Antidepresantus turi paskirti gydytojas psichiatras, o ne šeimos gydytojas, ar geras pažįstamas daktaras. Vaistų poveikis - ne “padaryti laimingu”, o atstatyti neurocheminę pusiausvyrą organizme, kuri skatina depresinius simptomus. Dėl suicidinio elgesio skatinimo - vienas iš depresijos simptomų - apatija, energijos praradimas; vaistai gali padėti įveikti šiuos simptomus, bet kartu - žmogus gali imtis to, kam anksčiau neturėjo jėgų - gali ir mėginti nusižudyti. Todėl svarbu stabilus kontaktas su gydytoju ir psichologu, psichoterapeutu. Kai yra sunku, ieškoti pagalbos - labai racionalus žingsnis.
Pyktis, kai susiduriama su savižudybės situacija - natūralus dalykas, tačiau padeda tik tiek, kiek parodo, kaip rūpi tas žmogus, kuris mėgino žudytis. Jeigu pykstama tik dėl to, kad artimo (ar ne artimo) savižudybė įskaudina asmeniškai, nuvilia, išgąsdina ir visi šitie išgyvenimai ima viršų - tokį pykti geriau nukreipti kur nors kitur, nes tas, kuris žudosi ir taip jaučia visą “kokteilį” jausmų - ir kaltės, ir gėdos, ir įniršio, ir nusivylimo… Jei liesit savo nusivylimą - tai gali tik pagilinti gėdą, atstūmimo jausmą ir paskatinti kartoti savižudybės bandymą. Žinios ir darbo patirtis patvirtina, kad svarbiausia - nepakenkti, nes kaina - gyvybė. Jei jaučiat, kad per sunku padėti - raginkite kreiptis pagalbos į tuos, kurie nori ir žino kaip padėti 
Aciu uz patarimus/nuomones . Atrodo kad baisiausias periodas praejo jai. Nezinau kas, bet kazkas ipute protingu minciu kad reikia su vyru skirtis, reikia savim pasirupinti ir vaikais, ir dar daug ka gyvenime padaryti. Na neklausiau kas jai itakojo toki poziuri i gyvenima, bet labai dziaugiuosi kad toks zmogus atsirado (gal ir psichologas ar psichiatras, gi ji vis dar ligoninej guli, o gal palatos kolegos). O gal supratimas, kad siame pasaulyje yra ne tik jos despotas vyras, bet ir draugai bei tevai, kurie padejo atsitiesti. Galiu tik palinketi kad nei jums patiems nei jusu artimiesiems tokiu tragediju nenutiktu niekada 
RainwaterLabai linkiu, kad ir būtų taip, kaip rašai. Bet jei tai būtų mano draugė arba mano pacientė - aš suklusčiau. Dar per mažai laiko praėjo nuo savižudybės bandymo. Pristabdyčiau ją nuo kardinalių sprendimų (aišku, tai priklauso nuo situacijos), nes problema dar nesibaigė, nors ji ir liko gyva. Skyrybos - net jei šeimoje labai prasta situacija - didžiulis, ilgai užtrunkantis stresas, tai rimtas sprendimas, kurį reiktų daryt gerai apgalvojus, o ne impulsyviai. Kaip ten bebūtų, dabar Tavo draugei labai reikalinga Tavoji draugystė. Dar sykį - sėkmės jums
Zinoma, dar jai reikalindas gydymas, bet as jau vien is balso siandien pajauciau, kad jai zymiai geriau. del skyrybu tai as ja labai palaikau. Jos teta kaip kad buvo tartasi is anksto, po mokyklos turejo paimti vaikus ir atvezti jai, ta prasme pas jos tevus, bet uosviene pastojo kelia ir pasake kad be tevo sutikimo vaiku niekur neleis. O tevas i uzsienius i komandiruote isvaziaves 
Kaip ten bebutu, vaikai jau pas ja, gal ir tai prisidejo prie jos geros nuotaikos, o ir savaitgaliui is ligonines paleido. Na ir as tikiuosi kad viskas susiklostys gerai.
depresija visu pirma yra liga, ji gydoma, ir pagydoma jei tavo drauge bande zudytis, tai ne moralai ir ne “kaip po to tavo mama, vaikai, vyras & Co gyvens” o PAGALBA JAI, reik klausytis jos, nuvest pas psichologa, psichiatra, tegul lanko, gydosi
Šimtu procentu pritariu, ypač ,kai tai yra ligos pasekmė,ir prie to einama metus ar daugiau.Visokie patarimai, pabarimai,užuojauta lygi nuliui.Nebent sugebėtume rasti privatu psichiatrą
manau, labai teisingai parashei, Cristine. 
