na man kažkaip atsvara - pasitraukimas į šalį 
… nedalyvavimas ten, kur esu nepageidaujama
Kalba ėjo ne apie kitų žmonių pykčius, o apie savo paties viduje gimstantį pyktį. Tai kur tu pasitrauki tokiu atveju? 
O kas pasakys, kas yra teisinga? Yra daugybė skirtingų teisybių ir daugybė skirtingų moralių. Tad tai nelabai padės rasti sprendimą šiuo atveju. Šiuo atveju reikia kažką keisti viduje. Ir geriau to siekiant nesipainioti su sąvokomis “gerai”, “blogai”, “teisinga”. Kartais moralizavimai visai nereikalingi ir tik temdo suvokimą.
į ten kur nepykstu nemanau kad pyktis jausmas ar reakcija, kuri kažką sukuria… suformavau sau tokią filosofiją - svetimi manęs žeisti negali, nes jie svetimi… o savi tikriausiai nenori, nes … jie savi, gal aš nesuprantu. žodžiu be pykčio… nuo tų, kurie piktybiški - traukiuosi…
Hmm… taip traukiantis galima imt ir visai nebesusigaudyt, “kas aš esu”… O dėl to -
rašiau ankstesnėj žinutėj - pyktis yra tai, be ko nesusiformuotų “aš” ribos. Galiausiai tas, kuriam pyktis - labai nepageidautinas jausmas, kurį reikia slopinti arba kurio derėtų vengti, ima chroniškai (jei taip galima pasakyti) nepasitikėti savim, nuolat abejoti. Tiesą sakant, nieko gero iš to nei pačiam žmogui, nei aplinkiniams. Taip pat - labai svarbu skirti jausmą nuo veiksmo. Pirmojo rinktis negali, o antrąjį - gali. Ar vengti, ar išlieti, ar slopinti, ar kažką pakeisti, kad nebeerzintų, ar, galiausiai, priimti tai, ko neįmanoma pakeisti. (bandau priimti - nes negaliu nieko padaryt:/ - šitą šlapia neaišku kokį sezoną…)
Ar tikrai negali “rinktis jausmo” bent jau ilgalaikėje perspektyvoje? Spėju, kad šios temos situacijos sprendimas kaip tik glūdi tų pačių aplinkybių sukeliamo jausmo pakeitime. Nes tikrasis ryšys yra ne “aplinkybė a => jausmas b”, bet kaip minimum “aplinkybė a => žmogaus būsena => jausmas b arba c arba d arba dar kitoks”. Dėl to aš ir siūlau keisti “žmogaus būseną”, o ne imtis veiksmų su jau gautu jausmu (kurį vadinau “simptomu” ).
Sveika 
Apie pyktį: dažnai būna, kad jaučiu savyje pyktį, netgi agresiją. Dažniausiai tam būna konkrečios priežastys: nuvilia ar įskaudina artimi žmonės, sugriūna planai, nepasiteisina viltys, įdėtas darbas nueina šuniui ant uodegos, ar tiesiog pervargsti. Atsipalaiduoti dažnai padeda sportas, jogos pratimai. Užsileisti gerą muziką, pasigaminti kažką skanaus. Klysta tie, kas sako, kad pykti negalima, kad pyktis yra blogai. Tada tą pyktį užgniaužiame savyje, iš paskutiniųjų stengiamės jo niekam nerodyti. Jis ten tūno ir pamažu griauna viską iš vidaus - ir fiziškai ir dvasiškai. Pyktis nėra blogai. Tai tokia pati emocija kaip ir kitos (džiaugsmas, ašaros etc…) tik reikia mokėti laiku ir vietoj jį tinkamai išreikšti: turiu omenyje tai, kad negalima jo išlieti ant draugų, artimųjų. Išsirėkimas - irgi variantas. Bet kur - rungtynėse, miške, prie jūros - kur niekas tavęs negirdės. Dar galima jį nukreipti kad kažko pasiekti: darbui ar mokslui ar fitneso salėje. Gerai užsispyrus rezultatai nustebins Idealu, jei būtų žmogus, kuriam galėtum išsipasakoti. Pokalbio eigoj pati suprastum savo pykčio priežastis. Deja, rasti tokį žmogų, kuris priimtų tave tokią, kokia esi… nelengva 
Kad ir kaip ten būtų - sėkmės tau 
galvojau kad akyse dvejinasi 
pati rašo,pati patarimus duoda… o čia nikas per šauktuką skitriasi… aš kažkaip net nepykteliu kai sugriūna planai… vadinasi bus kiti…
Kažkada labai nuvylė artimas žmogus. Nukentėjau finansiškai, ir ne tik… Žiūrėjau į žmones, o galvoj sukosi tik viena mintis: “visi jūs tokie patys savanaudžiai” Parduotuvėj gana stipriai pastūme kažkokia 
moterėlė. Pastūmė, net neatsiprašė ir nusvirduliavo toliau. Paskui kažkaip atsigręžė ir net suriko: “Ajėzau - akys kaip vilko, aš tik pastūmiau atsiprašauuu gi” Nežinau kas jai ten pasirodė,gal 
buvo per mažai ar per daug, bet kažkaip privertė pagalvoti, kad laikas jau tvarkytis su savo pykčiu.
