Ilgai nerašiau, nes praktiškai neturėjau ką bepridurti. Tos pačios problemos, vojažai po įvairiausių specialistų kabinetus… o rezultatas tik pastebimai prastėjanti ligonio sveikata. Suprantu, kad visi mes mirtingieji,kad TA valanda kada nors visiems išmuš. Bet tokio abejingumo, abuojumo dar anksčiau neteko susudurti. Nors, tiesa sakant, net ir sirgti rimčiau nėra tekę, tai gal dėlto dabartiniai santykiai kelia saubą.
Manau, kad tai nera abejingumas. KUo maziau vilties, tuo pacientai labaiu kabinasi i gydytojus. Kuo sunkesnis ligonis, tuo daugiau is gydytoju laukiama. O cia gydytojai jaucia, kad nelabai gali padeti. Netikru abejingumu atsitveriama nuo paciento, kaqd jis nejustu, jog daktaras jau laiko save bejegiu pries liga. Gydytojas mato, kad liga progresuoja, o padeti gali vis maziau. O jus dar arsiau kimbate gydytojams i kudlas. Gal pagalvojote, kaip “malonu” ziureti, kaip mirsta tavo pacientai? O jie vis tiek mirsta, neziurint, kiek besistengtum, nes gydai ne viena, o simtus, ir is ju gal but keliu desimciu bukle jau beviltiska.
elgtis taip kaip visada elgejsi, nes jjei pradesi lepint jis jausis kajp invalidas
kazkaip giliai sirgyje tikejausi, kad viskas pagares, kai prisimindavau sita tema…gaila. 
Bet dar tikiuosi. Vilties jums 
Taip taip, neteko… bet teks… Aš irgi dabar susidūręs su tuom. Visiems yra dzin, kad žmogui blogai, kad jam skauda, kad jis psichologiškai lūšta… Jie tik kaip robotai atlieka tai, kas parašyta pas juos ant lapelio-kokius vaistus suleisti, kokius paskirti, kad tik artimieji atsikabintų… Mano mama su krūties vėžiu kovojo 7 metus, o šiandien laukiu kada pasibaigs jos kančios ligoninėje… Parsiveščiau namo, bet namuose nėra deguonies. Aš pats tikrai nenorėčiau mirti ligoninėje, geriau jau namuose…
Ir , beje, mano mama praėjo visus tuos kryžiaus kelius: švitinimą, įvairiausias chemoterapijas, buvo eksperimentinių vaistų bandinys. Žinau, ką tai reiškia. Baisu… Stiprybės tau.
moppyfish rašė: Netikru abejingumu atsitveriama nuo paciento, kaqd jis nejustu, jog daktaras jau laiko save bejegiu pries liga. DIDESNIO ABSURDO IŠ GYDYTOJO DAR NETEKO GIRDĖTI. TIKIUOSI NETEKS BŪTI TAVO PACIENTU Pasibaisėjau 
moppyfish rašė: Netikru abejingumu atsitveriama nuo paciento, kaqd jis nejustu, jog daktaras jau laiko save bejegiu pries liga. Tokių gydytojų dauguma. Dauguma bejėgių ir skaudinančių. Geriau pasakytų teisybę, tai nors žinotum ką toliau daryti… O yra ir tokių, kurie tokiu savo abejingumu dar ir finansiškai siurbia ligonį ir artimuosius…
Vajetau, o aš net neįvertinau, kad savo abejingumu medikai ligoniui padeda 
Tai ko dar tikėtis, gal kada nors užėjus į gydytojo kabinetą, pamatysiu jį 
ir krapštinėjantį nagus IR VISA TAI PACIENTO LABUI 
tada 
padės žvilgtelti į ligonio pusę, o 
- pasidomėti ligos istorija …
