KINAS PO ŽVAIGŽDĖMIS 2023 (Valdovų rūmai) 07.31 – 08.11

Šiemet „KINAS PO ŽVAIGŽDĖMIS“ primins įvairių metų ir žanrų KLASIKINIAIS tapusius filmus.

Daugelį jų teko matyti, bet seniai. Įspūdžiai, kad būtų galima juos pateikti, kiek „atšipę“, primiršti. Ypač detalės. Todėl pasinaudosiu ankstesniais kritikų parašymais apie juos.

„KINĄ PO ŽVAIGŽDĖMIS“ pradės Jeano-Luco Godard IKI PASKUTINIO ATODŪSIO

Štai ką apie filmą rašė JONAS ŪBIS:

Jean Luc Godardo debiutas „Iki paskutinio atodūsio“ (1959) tapo prancūzų Naujosios bangos simboliu, epochiniu, etapiniu ir dar visokio svarbumo filmu – naujosios estetikos manifestu. Kiekvienąkart, kai norėdavau prisiminti ar pasitikslinti kokią nors detalę, negalėdavau sustoti žiūrėti, nes sunku atitraukti akis nuo visiškai laisvo kino, kuriame yra maištininko istorija, meilės romanas, policininkai, išdavystė ir troškimas patirti laimę. Juolab kad filmai turi savybę keistis kartu su tavimi. Godard’as pagrindinį veikėją Mišelį Puakarą (Jean-Paul Belmondo) yra pavadinęs atostogaujančiu numirėliu. Regis, niekinantis pasaulį sukčius Puakaras mėgdžioja film noir personažą, bet atsitiktinai nužudęs policininką jis taps tikru antiherojumi, pasmerktu žūti.

Vos pasirodęs, filmas pakerėjo realizmu – dokumentiškai Raoulio Coutard’o be papildomo apšvietimo nufilmuoti Paryžiaus kadrai, kiekvieną veikėjo ir jo mylimosios Patricijos (Jean Seberg) žingsnį sekanti kamera, sukurianti voyeur efektą, tiems laikams visiškai „netaisyklingas“ montažas ir pasakojimas, kuriame įmanoma viskas – bet kokie nukrypimai ir siužeto posūkiai, liudijo tada dar neįprastą autoriaus intonaciją. Francois Truffaut priklausęs filmo sumanymas atsirado iš žinutės laikraštyje, kur buvo aprašytos policininką nužudžiusio nusikaltėlio gaudynės. Sumanymą Truffaut atidavė Godard’ui, išeities taškas buvo Naujosios bangos itin vertinamas film noir, bet scenarijus taip ir neatsirado: Godard’as improvizavo visas keturias filmavimo savaites.

Nors „Iki paskutinio atodūsio“ pelnė režisieriui šlovę, jis nejautė filmui ypatingų jausmų ir yra net prisipažinęs, kad nelaiko jo tikru savo kūriniu: „Šį filmą sukūriau kitiems žmonėms <…>. Gal jį ir reikėjo sukurti, bet ne man.“ Galbūt teisūs režisieriaus kūrybos žinovai, tvirtinantys, kad jis visą gyvenimą bandė pabėgti nuo Mišelio ir Patricijos istorijos.

Kurdamas „Iki paskutinio atodūsio“ Godard’as pažeidė visas rašytas ir nerašytas to laiko kino taisykles, pirmiausia, žinoma, montažo. Viename filmo epizode pasirodė Naujosios bangos garbintas režisierius Jeanas-Pierre’as Melville’is. Jo herojus į Patricijos klausimą apie gyvenimo tikslą atsako: „Tapti nemirtingam, o paskui numirti.“

„Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de souffle“) laikomas svarbiausiu Naujosios bangos filmu.

Rodomas: 07.31, 22.30 val.

https://bilietai.kinopasaka.lt/websales/show/764735/

Stanley Donen KEISTAS VEIDELIS (Funny face)

**15 min.lt **:

Beveik visi filmai, kuriuose vaidina Audrey Hepburn, laikomi nepakartojama klasika. Vieni jų tapo legenda, kurią matė arba apie kurią bent girdėjo visi, o kiti ne ką mažiau dėmesio verti filmai plačiajai auditorijai yra ne tiek žinomi.

Vienas iš tokių nepelnytai primirštų filmų – 1957 m. miuziklas „Keistas veidelis“ (rež. Stanley Donen). Tai – puikus pavyzdys, kaip smagi ir linksma istorija gali tapti puikiu fonu kitoms medijoms: muzikai ir madai. Šokiai, dainos ir dvidešimto amžiaus septintojo dešimtmečio stilius yra be galo žavūs.

Be abejo, viena iš daugelio šio žavesio paslapčių slypi Audrey Hepburn vaidyboje ir įspūdingų kostiumų dizaine. „Keistą veidelį“ būtų galima palyginti su mados kolekcijos pristatymu, kurį, žinoma, būtinai turi vainikuoti vestuvinė suknelė. Filmo pabaigoje pagrindinė filmo veikėja Džo Stokton (Audrey Hepburn) pasirodo pasipuošusi legendine Givenchy sukurta balta suknele. Tiesa, ji nėra vienintelis aukštosios mados kūrinys, pasirodantis filme.

Pasakojimo šerdis – mados pasaulis, kuriame netyčia atsiduria drovi knygyno darbuotoja Džo Stokton. Ji nesvajoja apie podiumą, šlovę, savo nuotraukas žurnalų viršeliuose ir fotografus. Visa tai atsitinka jos gyvenime savaime, kai mados žurnalo redaktorė ir mados fotografas Dikas (Fred Astaire) nusprendžia, kad Džo įkūnija naująjį grožio idealą. Dikui pavyksta įkalbėti iš pat pradžių skeptiškai nusiteikusią merginą vykti į Paryžių. Nuo tos akimirkos Pelenė virsta princese, geidžiamiausiu modeliu ir mados ikona. Šiuo atveju palyginimas su Pelene nėra eilinė klišė. Tai – kritika, kurios sulaukė filmo kūrėjai. „Keistas veidelis“ buvo kaltinamas pernelyg akivaizdžia klasikinės pasakos interpretacija.

