kelioniu nostalgija ziema
Kaip istveriate ziema? As tai ja dievinu, bet kelioniu ilgesys baisiai kamuoja. Ar as viena tokia? Tiems kas lektuvais skraido tai gal ir nieko. O mano keliones tai arba autostopu po uzsieni arba masiniuku ar pesciomis po Lietuva. Tai ziema belieka kitu pasakojimus apie keliones skaiyt. Nes su palapine nelabai kur nuleksi (nors aisku kartais galima - teko ir plaukus palatkej ziema prisalt), o tie trumpesnieji zygiai jau nebetaip dziugina - noris kokio ilgelesnio pasibuvimo gamtoj… O dar ziema visad darbu ir reikalu marios - kad tik vasara nors kiek pinigeliu butu. Kazkaip sunku daros - jau ir sapnuot lauzus ar tranzavima po nepazistamas vietas pradedu…
Teko trumpai pagyventi Sibire, tai prie tenykštės žiemos kaip ir pripratau. Ir spėjau įsitikinti, kad žiemiškas gyvenimas ten yra pilnavertis. Sausas šaltis taip nesijaučia, sušalęs sniegas yra beveik kaip smėlis, tai net motociklu neslidinėdamas pavažiuoji. Tuose "amžinos žiemos" kraštuose iki vasaros nepabuvau, bet spėjau sužinoti, kad toks metų laikas vadinamas uodų šėrimo metu (nors aplink didžiuosius miestus šie parazitai naikinami).
Esu įsitikinęs, kad žiemą mašiniuku pavažinėti galima. Anksčiau žiemiškų kelionių poreikius puikiai tenkino "Zaporožietis".
Trumpesni žygiai ir žygeliai mane tenkina visada, tad žiemą pėsčias pakeliauju mielai. Aišku, nežmonišką nuovargį sukelia žiemiškas apsirengimas ir apsiavimas, po ilgesnio kulniavimo nesinori nieko kito, išskyrus nusirengti ir atsipalaiduoti pasikaitinant pirtelėje (Kodėl ne miegas traukia, nežinau).
Žiemą prie žemiau kaip -30*C ten toli Rusijoje tekę matyti gyvenimą palapinėje. Tokioje didelėje kareiviškoje. Nuolat kūrenant buržuika vadinamą krosnelę, sniegu apkastos palapinės vidus įšyla iki tiek, kad beveik pasidaro įmanoma būti išsirengus "iki glaudžių". Tačiau kūrikui užtenka užsnūsti, ir toks greitai įkaistantis pečiukas greitai atšąla. O kai lauke kuri laužą, tai sniege jis tik nedidelį kraterį ištirpdo, už kokio metro ir toliau sniegas netirpsta…
Kažkada (gal prieš 20-25 metus) Lietuvoje žiemą dar vykdavo slidžių turizmo sąskrydžiai (dabar sąskrydį net vasarą surengti sudėtinga), dar prisimenu kaip tokį kombinuojant su "Snaigės" žygiu mėginta surengti prie Karmėlavos (nakvynei planuota pastatyti kareiviškas palapines), bet tą žiemą beveik nebuvo sniego, vėliau tokių minčių nekilo niekam. Slidžių žygiai "Snaigė" dabar organizuojami tik Vilniuje ir Kaune (būčiau patenkintas, jei kas mane dabar "apkaltintų" melavimu ir nurodytų, kur dar šiemet toks sveikatingumo žygis vyko ar dar vykss). Pilnu tempu (kiekvieną savaitgalį) iškylas pėsčiomis ne tik po Kauno apylinkes rengia TK "Žygeivis". Vilniaus miesto apylinkėmis trumpus žygius pėsčiomis žiemą rengia Pavilnių ir Verkių regioninių parkų administracija.
Žiema darbymetis ne visiems. Kai kam vasarą keliauti neleidžia darbymetis soduose ir daržuose: apsirūpinimas maistu žiemai arba net verslas ("pinigėlių kalimas").
Žiemą daugiausia sunkumų padaro trumpiausias šviesus paros metas: švinta vėlai, temsta anksti, o tamsoje keliaudamas nieko nepamatai. Vis akivaizdžiau įsitikinu, kaip kelionių nostalgiją žiemą žmonės "užmušinėja" slidinėdami. Vieniems užtenka eilinių paslidinėjimų, kitų aistra – kalnų slidinėjimas. Nesigilinu apie išvykas į kalnų kurortus, bet ir Lietuvoje iš bėdos galima pasileidinėti nuo kalnų ir paskui keltukais užsikelti Ignalinoje, Birštone, prie Molėtų, Anykščių, Vištyčio ir dar kai kur.