Sveiki, Perskaiciau visa thread’a, nes tema labai aktuali ir man paciam teko kazkada su tuo susidurti. nnniaura6, jei tau reiktu kokiu patarimu kaip slaugyti (nesvarbu kad sitas zodis skamba kazkiek ziauriai, vis tiek tai yra tas terminas kuri reikia vartoti siuo atveju) ligoni kuriam skiriama chemoterapija, parasyk man i privata. Pagal savo profesija as turiu ir specializuotu ziniu apie tai, ir asmenines patirties. Toliau parasysiu savo nuomone apie gydytoju/pacientu santykius - pradzioje bus siek tiek teksto apie bendra lietuvos situacija, bet mano nuomone, tas tekstas reikalingas. Patinka jums tai ar ne, situacija lietuvoje yra tokia kokia ji yra. Ir tiems kas su ja turi susidurti - ne tik pacientams, bet ir gydytojams - tenka gyventi siandien ir dabar, todel mintys apie idealistini rytoju sioje vietoje netenka prasmes. Lietuvos respublikoje socialiniams dalykams bei sveikatai, studijoms ir mokslui yra skiriama labai mazai demesio ir lesu, todel viena is situ sriciu - medicina - slubuoja ziauriai stipriai. Kadangi pats turiu nemalone dirbti medicinoje, as labai nuosirdziai bandziau suprasti, kodel taip yra, kas del to patys kalciausi ir kaip tai butu galima keisti. mano isvados po viso sito - labai zemiskos. Galbut kasnors pasakytu kad nereikia labai daug galvoti kad padarytum tokias isvadas: del viso sito kalciausi visos lietuvos zmones - jie nesugeba (nenori/tingi/nemoka… etc.) reikiamu momentu pasirinkti kiek imanoma teisingesniu lyderiu, kurie juos valdytu, veliau - nereikalauja is tu lyderiu atskaitomybes ir atsakomybes uz ju veiksmus. svarbiausia - lietuvos zmones negerbia patys saves - jie leidzia, kad kazkas vogtu ju pinigus, kad kazkas juos laikytu gyvuliais ir verstu gyventi kaip gyvulius… Zinoma, nera lengva neleisti vogti savo pinigu arba priersti valstybes vadovus atsakyti uz savo klaidas - bet nesistengiant nieko ir nepavyksta, o jei tiksliau - susidaro tokia situacija, kokia yra dabar: mes mokame mokescius, kad mums butu uztikrinta sveikatos apsauga, bet musu mokesciu pinigai mums sioje vietoje ne kiek nepadeda - jie musu nepasiekia. Pinigai nuseda visuose lygmenyse - nuo ministro iki skyriaus vedejo. Ir, kas blogiausia, ne tik mokesciu moketoju pinigai - bet ir visu tarptautiniu programu, fondu, kitu valstybiu paramos lesos… Dabar mes jau ES - issivysciusi valstybe, vadinasi dauguma paramos programu mums nera prieinamos - jos buvo mums skirtos tam, kad pereinamuoju laikotarpiu susikurtume sau tokia struktura, kuri butu pajegi veliau paimti didelius pinigus is dideliu fondu. bet musu struktura nebuvo kuriama - buvo rasomos fiktyvios ataskaitos, o uz programu lesas statomi vadovu namai etc. Todel dar ir dabar, lietuvos gydytojams kazkokstai pagerinimas darbo salygose atrodo kaip nezemiska malone, o ne kaip savaime suprantamas dalykas, be kurio vakaru saliu gydytojas nerizikuotu dirbti. Dar daugiau - is sito kartais mass media padaromas “privalumas” - tipo lietuviai su priestvanine technika vos ne stebuklus padaro ir pasiekia tokiu pat rezultatu kaip “islepe” vakarieciai… Deja, isreklamuojami tik vienetiniai atvejai, o kasdieniniame gydytojo darbe lieka butent tokios situacijos, apie kurias rasoma sitame thread’e. NEGALIMA neivertinti to, kad gydytojo darba dirba ZMOGUS. Jis nori valgyti, miegoti, tureti seima… jis nori tureti galimybe buti laimingas, kaip ir visi kiti zmones. Jis taip pat nera nepavargstantis, neklystantis… Tai zinoma nereiskia, kad sita darba gali dirbti bet kas, bet vis tiek - kas ji bedirbtu, tai yra