Kita vertus, filme paliečiama svarbi tema, kuri yra aktuali ne tik mados sūkuryje: individualybės ir tobulo gyvenimo paveiksliuko nesutapimas. Laikas rodo, kad klasikinės pasakos iš tiesų yra mūsų svajonės, o kas atsisakytų progos pasvajoti? Nors grožis dominuoja kiekviename filmo kadre, kalbama daugiau nei apie gražią suknelę ar mielą veidelį. Audrey Hepburn ir visas filmo siužetas įkvepia būti savimi bet kokioje situacijoje, svajoti bei šypsotis plačiau. Muzika, nuotaikinga laikmečio dvasia ir sentimentali istorija nepaliks abejingų žiūrovų: vieni grožėsis mados pristatymu, kiti – pažįstama ir tuo pačiu visiškai nauja istorija, o melomanai – muzika.

Šis klasikinis miuziklas galėtų tapti puikiu pasimatymo filmu arba proga susitikti su drauge. Bet kuriuo atveju filmas su Audrey Hepburn – visada gera idėja, kaip ir Paryžius, kur laisvė ir romantika tvyro ore.

Rodomas 08.01 22.30 val.

https://bilietai.kinopasaka.lt/websales/show/764736/

Arthur Penn „Boni ir Klaidas“ („Bonnie & Clyde“)

1967 m. pasirodęs „Boni ir Klaidas“ tapo ne tik retro stiliaus pradžia, bet ir vienu svarbiausių JAV kino pramonės permainų filmu, keitusiu tradicinių personažų traktuotę. Tai vienintelis „Kino po žvaigždėmis“ filmas, pasakojantis tikrą istoriją apie realius asmenis.

Didžiosios depresijos metai Jungtinėse Amerikos Valstijose: skurdas, nedarbas, streikai, fabrikų ir bankų bankrotai. Pačioje šalyje siaučia gangsterių gaujos, o jas šiaip ne taip vaikosi teisėsaugos tarnai. Būtent tais 1930–1935 metais ir išgarsėjo (apie juos daug rašė spauda), tapo tarsi nacionalinėmis vertybėmis du jauni banditai – Boni ir Klaidas.

Šiedu plėšikai buvo laikomi savotiškais to laikotarpio Robinu Hudu ir jo gražiąja mergina Marion. Žinoma, tiek Boni ir Klaido aukoms, tiek teisėsaugininkams ši pora neatrodė tokia romantiška.

Štai, kaip ano laikmečio įvykius pristato biografai.

Klaidas Čestnatas Barou gimė 1909 metų kovo 24-ąją Teksaso valstijoje, mažame Teleko miestelyje netoli Dalaso. Jis buvo šeštasis, priešpaskutinis vaikas skurdžioje šeimoje. Būdamas 9 metų, už nuolatinį vagiliavimą Klaidas buvo išsiųstas į mažamečių nusikaltėlių pataisos namus.
Klaidas pabandė aprūpinti šeimą duonos kąsniu, tačiau visi jo ketinimai ir darbai kirtosi su įstatymu.

1930-ųjų pradžioje jaunasis Klaidas Barou sutiko Boni Elizabetą Parker. Ji buvo mažutė, lieknutė (150 centimetrų ūgio ir 41 kilogramų svorio), linksma ir protinga. Boni gimė 1910 metų spalio 1 dieną. Jos tėvas mirė, kai šiai tebuvo ketveri.

Pasakojama, jog skurdžiai besiverčianti motina vis tiek leido mergaitę į mokyklą. Čia Boni išsiskyrė sugebėjimu rašyti – net laimėdavo literatūrinius konkursus ir išvis labai gerai mokėsi. Boni ir jos sesuo anksti ištekėjo, ir abi – už nusikaltėlių. Kai Boni sukako 16 metų, plėšikas Rojus Torntonas tapo jos oficialiu vyru. Po metų jis pabėgo su meiluže. Ėjo 1930-ieji. Boni neilgai liūdėjo. Kai maždaug po 3 mėnesių ji svečiavosi pas ranką susilaužiusią draugę, ten užsuko policijos visur jau ieškomas Klaidas… Tvirtinama, jog tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Plėšikas Klaidas mylimosios glėbyje praleido vos vieną naktį – brėkštant rytui, Boni kambario durys buvo triukšmingai išspirtos ir įvirtę augaloti policininkai Klaidui užlaužė rankas… Tą kartą teismas paskyrė jam 2 metus kalėjimo ir 12 metų lygtinai. Nors pora metų laisvės atėmimo bausmė tokiam plėšikui profesionalui atrodė menka, Klaidas nutarė bėgti. Ištikimoji Boni per eilinį pasimatymą, paslėpusi ginklą po sijonu, pro grotas jam perdavė užtaisytą 1855 metų konstrukcijos revolverį „Colt“. Mat net ir griežtas kalėjimo prižiūrėtojas nebuvo išdrįsęs nuodugniai patikrinti ir apieškoti mielos, draugiškos ir labai jau drovios merginos.

Tą pačią naktį Klaidas pabėgo iš kalėjimo. Po poros dienų jį sučiupo. Dabar jam grėsė 14 metų kalėjimo. Teko imtis gana skausmingų ir drastiškų priemonių. Kameros draugelis „chirurgas“, paties Klaido primygtinai prašomas, savadarbiu peiliu nupjovė jam du pirštus. Sužalotąjį kalinį paleido į laisvę.