Zmogus, kuris ne demonstratyviai gasdina ‘as negyvensiu, as nusizudysiu, nieks manes nemyli…’, o RIMTAI apie tai galvoja planuoja, o ypac, tai megina ivykdyti - reikalingas paramos, pagalbos ‘isikimbant’ kad ir i kokia mazyte vilti… Spyris i sedyne ar moralas is geriausios drauges tik pablogintu to zmogaus situacija ir savijauta, as manau. Neduok Dieve niekam…
Geriausia neiskisti i tokiu nevykeliu gyvenima, anksciau ar veliau jie tai bandys pakartot, apgailetina 
neguosk ir neverkit prisiminkit ka nors gero…jiem nereikai uzuojautos, galbut kartais ir pabart reikai…ka tu durne nx darai…kai tavo vaikai uzaugs …ka jiem reiks pasakyt…mamyte sudepresavo ir nusizude?..parodyt rupesti kad tu jai rupi , kad ji nera viena…manau to uztekto …o katu daugiau gal ika nors?
Visa diena nerandu vietos. Suzinojau kad mano geriausia drauge renimacijoj-bande nusizudyti. Is uzuominu zinojau, kad pas ja su vyru ne kokie santykiai, bet kad pakels pries save ranka, ypac kai jie turi du nuostabius vaikucius, niekad nebuciau patikejus. Zinoma, butu lengviausia isvadinti beprote, be elementaraus atsakomybes jausmo pries savo seima ir tevus egoiste, bet is kitos puses matyt jau stovejo ant lieptelio krasto, ir net vaikai nebebuvo tas slenkstis, kurio perzengi nevalia. Nejau imanoma vyra mylet labiau nei savo vaikus? Siandie pirma karta kalbejau su ja telefonu. Tiesa pasakius nekalbejom o verkem abi. Pazadejau ryt paskambint. Kaip elgtis-ar klausinet ko, ar guosti, ar patarinet? Bjauriausia tai, kad negaliu but salia, nebegalim viena kitai ant peties issiverkt kaip senais laikais, tikriausiai atstumas siek tiek atitolino mus?
a kodel ji pakliuvo i renimacija ?
turejau ne karta tokiu pasnekovu 
svarbiausia nepertraukti ir isklausyti.siaip jau akis i aki pokalbis labiau padetu,nei telefonu.
As klausima suformuluociau kitaip: kodel savizudziai taip myli save, kad jiems nusispjauti i tai kaip jausis like ju vaikai, motinos, artimieji ?
neformuluok “protingu” klausimu, jei nesi buves tokio zmogaus vietoje. Rainwater, saugok savo drauge visom jegom nuo atidavimo i valdiska psich. ligonine.
turiu drauge, issiskyrus, antra karta laimingai istekejus ir augina vaikiuka grazu, bet…pirmas vyras smurtaudavo…snekedavom, nors man ir nepatinka duoti patarimus kas link asmeninio gyvenimo, bet, tuomet as buvau kategoriska ir sakydavau, kad ji spjautu i ta vyra, na o bet taciau taip ilga laika nedare…ir kalbedavom, ir isejus is vyru kazkelinta karta pas mane apsigyveno, ir regis smagiai gyvenom, ir kalbedavom, ir jai demesio netrukdavo, bet…mama jos labai paprase, kad atsikraustytu namo, o ne pas mane gyventu, issikele ir antra diena po issikelimo turejom eiti i kina, bet suzinojau, kad ji prisprogo vaistu ir guli ligoninej. Nieko as su ja nekalbejau ir neklausiau, tiesiog buvau labai pikta, o kai grizo is ligonines isdejau viska ka galvoju be gailescio, ne gaileti tokiu zmoniu reikia, o gerai subine atspardyti, ka ir padariau…pasakiau, kad galvotu apie mama, apie sese, galu gale apie mane, kurie po visko turi vaikscioti su dideliu akmeniu ant sirdies bei kaltes jausmu…zodziu, visiems savizudziams ar ketinusiems zudytis esu negailestinga…galite mane smerkti, bet…
Dinges - jie ne tai kad myli save. Jie tuo metu kito kelio nemato. Negali matyti - apakę iš skausmo, iš nevilties. Čia jau šalia esančiojo pareiga, gal kiek vėliau, kai didžiausias sunkumas ir apakimas praeis, priminti jiems apie tai, kaip jie yra savrbūs ir mylimi savo artimųjų.
Jo alyva labai teisingai sako, bet…pries metus tokia situacija turejau savo namuose-mano sesuo bande prisisprogus vaistu ir ant ju supylus buteli bobelines pro langa issokti. Visai nelinksma buvo 
O atrode, savimi pasitikintis zmogus, bet…sunku tokioj situacijoj zmogui padeti. Tikiuosi sios Kaledos man bus linksmesnes Su tokiais zmonemis reikia daug pastangu ir kantrybes, kartais gailescio, bet nepamirsti ir spausti prie sienos, nes juk jie nieko nebenori, niekas jiems nesvarbu, todel reikia parodyti, kad kitiems jie rupi, kad kiti del ju stengiasi ir to pacio is ju reikalauti. Taciau yra dar vienas BET - reikia issiaiskinti tokio poelgio prioezastis, nes kitaip nieko nebus.Sekmes!
Panasiai ir as su drauge elgiausi _ rekiau ant jos,kokia ji karve,kaip ji nepagalvojo apie savo vaikus,apie mane galu galiausia 
Ilgai nekalbejau su ja…
geriausia pagalba tokiam draugui/-ei - virves galas ir muiliuko smotas 