Du variantai: pabek nuo visuomenes, uzsidaryk savyje, o pasui pamirsk dziaugsma, meile ir pykti, po kurio laiko suprasi, kas prie ko. Arba, sutik zmogu panasu i save, pazvelk i pykti is salies. Kartais padeda.
Ilgalaikėje perspektyvoje - taip, _jei žmogus išmoksta tinkamai apsieiti, jei taip galima pasakyti, su savo emocijų sfera. Pačių emocijų - išgyventi pykčio (liūdesio, džiaugsmo, baimės, pasibjaurėjimo etc)jausmą ar niekada jo neišgyventi - žmogus nepasirenka. Be abejo, galima galvoti apie šventųjų arba nušvitusiųjų išgyvenimus - tokia yra teorinė (taip sakau, nes praktikoje to neteko sutikti) galimybė yra. Emocijų negalima rinktis, kaip pavyzdžiui negalima rinktis - turėti kūną ar ne.
Išmintingas pasiūlymas. Nesiimčiau spręsti, koks yra šis atvejis - nepažįstu Pride . Bet, jei jau svarstyt apie atvejus - asmenybės "kintamasis " - neabejotinai, labai svarbus. Juk tokioj pat situacijoj žmonės nereaguoja vienodai. Žmogaus būsena - apie kurią, kaip suprantu, rašai, irgi turi savas priežastis ir savą prasmę. Taigi, kintamųjų daug - ir čia svarbu susigaudyt, apie ką gi viskas. Kad susigaudytų, žmogus turėtų - mėgint bent jau - suprasti save, neteisdamas. Kartais įsisąmoninti labai sunku, ne visad išeina gerai reflektuoti, ir svarbu, bent jau pradžioj, “palengvinti simptomus”._
Pirma sakei, kad negalime rinktis jausmų, dabar sakai, kad negalime rinktis emocijų. O tai ką tada kokiame etape mes galime rinktis ar paveikti? Nesu psichologijos specialistas, negaliu ginčytis dėl terminų 
, bet pasakyk, kas pasikeitė, jei anksčiau aš tam tikromis aplinkybėmis pykdavau, o dabar lygiai tokiomis pat aplinkybėmis lieku visiškai ramus? Be reikalo taip tikima jausmų nepriklausomumu. Kartais mes kažko negalime padaryti tik todėl, kad šventai 
tikime, jog tai neįmanoma.
Lyg ir aiškiai aprašė – “nuolatines pykcio busenos… pyktis nera periodiskas ar nukreiptas i konkretu asmeni…jis tiesiog isishaknijes sieloje … jis yra visada ir visur,kur beeitum…” Tai yra, Pride normaliomis, o ne kokiomis nors konfliktinėmis aplinkybėmis jaučia nuolatinį pastovų pyktį, kuris lyg ir nėra kilęs bei transformuotas dėl kokios nors vienos konkrečios priežasties.
“Asmenybės kintamasis” ar “žmogaus būsena” – tai vis tokie nelabai aiškūs daug ką apimantys terminai. Jie apima žmogaus pasaulėžiūrą, filosofiją, tikėjimą, fizinę savijautą, nuotaiką, nakties sapnų prisiminimus ir t.t. Vieni iš šių veiksnių yra svarbesni, kiti mažiau svarbūs. Ką iš jų savyje mes galime paveikti? Pvz., fizinę savijautą – rūpinkimės savo sveikata ir būsime mažiau pikti 
. Manau, kad dažniausiai didžiausią rezultatą galima pasiekti pakeitus savo pasaulėžiūrą, savo požiūrį apie save ir pasaulį. Turbūt tai skamba miglotai, bet šitoje srityje mūsų potencialas (galimybės) yra didžiausias.
Kalbedama su žmonėmis, nesistengiu būti labai moksliškai tiksli - svarbūs visai kiti dalykai - jei norėsi, galėsiu pamėgint pasakyt, kokie. Esu psichologijos specialistė. Jausmai yra lietuviškas emocijų atitikmuo (mokslinėje literatūroje vartojama emocijų sąvoka). Dar sykį pakartosiu - žmogus negali rinktis, turėti ar neturėti jausmus, emocijas. Nuo šito derėtų pradėti. Negalima tikėtis, kad vaikas pirmiau išmoks vaikščioti, nei laikyti galvą. Pasikeitė tai, kad tapai brandesnis - nieks negimsta mokėdamas tvarkytis su savo jausmais ir emocijomis. Tas 'tvarkymasis" ne tik išorinis - suvaldyti impulsyvų veiksmą (tai būtų pradžia) - bet ir vidinis. Suprasti, kas kelia pyktį, tada rinktis, ką galima būtų nuveikti - ar tai tikrai taip svarbu? Galiausiai augant daugelis dalykų pasirodo ne tokie jau ir dideli…
Jausmai nėra nepriklausomi O dėl švento tikėjimo… na, kuo mažiau dalykų, į kuriuos žiūrima nekritiškai, tuo, matyt, geriau. Gal aš kažkaip neaiškiai sakau, bet pabandysiu dar sykį… Žmogus negali, pvz. nusprendęs, kad nuo šiol niekada nejaus vienos ar kitos emocijos, jausmo, taip ir nugyventi. Tarsi būtų mašina, iš kurios gali išimti detalę. Bet kuo brandesnis žmogus, tuo didesnės jo galios įtakoti - tiek vidinius, tiek išorinius dalykus.