Tuo metu JAV galiojo sausasis įstatymas, užtat atsirado puiki terpė banditizmui vešėti. Miestus valdė mafija. Būtent tuo metu Boni ir Klaidas, apsiginklavę revolveriais, ėmė plėšti parduotuves visame Teksase. Boni, prisidengusi veidą šilkine skarele, šaudydavo į lubas, o jos mylimasis tuo metu skubiai kimšdavo į krepšį rastus pinigus.

Tai tęsėsi keletą mėnesių, kol plėšikai pateko į policijos pasalą Kaufmano mieste. Klaidas atsišaudydamas dėjo į kojas ir atsipirko tik nežymiu peties sužeidimu. Užtat policininkai sugavo Boni: ši klykė, kandžiojosi ir spardėsi, tad jai uždėjo antrankius ir nutempė į mašiną. Teisėjai, pažvelgę į jaunutę, trapią ir mielą plėšikę, ilgai negalėjo patikėti, kad prieš juos – šaltakraujė nusikaltėlė. Savo išvaizda ir kalbomis suminkštinusi teisėjų širdis Boni buvo nuteista tik 3 metams nelaisvės. Už nepriekaištingą elgesį Boni buvo paleista anksčiau laiko. Grįžusi į laisvę mergina nepanoro gyventi dorai ir grįžo pas Klaidą. Pora vėl ėmėsi senojo amato.

Plėšti Boni ir Klaidas važiuodavo kone kasdien. Protarpiais Boni ir Klaidas ilsėdavosi, linksmindavosi ir noriai pozuodavo prieš fotokameras. Nuotraukos didino populiarumą ir gerino jų įvaizdį. Spauda rašė apie juos įvairias istorijas – kartais tikras, kartais pagražintas. Viename laikraštyje plėšikai buvo vaizduojami kaip romantiška įsimylėjelių pora, bet kartu kaip negailestingi plėšikai ir žmogžudžiai, siaučiantys Luizianos, Oklahomos, Arkanzaso ir Misūrio valstijų miestuose. Kituose straipsniuose pasakota, jog Boni ir Klaidas nusikaltimo vietose, girdi, grobiantys žmones, o vėliau juos paleidžiantys ir dar pinigų duodantys. Tokios ir panašios istorijos apie šią plėšikų porą formavo visuomenės nuomonę apie juos: daugelis jų nekentė, bet kartu ir žavėjosi. Įspūdį stiprino ir gana dažnai spausdinamos romantiškos Boni ir Klaido nuotraukos – sprukdami iš vieno viešbučio, jie buvo palikę pačių prifotografuotą fotojuostą.

Na o tikrovė buvo kur kas proziškesnė – netgi su pikantišku atspalviu. Kalėjimas aistringąjį Klaidą buvo padaręs biseksualų. Greitai ši dviejų žmonių gauja pasipildė trečiu nariu – Rėjumi Hamiltonu, su kuriuo Klaidas buvo susipažinęs kalėjime. Pasirodo, ten abu vyrai sekso malonumais trumpindavo nelaisvės laiką. Iš pradžių Boni niekaip negalėjo susitaikyti su meile tai pačiai lyčiai, bet pamažu apsiprato, nebekreipė dėmesio. Ir liko Klaidui atsidavusi iki pat mirties.

Per metus šis nusikaltėlių trejetas nužudė 4 žmones. O grobdavo jie viską: pinigus, ginklus, automobilius, taikydavosi net į bankus. Jų įžūlumui nebuvo ribų, neatsilaikydavo nei banko užtvaros, nei apsaugininkai. Darbuotojai nespėdavo paspausti raudono aliarmo mygtuko, gulinčio vos per centimetrą nuo jų rankos.

R. Hamiltonas, nors ir laikė save gimusiu po laiminga žvaigžde, į kalėjimą pakliuvo pirmas. Boni ir Klaidas mėnesiui aprimo ir ėmė ruoštis išvažiuoti iš Teksaso valstijos. Tačiau nespėjo – pakliuvo į pasalą. Tiek policininkai, tiek Boni su Klaidu atidengė ugnį. Per karštligišką susišaudymą buvo nukautas šerifo padėjėjas. Nusikaltėlių porai pasprukti pavyko, bet ant kojų buvo sukelta visa Teksaso policija.

Tarsi jausdama artėjančią mirtį, Boni ėmė elgtis dar įžūliau. Į gaują įsitraukė Klaido brolis Bakas ir šešiolikmetis Viljamas Danielis Džonsas. Plėšikams verkiant reikėjo papildyti ginklų atsargas, todėl Boni pasiūlė įsilaužti į Federalinį arsenalą Misūrio valstijoje, Springfildo mieste. Šis išpuolis pavyko sklandžiai. Sėkmė buvo apvainikuota kredito bendrovės apiplėšimu Kanzas Sityje. Policijos ieškomi 6 valstijose, šie gangsterių grįžo atgal į Dalasą aplankyti savo artimųjų.

Po vieno juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo Boni ir Klaidas netoliese išsinuomojo namą. Persikraustant smalsi kaimynė pastebėjo tarp kitų daiktų įtartinai styrančius ginklų vamzdžius ir paskambino policijai. Pareigūnai prisistatė tuoj pat, namą apsupo, tačiau buvo pasitikti kulkų lietumi. Jau pirmąja papliūpa pro langus buvo nušauti 2 policininkai. Kiti jų kolegos, nesitikėję tokio pasipriešinimo, sutriko. Pasinaudoję sumaištimi banditai šoko į automobilį ir nurūko dulkėtu keliu.