zmones. Ir po tam tikro laiko, esant tam tikroms salygoms, jie vis tiek pavargsta, daro klaidas ir nori buti laimingi - tokie dalykai dazniausiai yra visiskai suprantami dirbant pvz. banko ofise, ar ne? Na o pas musu zmones labai gaus mitas, kad gydytojo darba dirba vos ne robotai, kuriu mechanizmams sutepti pakanka tepalo uz 800lt/men. Kiekvienas, darantis karjera, pvz. teiseje, zino, kad priklausomai nuo savo sugebejimu, kvalifikacijos ir kitko gali reikalauti sau didesnio atlygio, gali tobuleti etc. Medicina yra prirista prie valstybines sistemos ir vieninteliai “priedai” sitoje sistemoje - destymas universitete, laipsniai, vadovaujamasis darbas ir,zinoma, farmacininku pinigai bei pavogtos lesos is projektu. O zmogaus, kuris nenori pazeisti savo principu (na, tarkim 10 Dievo isakymu) arba kuris nori, kad jo vaikai ji gatveje atpazintu kaip teva ar motina, arba tiesiog nori buti geras pratikas ir dirbti savo darba, nesvaistydamas jegu (arba nesugebedamas) destymui, sitoje sistemoje laukia 800 lt atlygis per menesi. O jei abu seimos dirbantys zmones tokie patys? Sunku viska butu isvardinti, be to, tai visiskai nereikalinga, nes oponentai pasakytu kad as cia be reikalo skundziuosi ir verkiu, nes visose sistemos yra negerumu, visur visi vagia ir t.t. BET tokiu atveju nereiketu galvoti kad medicina irgi kazkuo isskirtine - ten, kur vagiama ir kur nera geru darbo salygu, darbas lieka nepadarytas gerai. Aprasyti pavyzdziai sitoje temoje kalba patys uz save ir as net nesiruosiu teigti kad buvo padaryta taip, kaip turi buti padaryta. Bet savo sveikatai visi yra labai jautrus - kaip buve kaip nebuve, bet mane turi pagydyti gerai. As tikiuosi kad pakankamai aiskiai daviau suprasti, kad stebuklu gyvenime nebuna labai daug - jei nera salygu, nebus ir rezultato. Kokie butu mano siulomi sprendimai? As siulau tik viena - kovoti uz save iki galo. Kovoti siulau taip, kaip kiekvienas moka, praktiskai taikant principa “tikslas pateisina priemones”. Patikekite manim, gydytojai daro ta pati kas diena del saves… Todel sitokioje sistemoje gali isgyventi tik tie, kurie yra atkakliausi, gudriausi ir stipriausi. Man paciam nepatinka tokia sistema, bet kaip jau rasiau pradzioje - gyventi reikia siandien ir dabar, o dabar, mano nuomone, receptas yra toks. As dedu didziausias viltis i tai, kad zmones isvaziuos svetur, pamatys, kaip GALI IR TURI buti, ir grize sugebes pareikalauti to paties sau. Taip pat labai tikiuosi kad laikas numarins ir isnaikins tuos, kurie yra beviltiskai sustabareje ir trukdo tobuleti visiems esantiems aplinkui vien del to, kad patys jau nebesugeba ir bijo, kad juos kasnors pralenks… Viska rasiau “on the fly”, todel prasau nesikabineti prie gramatiniu klaidu ar neuzbaigtu minciu - mano tikslas, rasant sita posta, yra geranoriskas - paskatinti diskusijas apie problemos esme, ne vien tik apie israiskas, su kuriomis susiduriame kasdiena. As mielai paaiskinsiu ka turejau mintyje ten, kur galbut pasirodys neaisku, arba padiskutuosiu tomis temomis, su kuriomis nesutiksite. Taip pat esu visiskai pasirenges ir pakeisti savo nuomone, nes manau kad tiesa gimsta diskutuojant. Tiek siam kartui.
