Belaukiant naujų lietuviškų filmų premjerų (žinau, kad bent 2 filmai ypač verti dėmesio!), skubu pareklamuoti tarptautinį filmą „Venecijos šmėklos“, kuriame „pirmuoju smuiku“ griežia britai. Italai čia prisidėjo, kad „organizavo“ įstabius Venecijos vaizdus filmo įžangoje. Kaip ne kartą buvęs ten, stebėjausi, kaip filmininkai visiškai eliminavo turistinę publiką ir sugebėjo parodyti „tuščią“ Veneciją.
Tačiau svarbiausia filme ne ji, o du šlovingi Didžiosios Britanijos atstovai. Visų pirma tai, žinoma, tamsių ir rodosi neįmenamų mįslių klasikė Agatha Christie su neišvengiamais rebusais, kai jos herojus Erkiulis Puaro vis vien juos įmena. Na, bet filme svarbiausioji persona yra Kenneth Branagh (Kenetas Brana). Šešiasdešimtmetį perkopęs teatro ir kino menininkas gimė Belfaste, devynerių su tėvais persikėlė į Angliją. Pradėjo savo menininko veiklą Šekspyro vardo trupėje ir iki šiol yra suvaidinęs daugybę vaidmenų ir sukūręs bent 24 pilno metro filmus šalia trumpųjų, serialų ar klipų. Nuo 1989 m. yra originaliai ekranizavęs ne mažiau kaip 5 genijaus Šekspyro garsias pjeses, sukurdamas įvairių žanrų kino ekranizacijas, todėl žymiausiojo Lietuvos kino kritiko Sauliaus Macaičio būdavo pristatomas kaip ryškiausias šekspyrologas. Bet jis kuria tiek filmus tiek vaidmenis skirtingiausiuose filmuose, pavyzdžiui šios vasaros viduryje pasaulyje „supurčiusiame“ savo sėkme Nolano „Oppenheimer“ suvaidino garsųjį fiziką Niels Bohr. 1990 m. Kenetui Branai suteiktas Belfasto Karališko universiteto literatūros daktaro vardas. Šiuo metu jis yra Karališkosios dramos meno akademijos prezidentas.
Prieš „Venecijos šmėklas“ jo sukurtas „BELFASTAS“ apdovanotas Oskaru už geriausią scenarijų bei gavo geriausio metų britų filmo BAFTA prizą. Dabar Braną galima vadinti ir Agatos Kristi specialistu, nes anksčiau buvo „Žmogžudystė Rytų eksprese“(2017) ir „Mirtis prie Nilo“ (2022). Visuose filmuose pagal Agatą Kristi Kenetas Brana pats vaidino Erkiulį Puaro. Ilgą įžangą parašiau, kad suvoktume, jog „Venecijos šmėklų“ režisierius – ne eilinis menininkas. Tiesa menkiau žinomo detektyvų klasikės romano „Helovyno vakarėlis“ ekranizacijos scenarijų parašė ne jis.
Filmo pradžioje rodoma, kad Erkiulis kategoriškai atsisako tirti naujas bylas ir džiaugiasi pensininko gyvenimu. Bet kaip paaiškės filmo pabaigoje, neatsitiktinai yra atviliojamas į keistą vakarėlį, kurio epogėjus – spiritizmo seansas. Mąslusis detektyvas greitai „perkanda“ mediumės apgaules, bet negali ignoruoti fakto – seansas baigiasi tragedija. Kaip ir dera tikėtis, žiūrovas įtraukiamas į visiškai neaiškius įvykius, nesuprantamas aplinkybes, kai visi įsibaiminę ir nesuvokia kas darosi. Bet prieš mistiką stoja Puaro dedukcija, kurią jis vadina „tvarka ir taisyklės“. Tai, kaip „susuktas“ šis detektyvas, į kokią niūrią atmosferą, pagardintą gotikinio siaubo elementais, panardinamas žiūrovas, yra aiškus filmo privalumas. Ir, aišku, teisybės nesuvoks niekas, kol jos nepapasakos pats Erkiulis…
Filmo trūkumą, dėl ko jis nėra išskirtinai liaupsinamas, galima įvardinti, kad įtraukdami žiūrovą į įvykių gausą ir tą baimingą atmosferą, autoriai neleidžia joje „užsibūti“ vis pateikdami naujų ir naujų aplinkybių. Todėl nepakyla emocinis žiūrovo įsijautimas į reikiamą lygį, jis neturi kada pergyventi dėl matomų gąsdinančių vaizdų. Ir nėra laiko užsiimti spėlionėmis, ką taip gi mėgsta detektyvų mėgėjai. Nežiūrint to, filmas rekomenduotinas pamatyti.
Tiesa, pamiršau, kad raiškų ir įsimenantį besikalbančios su vėlėmis vaidmenį atliko Malaizijos kilmės Michelle Yeoh. Jai šiemet įteiktas geriausios pagrindinės aktorės Oskaras už vaidmenį filme „Viskas iškart ir visur“. Dabar LRT Epika galima šį filmą, kuris gavo ir geriausio metų filmo ir geriausio scenarijaus Oskarus, pasižiūrėti. Ši komedija su fantastinio kino elementais nėra paprasta…