Tą naktį jie nuvažiavo apie 600 kilometrų iki Teksaso. Klaidui buvo peršauta ranka, ji smarkiai kraujavo, tačiau plėšikai pagalbos niekur neieškojo – perrišo žaizdą važiuodami. Žinoma, prieš tai Boni segtuku iškrapštė kulką iš žaizdos.

Po savaitės beprotišku greičiu važiuodamas Klaidas padarė avariją – nulėkė nuo kelio. Automobilis apsivertė ir užsidegė. Klaidas sugebėjo mikliai atplėšti degančios mašinos dureles iš iššokti lauk, o Boni nepasisekė – ji smarkokai apdegė. Artimiausioje gyvenvietėje gailestingi žmonės jaunąją porą priglaudė ir pasiūlė iškviesti gydytoją. Boni kategoriškai atsisakė. Tuomet buvo iškviesta policija.

Boni nudegimai gijo lėtai. Banditų porai teko slapstytis Kanzaso ir Ajovos valstijose. Nors buvo labai atsargūs, policija aptiko jų pėdsakus… Anksti rytą dvi dešimtys policininkų apsupo namą, kuriame miegojo Boni ir Klaidas. Tačiau jautriai mieganti Boni nuo įtartino šlamesio atsibudo, pamatė, kas darosi, ir pažadino Klaidą. Nuaidėjo pirmieji šūviai. Banditų pora, šaudydama į kairę ir į dešinę, movė pirmyn. Net nesužeistiems jiedviem pavyko nubėgti iki upės ir nuplaukti tolyn.

Per kitus 4 mėnesius Boni ir Klaidas nušovė dar 4 policininkus. O tuo metu policija nušovė Klaido brolį.

Boni ir Klaidas, apsvaigę nuo sėkmės, užpuolė ūkį, kuriame dirbo kaliniai. Prižiūrėtojus nušovė, o 5 nuteistuosius atsirinko sau į kompaniją. Naujoji komanda ėmė puldinėti ir plėšti bankus – ir visur po to likdavo lavonų. Gal ir toliau būtų sėkmingai plėšikavę, jei ne Klaido seksualinė orientacija. Nesugaunamasis gangsteris ėmė rėžti sparną iškart apie du naujuosius gaujos narius. Vyrai atsakė Klaidui tuo pačiu. Trečiasis narys į gaują atsitempė savo draugužę. Žodžiu, prasidėjo maišalynė.

O spaudai šie gangsteriai atrodė tarsi sensacija: buvo aprašinėjami jų meilės nuotykiai, pavydo scenos ir pagrobtų pinigų triukšmingos dalybos. Nors apie Boni ir Klaido pagrobtus pinigus daug rašyta, iš tikrųjų jų grobis nebūdavo didelis. Daugiausiai pinigų – 2 su puse tūkstančio dolerių – jiedu pagrobė 1933 metų gegužę iš Okobino banko. Legendinis bankų plėšikas Džonas Dilindžeris taip pakomentavo šį įvykį: „Padugnių pora. Jie tik teršia rimtų bankų plėšikų vardą.“

Gaujos laimikiai darėsi vis skurdesni. Persipykę ir vos neužmušę viens kito banditai skilo į dvi stovyklas ir išsiskirstė. Taigi Boni ir Klaidas toliau drauge važinėjo po valstijas, plėšė ir žudė. Protarpiais sustodavo kur nors kukūrūzų laukuose pailsėti. Tuomet gerdavo viskį, šaudydavo į paukščius ir mylėdavosi.

Kartą Boni ir Klaidą pamatė du kelių patruliai. Jiedu privažiavo prie Klaido „Ford’o“ nė neįtardami, su kuo turės reikalą. Draugiškai šypsodamiesi Boni ir Klaidas sutartinai iššovė iš savo revolverių… Šia šaltakraujiška žmogžudyste banditų pora pasirašė sau mirties nuosprendį: romantiškoji ir sentimentalioji Amerikos visuomenės dalis nuo jų nusigręžė. Už įžūliųjų banditų sugavimą federalinės valdžios institucijos pažadėjo nemenką atlygį.

Paieškoms ėmėsi vadovauti raitosios policijos vadas Frenkas Heimeris, per savo tarnybos laiką nušovęs 60 banditų. Pasitelkęs porą pagalbininkų, F. Heimeris lipo Boni ir Klaidui ant kulnų, neleisdamas jiedviem nei atsikvėpti, nei papildyti ginklų atsargų. O Boni ir Klaidas ketino sprukti Oklahomos link. Atsitiktiniai kelių patruliai pabandė sustabdyti įtartiną peršautu priekiniu langu automobilį. Pasigirdo automato serija. Vienas patrulis griuvo negyvas, antrasis – vietinis šerifas Persis Boidas – buvo lengvai sužeistas į galvą ir paimtas įkaitu. Banditai jį išlaikė kelias paras ir paleido.

Vėliau P. Boidas pasakojo, jog Klaidas – arogantiškas ir savimyla, o Boni – visiškai ne tokia, kokia vaizduojama spaudoje: su ginklu rankoje ir cigarete dantyse. „Tai miela ir linksma mergina ir ji tikrai myli Klaidą, – dalijosi savo įspūdžiais šerifas. – Jie savo automobilyje vežiojasi mažą triušiuką, kurį ketina padovanoti Boni motinai.“

Pastarasis faktas pamėtėjo sekliams puikią mintį. Nedidelis pareigūnų būrys išsiruošė į Dalasą aplankyti žymiausios Teksaso plėšikės motinos. Senstanti ir vieniša moteris, žiūrinėdama policininkų duotas nuotraukas, pareiškė: „Boni aš nemačiau jau kokie penkeri metai. O jei ir žinočiau, kur ji yra, niekada jums to nepasakyčiau, nes motinos neišduoda savo vaikų, kad ir kokie jie būtų.“