ačiū už tokį didžiulį komentarą mano diskusijoje. taip sutinku, kad medikų atlyginimai neleistinai maži. sutinku, kad turėtų būti mokamas didesnis atlygis, bet tuo pačiu turėtų būti ir pareikalauta, kad patikėtas darbas (o šiuo metu, tai žmogaus sveikata, likimas ir net gyvybė) būtų atliekamas maksimaliai gerai, išnaudojant visas galimybes. nelabai žinau paskutinių konpensuojamų vaistų išrašymo taisyklių, bet atrodo atšauktas nurodymas, kada tokius vaistus gydytojas galėjo išrašyti limituotai: kas pirmasis suspėjo mėnesio pradžioj - pasisekė, o mėnesio pabaigai - neliko. Nejaugi uždžiuvo gydytojo rašiklis, kad IV st. ligonis grįžta iš PSPC atstovėjęs prie registracijos dvi eilutes ir pralaukęs prie dviejų kabinetų (bpg ir onkolo) pusdienį tuščiomis. Kodėl nepaskyrė jokių vaistų, priemonių, nors kiek pastiprinti jo organizmą.tegul net ir nekompensuojamų, nusipirksime patys. Bet kada grįžti tuščiomis,be nieko, pasijunti pažemintas, nurašytas,pasmerktas Ar gal taupome, matydami, kad nėra panacėjos nuo šio baisaus susirgimo, kad galutinis rezultatas vistiek bus letalinis. Bet kaip tada jaustis ligoniui? bet juk ligoniui pagal ligos klasifikaciją juk PRIKLAUSO kažkokie konkretūs medikamentai. NEPERSPEKTYVUS IŠGYTI!!! NURAŠYTAS, PASMERKTAS MYRIOP!!! Štai tada siūlome pinigėlius, kad bent teiktųsi žvilgtelti į ligonio pusę. Suprantu, kad medikų atlyginimai labai nedideli, bet juk rinkdamiesi profesiją žinote, kad jie maži, o gal jau išanksto renkamasi profesiją žinodami, kad bus daug galimybių gerai pasipelnyti? Juk kyšiai medicinoje vieša paslaptis. dar vienas labai skaudus momentas: gydytojai beveik nepaaiškina namiškiams apie ligonio sveikatos būklę. Kada į mano rankas paliuvo ligos istorija ir joje radau įrašą “Chemoterapija netaikytina” - paklausiau gydytojo, kaip tai vertinti: ar jos DAR nereikia ar JAU nereikia.Man atsakė -“Šis įrašas medikams” O man? O ligoniui? Tai jo net nereikia atsiklausti, nereikia paaiškinti kas bus jei panaudos vieną ar kitą gydymo metodą. Kodėl nebuvo paaiškinta kodėl netaikytina, jei būtų taikytina, tai kokios to galėtų būti pasekmės (geros ir neigiamos) jei prognozės itin nepalankios, gal nereikėtų visko sakyti pačiam lipgoniu, bet juk jį lanko namiškiai - juk jie turi terisę žinoti realią situaciją. o paskui ligoniui tenka stebėti viešas radiologų ir chemoterapeutų batalijas: nuo ko reikėjo pradėti gydymą; nuo švitinimo ar nuo chemijos? Kur etika? O gal ligonis netyčia tapo gydymo strategijos klaidos pripažinimo liūdininku??? bet juk dabar jau nesugrąžinsi kas padaryta, net jei ir buvo klaidingai pasirinkta gydymo taktika. GYDYMO TAKTIKA IŠVISO NEBUVO SU LIGONIU AR NAMIŠKIAIS APTARTA.