Gana netrumpa patirtis man sako - iš kelių sakinių galiu susidaryti tik savo nuomonę, pagal savo patyrimą, kas tai yra. Ne, nesiimčiau tiksliai spręsti. Tik numanyt galima.
Tikrai nemiglotai skamba. Nuo požiūrio priklauso stebėtinai daug. Kiekvienas turi savo kelią, ir nevisi tame kelyje yra tokiame pačiame taške. Pradėti galima nuo fizinių dalykų - jie galbūt lengviau pasiekiami.
Man malonu skaityti tavo mintis – tad aš noriu 
sužinoti “tuos kitus dalykus”.
Ar tikrai tai yra tikslus atitikmuo? Lygtai kažkur mačiau aiškinant, kad emocijos yra trumpalaikės betarpiškos spontaniškos reakcijos, o jausmai tai kažkas tokio ilgaamžiskesnio ir mažiau betarpiško bei spontaniško.
Ar tikrai mes kalbame apie tą patį? Suprantu, kad galima išmokti geriau ar blogiau valdyti savo jausmus. Bet to pasekmėje tokioje pačioje situacijoje mes vistiek jausime pyktį, visas skirtumas bus tik jo dydyje. O aš kalbu ne apie kiekybines, o apie kokybines permainas. Kalbu, kad galima pasiekti, jog tokioje pačioje situacijoje pykčio nebebus visai, o bus kažkas kita.
Aš nesiūliau “uždrausti” gimstantį jausmą. Šioje situacijoje problema yra ta, kad gimstantis jausmas nėra adekvatus situacijai. Todėl aš siūlau peržiūrėti “asmenybės kintamąjį” (kaip tu vadini) ir jame surasti bei pakoreguoti esamą defektą. Tik tiek, jokių nusistatymų prieš atskirus jausmus.
Taip, pradėti galima nuo bet ko . Tik klausimas, ar to užteks rimtai problemai išspręsti? Ir kitas klausimas, ar verta sustoti, pasirūpinus tik lengviausiai pasiekiamais dalykais? Idealiausia būtų optimizuoti visą “asmenybės kintamąjį”…
Malonumas abipusis 
Dabar jau turiu grįžti prie pačių žmonių, taigi diskusiją, tikiuos, pratęsim vėliau. Tik trumpai - tai, kaip apibrėžei emocijas - man panašiau į afektus ir dar kažką… Ok, pasiimsiu kokį talmudą ir pažiūrėsiu, kaip tiksliai formuluojama. Dėl kokybinio pasikeitimo - sutinku. Bet sakyk, juk tapsmas brandesniu nėra kiekybinis kitimas, ar ne? Galiu pasakyt iš asmeninio patyrimo - tai, kas man ankščiau keldavo pyktį, dabar kartais atrodo juokinga; kartais - liūdna; kartais nebepaliečia asmeniškai, nebeatrodo reikšminga. Taigi, čia nebe kiekybinis pasikeitimas. Koks yra procesas, kelias į tai - jau kita kalba. Man asmeniškai dažnai pagrindinė sąlyga - kantrybė. Lengviau būt kantriai su kitais, nei su savimi, tiesa…
“Afekto būsenoje žmogus būna nepakaltinamas”. Ne, čia kalbėkime apie normalius įprastinius kasdienius dalykus, o ne kokius nors spec. psichologinius fenomenus.
Man labiau patinka sakyti tapsmas “kitokiu”. Nes kartais daraisi brandesnis ir brandesnis, o vėliau pastebi, kad jau visai suvaikėjai. Man tokį efektą davė turbūt perkainotos vertybės, kitoks supratimas. Kartais didelį efektą duoda vien tai, kai supranti ir įsivaizduoji, kad gali būti kitaip, nei būdavo visada. Sutinku, lengviau mokyti kitus, nei pačiam tai daryti. Didžiausias mūsų priešas esame mes patys, o ne kiti žmonės.
pyktis NEPRAEIS… reiktu ismokt su juo gyvent, su jujo susidraugaut…ir tiesiog jo neakcentuot…jo tiesiog nera… yra? NERA!atsimink PYKCIO NEGALI BUT!NERA! 
kazkas lyg ir buvo su bushido susije.bet ash tai propoguoju kitokia shio zodzio prasme
nueiti i kasio rungtyne ar futbolo ir ishsirekti
manau tu tikrai teisi 