Išvargę sekliai kantriai laukė, kol plėšikai išlįs į dienos šviesą. Taip ir atsitiko. Klaido „Ford’as“ buvo pastebėtas Luizianos valstijoje, prie vienos kavinės. Policininkai nustatė, jog Boni ir Klaidas greičiausiai ieško ryšių su buvusiu gaujos nariu Henriu Metvenu, kurio tėvas buvo ūkininkas. Šeši pareigūnai su pilnu automobiliu ginklų pasislėpė netoli H. Metveno tėvo ūkio. Tris dienas ir tris naktis sekliai laukė, kol pasirodys Boni ir Klaidas. Policininkai mirtinai pavargo, sušlapo, juos sukandžiojo uodai ir kitokie vabzdžiai. Trūkus kantrybei, sekliai sustabdė automobiliu važiuojantį senąjį Metveną, ištraukė jį lauk ir antrankiais prirakino prie medžio. Automobilį, kaip masalą, paliko ant kelio.

Apie dešimtą ryto pasirodė pažįstamas „Ford’as“, vairuojamas Klaido. Pamatęs šalikelėje stovintį draugo tėvo automobilį jis sulėtino, bet jau kitą akimirką visa jėga užmynė akceleratorių. Vis dėlto buvo per vėlu. Iš krūmų darniai nugriaudėjo šūvių salvė…

Kulkų suvarpytas „Ford’as“ sustojo. Į dviejų banditų kūnus buvo susmigę šimtai kulkų. Negyvo Klaido Barou galva buvo nusvirusi ant vairo, o Boni Parker kruvinu skruostu buvo prigludusi mylimajam prie peties… Boni ir Klaidui tebuvo šiek tiek daugiau negu 25-eri. Šalia gulėjo krūva karabinų ir pistoletų, kuriais jiedu nespėjo pasinaudoti.

Policijos kieme paliktą tamsiai raudoną Klaido „Ford’ą“ teko aptverti tinkline tvora, nes smalsuolių minios traukė ne tik pažiūrėti legendinio automobilio, bet ir atsiplėšti atminimui nors smulkią jo detalę. Lavoninėje Boni ir Klaido kūnai buvo nufotografuoti istorijai. Vėliau smalsuoliams buvo leista palaikus apžiūrėti. Teigiama, jog garsiosios plėšikės pasižiūrėti atėjo daugiau kaip 40 000 žmonių; šiek tiek mažiau domėjosi jos mylimuoju.

Klaidas buvo palaidotas Dalaso vakarinio rajono kapinėse šalia savo brolio Bako. Ant jo kapo iš lėktuvo buvo numestas didžiulis gėlių vainikas. Boni, troškusi atgulti amžino poilsio šalia Klaido, buvo palaidota kitose kapinėse.

Kaip minėta, mokykloje Boni gerai sekėsi rašyti. Šio pomėgio ji nepamiršo visą savo trumpą gyvenimą. Retkarčiais savo eilėraščius, kuriuos parašydavo poilsio nuo plėšimų valandėlėmis, ji pasiųsdavo į laikraščius. Vėliau ekspertai patvirtino, jog tai tikrai Boni Parker kūriniai.

Ant Boni kapo yra kažkieno ranka išvedžioti žodžiai: „Kaip gėlės nuo saulės ir rasos darosi vis puikesnės, taip mūsų senasis pasaulis dėl tokių kaip tu darosi geresnis.“ Taigi po jųdviejų žūties amerikiečiai vėl ėmė romantizuoti šiuos žiaurius plėšikus. Boni ir Klaido nusikaltimus buvo imta primiršti, o meilę – akcentuoti kaip amžinos ištikimybės simbolį.

Tam neatsispyrė ir Holivudo žymūnas, pripažintas režisierius Arthur Penn. Jo sukurtas „Boni ir Klaidas“ tapo kultiniu, gavo 2 „Oskarus“ (geriausia režisūra ir antraplanė aktorė). A. Penas neatsispyrė bendrai tendencijai – banditų gyvenimą pavaizdavo romantiškai, poetiškai. Tai tapo visai nauju požiūriu į nusikaltėlius. Kai kurie kino kritikai laikosi nuomonės, jog tai smerktina, o dalis sako, jog būtent Boni ir Klaido likimas atspindi „prarastosios kartos“ žmonių Didžiosios depresijos metais gyvenimus.

Rodomas 08.02 22.30 val.

https://bilietai.kinopasaka.lt/websales/show/765587/

Wim Wenders DANGUS VIRŠ BERLYNO

„Dangus virš Berlyno“ – tam tikra prasme pranašiškas filmas. Filmas pasirodė, kai miestą dar skyrė į Rytus ir Vakarus jį padalinusi siena. Nepraėjus ir dvejiems metams po filmo premjeros „geležinė uždanga“ griuvo ir Berlyno gyventojai vėl galėjo laisvai judėti gimtajame mieste. 1987 m. „Dangus virš Berlyno“ Wendersui atnešė Kanų kino festivalio įvertinimą už geriausią režisūrą, taip pat Niujorko, Los Andželo kritikų apdovanojimus.

Wendersas tarsi nuspėjo visas šias permainas ir sugebėjo atskleisti savo laiko žmonių mintis ir jausenas, geresnio gyvenimo viltį ir tikro žmogiškojo gyvenimo pažadą. Filmo istorija pasakojama dviejų į miestą nusileidusių angelų požiūriu. Damielis ir Kasielis vaikšto tarp žmonių ir girdi jų mintis, stebi kasdieninį gyvenimą, trumpas laimės akimirkas. Tačiau jie nepažysta žmogaus būtiesi – angelai nežino, ką reiškia šalti ar džiaugtis, jie niekada nesimėgavo kava ir cigarete. Vieną dieną angelas Kasielis pajunta, kad norėtų tapti žmogumi ir patirti žmogaus jausmus, ypač meilę. Tam jis aukoja savo nemirtingumą.