kad ir kaip butu sunku ir liudna - sutinku su situo teiginiu. nniaura… jei vezys neisgydomas, tai ka turi gydytojas sakyt ligoniui - pasveiksi/viskas bus gerai/pasimatysim uz 10 metu? Ziauru tai girdet, bet as tik dabar supratau, kad gydytojai ne visagaliai, meluoti jie negali, o verkti graudziom asarom del kiekvieno… tai tiesus kelias i psichuske. Zinau, kad yra pagijusiu nuo sios ligos. Tiem zmonems pasiseke, vienu atveju - kad liga buvo laiku diagnozuota, kitu atveju - kad rado savyje stiprybes nepaluzt, treciu atveju - dar kazkas… taciau puikiai zinai, jog ne visiems tai pavyksta… Jei netureciau sau po akimis pavyzdzio, taip nekalbeciau. nenoriu uzgauti Tavo jausmu, nes pati jauciuos lygiai taip pat sumautai… Laikykimes 
Manau, kad gydytojai bent jau neturėtų elgtis kaip dievai. Turėtų paaiškinti bent jau artimiesiems, kas kaip ir kodėl, o ne palikti nežinomybėje ir abejonėse. O atsiveria tie daktariūkščiai tik tada, kai atsiveria artimųjų piniginė. Žinoma, ir tarp gydytojų yra gerų išimčių.
Oops nenorėčiau su tuo sutikti 
Juk kalba eina ne apie ilgą-gražų amželį nugyvenusį senuką, bet apie jauną žmogų. Todėl negaliu žiūrėti jam į akis ir ramia sąžine laukti kada užgęs, kol neišmėginsiu, nepasieksiu ką dar galima dėl jo padaryti. Juolab, kad į mirtininką jis anaiptol šiuo metu dar nepanašus, jaunas organizmas dar turi jėgų kovoti,priešintis. Tačiau faktas, kad Ca diagnozuota ir matau, kad medikai neviską stengiasi dėl jo padaryti man kelia siaubą ir verčia maištauti. Suprantu, kad galiu pr pralaimėti kovą su Ca, bet bent jau pabandysiu lengvai nepasiduoti. Tik labai apmaudu, kad bent jau mano atveju pirmieji prieš ligą kapituliavo gydytojai. O gal nekapituliavo, tiesiog tingiai apleido rankas. Štai ir lika onkologiniai ligoniai kartu su savo artimaisiais kaip “SKĘSTANČIŲ GELBĖJIMAS PAČIŲ SKĘSTANČIŲ REIKALAS”
nnniaura6 , na, kiekvienas kalba su sava patirtim 
Musu atveju, tai buvo visokeriopa pagalba, paaiskinimai ir t.t… taciau jau po pirmo pakliuvimo i ligonine is gydytojo akiu pamaciau - viskas. Vezys yra visoks. Pas mus - pats baisiausias. Gyvenam laukime jau metus laiko - tu isivaizduoji ka tai reiskia? Ir kai matai, jog prognozes pasitvirtina. Todel nebenoriu as is nei vieno gydytojo nei palaikymo, nei dar ko nors - gal ir baisia pasakysiu - noriu kad viskas gericiau baigtusi… Ner baisiau ziuret i zmogaus kancias, kai niekuom negali padet 
Oops: Bus taip kaip lemta, bet aš turiu stengtis, kad žmogus gyventų kuo ilgiau. Gal būt aš, kuri šiandien esu sveika ir darbinga, mirsiu net anksčiau už ligonį. Visko gyvenime atsitinka. Bet laukti sudėjus rankų negaliu kol dar yra neišnaudotų galimybių, vaistų ir ligonio pastangų -reikia bandyti, stengtis. kas turi teisę nurašyti ligonį, jei jis dar kabinasi į gyvenimą. Juk toks medikų abejingumas, tai pasyvi autonazija. tai nusikaltimas
pamenu knygoj skaiciau, kad vienas senas zmogelis sergantiz veziu virs lovos uzhsirase: “As turiu vezi, bet vezys neturi manes.” 
Laimingas žmogus, jei jis galėjo savyje sukurti tokią nuostatą.