vyro galimybe taisytis, atsiranda nuolatinis įtarinėjimas blogiausiu ir t.t. Septyni filmo scenaristai , matyt, kiek įmanoma realistiškiau stengėsi atspindėti ir psichozės apimto žnmogaus ir sveikųjų reakcijas. Gyvenimškos patirties atžvilbiu, manau, jiems pavyko. Bet kinematografiškai filmas stokoja siužeto, todėl stipriau įtraukia žiūrovą ir ima kelti emocijas sakyčiau tik antra filmo dalis.
Kelia šiokį tokį nusistebėjimą belgų režisieriaus priskirimas prie meistrų. Taip, sukūręs nemažai, turi kuklokų apdovanojimų, bet kad būtų itin užsitarnavęs vardą kino mene, abejoju. Filmą galima bus žiūrėti ir po festivalio.
Terence Davies PALAIMINIMA
Tai, kad senyvas britų kino autorius TERENCE DAVIES nėra pačioje aukščiausioje pagal žinomumą kino meistrų lentynoje išduoda ir faktas, jog ne taip ir mažai sukūrusio veterano tik vienas anksčiau filmas buvo parodytas "Kino pavasaryje". Neprisimenu, kad būta jo filmų ir repertuare. Tačiau neatimsi – tradicinės manieros kino stiliaus meistras jis yra nemenkas.
Naujausias jo PALAIMINIMAS yra biografinis kinas apie poetą Siegfriedą Sassooną (1886-1967). Neatrodo, jog turiu bėdavoti dėl savo erudicijos, bet tokio anglų poeto, įtariu, plačiai nežino ir patys britai. O gal ir ne! Žvilgterėjus į Vikipediją – daug ten apie jį. Ir kūrinių netrūksta…
Tačiau klasikinio stiliaus filme, atrodo, scenaristui Terence Davies rūpėjo išsamūs atskiri biografijos epizodai, bet ne visas gyvenimas išsamiai. Pagrindinė tema apie poetą – jo homoseksualios meilės jaunystėje. Kitos temos visai prabėgomis atskleistos, arba ir visai praleistos. Sakykim, trūksta ilgo gyvenimo periodo, kai jau sukūrus santuoką su moterimi prie jo gyvenimo grįžtama praėjus 30 metų. Ir sūnus jau tokio pat amžiaus. Gana prabėgomis praeitas ir karo etapas, kuris buvo toks svarbus Sasūnui tiek gyvenime, tiek kūryboje. Kad įsigytų iš šeimos (gyva yra likusi tik poeto anūkė) Sasoon kūrinius, Kembridžo universitetuii prisiėjo surinkti 1,25 mln. svarų. Filme, žinoma, tas neparodoma. O galėjo bent "bėgančia eilute" įvardytų poeto nuopelnus. Nes beveik 2,5 val. žiūri į jaunuolį, vėliau į senyvą vyrą, nežinodamas koks jo literatūros palikimas…
Filmas akivaizdžiai nėra apie karą, o apie poetą. Tačiau finale pateikiama statistika, jog I pasauliniame kare Didžiosios Britanijos kareivių žuvo 1,225 mln., Prancūzijos – 1,697 mln., Vokietijos – 2,476 mln., Austrijos – 1,567, Rusijos – 3,311 mln. yra tarsi ne į temą. Bet, žinoti naudinga…
Kad labai įtraukianti iš karto rodoma poeto jaunystė, pasakyti negalėčiau. Labai pagyvina filmą dokumentinės juostos iš pirmo pasaulinio karo meto. Pirma melodija filme – labai išpopuliarinta sovietiniais laikais iki perestrikos JAV dainininko - komunisto Dean Reed patriotinė daina. Žinoma, ją žinos tik vyresnieji.
Michel Franco SAULĖLYDIS
Pelnytai meksikietis MIŠELIS FRANKO pateko į prestižiškiausią "Kino pavasario" programą. Prieš metus KP buvo pristatytas bekompromisis visuomenės likimo paveikslas po Mechiko mieste kilusių riaušių. Aiškiai matai, kad situacija sufantazuota, bet ji tiek arti realybės, kad stebi užgniaužęs kvapą. Įsivaizduokite, skurdinama didesnioji miesto liaudies dalis sukyla prieš turtais aptekusį elitą. Prezidentas patiki kariuomenei malšinti įsibėgėjusius prasčiokų pogromus, kaip tai būtų bet kurioje šalyje. Ir čia armija suvokia, kad atėjo "jos laikas". Imasi žiaurių teroristinių veiksmų prieš abi puses, veikdama be skrupulų. Vyriausiybė aiškiai nebevaldo savo karių. O šie siautėja. Filmas pelnė Venecijos k/f žiuri Didyjį prizą (Sidabrinį liūtą), geriausio Lotynų Amerikos filmo prizą, kt. ir daugybę labai gerų žiūrovų atsiliepimų. Nors buvo, kam tokia žiaurumo utopija nepatiko, Franco, logiška, jog pateko į šiemetinę Meistrų programą su naujuoju SAULĖLYDIS.
Čia jau filmo suvokimo, priėmimo situacija kur kas sudėtingesnė. Pradėsiu nuo to, kad žinomas Lietuvoje kaip didžiausias tarptautinių kinio festivalių dalyvis buvo taip supykdytas meksikiečio scenaristo ir režisieriaus šiuo darbu, jog parašė filmui su dviem ryškiomis kino žvaigždėmis Tim Roth ir Charlotte Gainsbourg neregėtą įvertinimą – … 0/10 ir išvadino filmą nesąmone. Kategoriškai negaliu sutikti. Kaip ir abejoju, ar teisingi akcentai dedami festivalio svetainės filmo pristatyme.
Žymiajame Meksikos kurorte Acapulco šauniai atostogas leidžia šeima. Gana greitai paaiškėja, jog Ch. Gainsbourg vaidinama Alisa yra paauglių sūnaus ir dukters mama, o Tim Rotho Neilas – jos brolis. Jie iš D. Britanijos. Deja, viduryje atostogų sulaukia skambučio, jog mirė, atrodo, Alisos ir Neilo mama. Ir nuo čia prasideda stipriai alogiškai atrodantis Neilo elgesys. Žiūrovas neišvengiamai bus panardintas į proto mįsles – kas darosi? Kodėl Neilas toks? Neabejotinai įtarsime ramų proto pasimaišymą. Kadangi filmas nėra ilgas, šie klausimai nedings iki pat pabaigos. Kadangi normalus žmogus nebus toks keistas, suprantu galimą žiūrančiojo piktinimąsi tuo, ką mato ekrane.
Betgi man pasirodė, jog filmas turi gilią, žmogišką prasmę. Nei mes, nei niekas kitas gal būt nežinome, ką žino Neilas. Gal būt jis žino tragišką žinią, jog jo likimas neišvengiamai toks, koks ištiko … Lietuvos milijonierių Raimondą Karpavičių. Nežinote? Neatskleisiu istorijos, kurią "Lietuvos rytas" kas 2 savaites vis aprašinėja, sužinojęs kokią naują detalę. Tik Neilas liko pats su savimi ir niekas jo, kaip turtuolio Raimundo "nemedžioja". Man pasirodė, kad jis nutaria tai kas jam liko, pragyventi savo malonumui. Režisierius paberia daug ženklų – jį menkai sunervina asmeninių daiktų vagystė, noriai išlaidauja, be paliovos lengvai svaiginasi tiek alkoholiu, tiek susiradęs vietinę gražuolę. Ir absoliučiai Neilo nedomina jam paliktas didžiulis turtas tėvynėje. Šiais aspektais režisierius tikslus. Pagrindinis aktorius nuostabiai vaidina Neilo situaciją, o filmo gale galima pasidaryti ir tokias išvadas, kokias aš pasidariau, iki tol iš tiesų nesuprasdamas filmo protagonisto elgesio.
„Saulėlydis“ gerai žiūrėsis Operos ir baleto teatre, nes Meksikos kurorto Acapulco grožis nufilmuotas ryškiai.
Taip, filmas nepretenduoja į 10/10. Bet jis jokiu būdu nedaro gėdos "Kino pavasario" programai. Ir jokiu būdu nėra… nesąmonė!