Wendersas yra minėjęs, kad „Dangus virš Berlyno“ – tai pasakojimas apie jo vaikystę ir ryšį su Vokietija. Įdomu, kad filmas sukurtas be jokio scenarijaus ir aiškaus siužeto. Įkvėptas Rainerio Marijos Rilke’s eilių, jis primena svajingą viziją, vis keičiančią pavidalą. „Filmo kūrimo procesas buvo panašus į eilėraščio rašymą. Visi sprendimai buvo priimami instinktyviai. Turėjome vieną didelę sieną, kurioje fiksavome visas idėjas, pastabas“, – prisimena režisierius.

Wim Wenders – vienas iškiliausių vokiečių režisierių, 7-ajame dešimtmetyje kartu su Raineriu Werneriu Fassbinderiu ir Werneriu Herzogu formavęs Naująją vokiečių kino bangą. Didžiausią pripažinimą jam pelnė filmai „Alisa miestuose“ (1973), „Draugas iš Amerikos“ (1977), „Paryžius, Teksasas“ (1984), „Taip arti, taip toli“ (1993), dokumentiniai filmai „Buena Vista Social Club“ (1998), choreografės Pinos Baush portretas „Pina“ (2011), odė fotografui Sebastião Salgado „Žemės druska“ (2014).

Rodomas 08.04 22.30 val.

https://bilietai.kinopasaka.lt/websales/show/764760/

Rob Reiner Kai Haris sutiko Salę… (When Harry Met Sally…)

Pristato JONAS ŪBIS:

„ Holivudas moka kino iliuziją išnaudoti visu šimtu procentų. Ypač romantinėse komedijose. Suprantu, kad jos banalios, bet kartais terapiniu tokių komedijų poveikiu suabejoti sunku. Vienas geriausių pavyzdžių, manau, jau klasikine vadintina Robo Reinerio 1989 m. komedija
„Kai Haris sutiko Salę“

Atrodytų, negali būti nieko banalesnio: Haris (Billy Cristal) ir Salė (Meg Ryan) atsitiktinai susipažino dar būdami studentai, 1977-aisiais, keliaudami iš Čikagos į Niujorką. Kelionė įrodo, kad abiejų požiūris (ypač į moters ir vyro santykius) iš esmės skiriasi. Pasibaigus mokslams, Hario ir Salės keliai išsiskiria. Po penkerių metų teisininkas ir žurnalistė vėl susitiko ir suprato, kad požiūriai nepasikeitė. Dar po penkerių metų jie vėl susitiko, tik šįkart knygyne. Abu vieniši ir netikintys meile, jie pradeda susitikinėti, padėti vienas kitam, pasakoti apie nelaimingas meiles. Dar po penkerių metų jie pagaliau supras, kad myli vienas kitą. Nespjaukite iš aukšto: filmo scenarijų parašė Nora Ephron, kurios humoro jausmas taip pat gali padaryti laimingą. Be to, ji gerai žinojo vieną paslaptį – kad knygynuose irgi vyksta stebuklai.“


Epizodas, kuriame Billy Crystalas prašo Meg Ryan rankos, buvo pripažintas visų laikų romantiškiausiu pasipiršimu, rodo žiūrovų apklausa.

„“Man patinka, kad virš tavo nosies atsiranda raukšlė, kai žiūri į mane, tarsi būčiau pakvaišęs, - sako filmo herojus Haris. - Man patinka, kad po dienos, praleistos su tavimi, ant savo drabužių vis dar galiu užuosti tavo kvepalus. Man taip pat patinka, kad tu esi paskutinis žmogus, su kuriuo norėčiau pasikalbėti prieš eidamas miegoti”.

Rodomas 08.07 22.30

https://bilietai.kinopasaka.lt/websales/show/764761/

Jim Jarmusch KAVA IR CIGARETĖS

Neabejotinai vienas iš stilingiausių „KINAS PO ŽVAIGŽDĖMIS“ filmų. Iš kultinio nepriklausomo kino režisieriaus JIM JARMUSCH kažko kito tikėtis ir neleistina.

Filme vaizduojama 11 skirtingų istorijų, pokalbių, kurie turi bendrą bruožą – kavos gėrimas, cigarečių rūkymas bei bendravimas. Vaizduojami herojai yra įklimpę į priklausomybes, jie pikti , liūdni bei vieniši, pasiilgę žmoniškų vertybių. Jie ieško vertybių.

Filme vaizduojami daugelio žmonių įpročiai ir papročiai, kasdieninis gyvenimas. Personažai labai skirtingi, juos skiria amžius, tautinė tapatybė, odos spalva, bet požiūris į gyvenimą sutampa. Užtenka staliuko su kava, dūmelio ir jau atsiranda pokalbio tema. Vaizduojamas realus bendravimas, kurio lieka vis mažiau, nes dabar beveik visas gyvenimas o tuo pačiu ir bendravimas vyksta socialiniuose tinkluose, kuriuose esame pasislėpia už kompiuterių ekranų ar mobiliūjų telefonų.

Tačiau daugelis filmo veikėjų kalbasi tik apie kavą ir cigaretes, nes nenori kalbėti apie savo problemas. O tik prabilus apie svarbius dalykus, greit užsimezga ginčai.

O vaidina čia tikrai rinktinė publika. Eitume į juos pasižiūrėti net be kavos ir cigarečių (aktoriai Cate Blanchett, Roberto Benigni, Steve Buscemi, Bill Murray, Alfred Molina, muzikantai Iggy Pop, Tom Waits, reperiai GZA, RZA ir daugelis kitų, nemažiau įspūdingų). Ko vertas vien Cate Blanchett pokalbis su savimi! Ji vaidina ir garsią aktorę, ir jos nevykėlę pusseserę. Jos abi savaip žavios ir savaip teisios, tad žiūrovas niekaip negali pasirinkti, su kuo identifikuotis (bet ar tai įmanoma, kai jos iš tiesų vienas ir tas pats žmogus?). Režisierius sąmoningai ieško panašumų, susidvejinimų, istorijose pasikartoja brolių, dvynių, antrininkų, giminių motyvas, itin palankus žaidžiant įvairius artimo - tolimo, panašaus - nepanašaus žaidimus, dažnai virstančius konkurenciniu aiškinimusi, kas geresnis (nežinia kuris kurį kopijuojantys dvyniai arba Tomas Waitsas ir Iggy Popas). Aktoriai ir muzikantai vaidina patys save, ir tuos svaigius asmenybės kūlversčius malonu stebėti žiūrovui, nes jie vaidina, kad vaidina, kad nevaidina ir pan., kol viskas susipainioja ir priešais tave – pats tikriausias netikrumas. Ne tik Cate Blanchett, kiekvienas kalbasi su kitu kaip su savimi, kovoja su išorės jėgomis (dažniausiai įkyriais padavėjais, Steve Buscemi ir Billu Murray) ir dar gvildena kokią nors įkyrią mintį, pavyzdžiui, apie Nikola Tesla išradimus.

Rodomas 08.11 22.30 val.

https://bilietai.kinopasaka.lt/websales/show/764765/

Mike’o Newell „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ (Four Weddings and a Funeral)

„Anglų verslininkų ir aristokratų pasaulį „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ rodo ironiškai ir pašaipiai. Filme gausu tikslių kasdienybės užuominų ir netikėtumų. Komedijos herojus – trisdešimtmetis mergišius Čarlis (Hugh Grant) – neskuba megzti pastovesnių ryšių, yra nuoseklus santuokos priešininkas. Jis – snobiškas britas, mokantis vertinti paprastus malonumus, o ypač moteris. Jis ir jo draugai – užkietėję viengungiai. Jie mėgsta lankytis pažįstamų ir nepažįstamų žmonių vestuvėse, mąstydami ar jiems lemta pažinti tikrąją meilę ir sukurti santuoką. Kartą vienose vestuvėse Čarlis susipažįsta su Kere, praleidžia su ja naktį ir išsiskiria. Neilgai trukus, Čarlis suvokia, kad negali jos pamiršti.

Newello veikėjai – žmonės, svajojantys apie laimę be įsipareigojimų. Gal todėl filmas iki šiol skamba aktualiai.

Nuo tada, kai šiame filme nuskambėjo Wystano Hugh Audeno „Šermenų bliuzas“, anglai per laidotuves dažniausiai skaito būtent šį eilėraštį.

„Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ ilgai buvo pačiu pelningiausiu britų filmu – iki 1999 m. jis surinko 260 milijonų dolerių, nors pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Hugh Grantas filmuojant manė, kad filmas neabejotinai sužlugs. Kine rezultatas dažnai nenuspėjamas…

Rodomas 08.10 22.30 val.

https://bilietai.kinopasaka.lt/websales/show/764764/

David Fincher KOVOS KLUBAS (Fight Club)

JONAS ŪBIS:

„Kovos klubą“ jau galima vadinti šiuolaikine klasika. Filmas sukurtas pagal Chucko Palahniuko romaną ir rodo klerką (Edward Norton), kuris išgyvena egzistencinę krizę ir filme vadinamas Pasakotoju. Jis kenčia nuo lėtinės nemigos po to, kai leidosi įtraukiamas į beprasmiškas žiurkių lenktynes, vadinamas „savęs tobulinimu“. Vėliau jas pakeitė grupinė psichoterapija. Čia jis susipažino su ciniška Marla (Helena Bonham-Carter), su kuria kartu neria į „kančios bedugnės“ paieškas. Tačiau vieną dieną herojus sutinka paslaptingąjį Tailerį (Brad Pitt), kuris tyčiojasi iš visko ir visų. Jo gyvenimo receptas paprastas: reikia ne tobulinti, o griauti save. Taip herojus atsiduria pogrindiniame Kovos klube, kurio dalyviai depresijos ir agresijos atsikrato mušdamiesi be jokių taisyklių. Tai – tik išorinis pasakojimo sluoksnis, beje, pateiktas su atitinkama ironijos doze.“


Po premjeros „Kovos klubas“ sulaukė visiškai prieštaringų vertinimų, o kardinaliai skirtingos filmo traktuotės atsiranda iki šiol. Vieni kritikuoja „Kovos klube“ eksponuojamą prievartos estetizaciją, atkreipdami dėmesį į galimas profašistines konotacijas. Kiti – priešingai – išskiria vaizduojamą vartotojiškos visuomenės kritiką. Pastarąją stovyklą reprezentuoja slovėnų kilmės filosofas ir kultūros kritikas Slavojus Žižekas teigiantis, kad labiausiai kontroversiškus „Kovos klubo“ epizodus, galima interpretuoti kaip šiandienos sociumo kontroversijų reprezentacijas.

„Kovos klubo“ aktualumą praėjus beveik 20 metų po filmo premjeros taip pat patvirtina San Francisko pogrindyje vis dar vykstantys realūs, kruvini kovos klubų susitikimai bei Ch. Palahniuko sprendimas 2015 m. išleisti knygos tęsinį grafinio romano serijos formatu. Beje, pats autorius yra ne kartą prisipažinęs, kad paskutinė D. Fincherio filmo scena savo tobulumu pralenkia romano pabaigą.

Rodomas 08.03 22.30 val.

https://bilietai.kinopasaka.lt/websales/show/764759/

Satoshi Kon PAPRIKA

Filmas „Paprika“ padarė didelę įtaką animacijos industrijai – įkvėpė daugybę animatorių ir filmų kūrėjų peržengti iki tol vyravusias pasakojimo ir vizualinių sprendimų ribas. Unikalus tikrovės ir sapnų pasaulio derinys kartu su sudėtingų temų tyrinėjimu tapo Japonų kino meistro Satoshi Kon kūrinių bruožu ir įkvėpė ne vieną naują anime kūrėjų kartą. „Paprika“, manoma, padarė didžiulę įtaką ir Christopherio Nolano filmui „Pradžia“.

Animacinis „PAPRIKA“ priskirtinas mokslinės fantastikos ir psichologinio trilerio žanrams. Nufilmuotas pagal 1993 m. japonų rašytojo Jasutaki Cucui to paties pavadinimo romaną. Filme pasakojama apie psichiatrę, įtrauktą į prietaiso, įgalinančio įsiterpti į sapnus. Priemonė turėjo padėti gydyti psichikos sutrikimus. Programos vadovas ima naudoti neužbaigtą priemonę neteisėtai savo išrinktąjai aštuoniolikmetei Paprikai, kuri turi klajojimo sapnuose savybę…

Rodomas 08.09 22.30 val.

https://bilietai.kinopasaka.lt/websales/show/764763/

Alfred Hitchcock PAUKŠČIAI

Saspenso (atitolinimas to, kas neišvebgiama) kino genijus ALFRED HITCHCOCK vadimas siaubo kino karaliumi. Pats turėjęs įvairių manijų, sugebėdavo pasiekti fenomenalių rezultatų. Jo filmai – neprilygstančios įtampos ir paslaptingumo šedevrai. Bet toks rezultatas reikalavo aktorių pasiaukojimo, o kai kada aktoriai pasijusdavo kankinami.

„Paukščiai“ yra vienas garsiausių A. Hitchcocko kūrinių. Tik 2016 m. pagrindinį vaidmenį atlikusios aktorės Tippi Hedren memuarai leido visuomenei iš arčiau pamatyti, kas vyko už kulisių. Moteriai tai prilygo tikrų tikriausiam košmarui. „Paukščiai“ buvo pirmasis jos filmas. Pasiūlymą vaidinti T. Hedren gavo po to, kai A. Hitchcockas pamatė ją reklaminiame klipe, kuriame aktorė neištaria nė žodžio. Vis dėlto ji padarė įspūdį garsiajam režisieriui, ir jis liepė kino studijai „Universal“ ją rasti, kad galėtų pasiūlyti sutartį… ir sagę, pagamintą iš aukso ir perlų, vaizduojančią du skrendančius paukščius.

Truputį šiurpoka dovana, bet, kita vertus, kalbame apie XX a. septintąjį dešimtmetį – tuomet žmonės elgdavosi kitaip. Žinoma, yra plonytė riba tarp „kitaip“ ir „liguistai“. T. Hedren rašė, kad, prasidėjus filmavimo darbams, neilgai trukus režisierius padarė išvadą, jog aktorė netenka svorio. Taigi, jis pasielgė taip, kaip būtų pasielgęs bet kuris liguistas gerbėjas: atsiuntė krepšį duonos ir raštelį, kuriame buvo parašyta: „Suvalgyk mane“.

Šiandien pažiūrėję filmą galime bent pamėginti įtikinti save, kad su visais juostoje matytais gyvūnais užkulisiuose buvo elgiamasi žmoniškai. Tačiau tai ne visada būna tiesa, o XX a. septintajame dešimtmetyje – tuo labiau. Žmoniškai nebūdavo elgiamasi net su aktoriais, ką jau kalbėti apie vargšus paukščius? Kai viskas buvo paruošta filmuoti legendinę sceną su paukščiais palėpėje, T. Hedren jau buvo seniai aiškiai pasakiusi, ką mano apie A. Hitchcocko maniją. Anot jos, tas savaitę trukęs filmavimas buvo vienas labiausiai traumuojančių potyrių jos gyvenime. Iš pradžių atrodė, kad nebus jokių netikėtumų, o filmavimo komanda naudos mechaninius paukščius.

Tačiau tai buvo melas. „Visi man melavo, – sakė ji. – Pirmadienį ryte, kai turėjome pradėti filmuoti sceną, atėjo režisieriaus padėjėjas, pasižiūrėjo į grindis ir sienas, paskui leptelėjo „Mechaniniai paukščiai neveikia, todėl teks naudoti tikrus“ ir išbėgo.“ Atsidūrusi filmavimo aikštelėje, aktorė suprato, kad niekas ir nesiruošė naudoti mechaninių paukščių ir kad palėpė buvo įrengta taip, jog paukščių dresuotojai galėtų saugiai stovėti nepakliūdami į kadrą. Savaitę trukusio filmavimo metu jie į aktorę mėtė gyvus kirus, balandžius ir varnas, o vieną varną galiausiai pririšo T. Hedren prie kojos. Akivaizdžiai išsigandęs paukštis apdraskė jai veidą, bandydamas išsivaduoti.

Ši kankynė baigėsi tik tuomet, kai apdraskyta ir kruvina T. Hedren apalpo, ir teko kviesti gydytoją. Dabar aktorė sako: „Seniai pamiršau A. Hitchcocką, nes neketinau jam leisti sugriauti mano gyvenimą. Jaučiausi tarytum beprotnamyje, tačiau dabar praeities įvykiai man nebeturi jokio poveikio. Padariau viską, ką galėjau, kad su jais susitaikyčiau.“

Rodomas 08.08 22.30 val.

https://bilietai.kinopasaka.lt/websales/show/764762/

Ar įvyks 08.07 seansas: