Ši rašytoja man patinka tuo, jog turi savitą stilių, braižą, kurį galima atpažinti jos knygose. Esu skaičiusi “Ragana ir lietus”, “Pakalnučių metai”, “Kaip užsiauginti baimę”, “Agnijos Magija”, o va ant lentynos laukia “Salnų nublokšti”. 
Tai mano mėgstamiausia rašytoja.jos dėka pradėjau geriau pažinti save.o ir tos knygos kurias skaičiau …visos jos buvo nuostanios…“mėnulio vaikai”, “agnijos magija”, “pakalnučių metai”, “pragaro sodai”, “ragana ir lietus”, " sapnu nubloksti"…ivanauskaitė padarė didelę įtaką mano kūrybai.
Per 10 klases lietuviu zodziu egzamina snekejau apie sapnus…Ir ten panaudojau J.Ivanauskaites fraze, kuri man pasirode labai grazi ir tinkanti mano pasakojimui :
…
skaichiau beveik visas jos knygas ;] t.y. visas ishskyrus tas apie tibeta… ir menulio vaiku dar ne, tikriausiai todel, kad ja turiu ir manau, kad kada nors vistiek perkaitysiu ;]
ne pirmas zmogus kuris taip sako
[bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2content.diary_view_my/503 111-=(783633491](http://www.bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2content.diary_view_my/503111-=(783633491)
faina rašytoja 
Teko perskaityti josios (kolkas) tik dvi knygas. Kelionė į Šambalą, ir Sapnų nublokšti. Pastaroji daug labiau patiko, gal dėlto, kad tai romaniūkštis su aiškia siužeto linija ir nėra publicistinio stiliaus ir sunkių budiztinių terminų, kaip Kelionė į Šambalą. Vėl turiu žemai lenktis rašytojos talentui, kuris taip gyvai perteikia žmogaus charakterį, emocijas, išgyvenimus, kad net prieš tai skaitytame skyriuje tau patikęs personažas, kėlęs tik pačius švelnius jausmus, dabar virta pačiu neigiamiausiu herojumi, pasaulio priešu ir visa kita. Tikrai puikiai sukomponuota knyga. Laisvalaikiui kuo puikiausiai tinka. 
Esu skaičiusi 3 jos knygas: “Placebas”, “Mėnulio vaikai”, “Ragana ir lietus”. Tokia tvarka, kokia ir surašiau. “Placebas” super patiko Likau pačios geriausios nuomonės apie J.Ivanauskaitę. Surijau knygą net nepastebėjusi. Labai turtinga kalba. Deja, kitas dvi vos įveikiau. Iš pagarbos, kad pirmoji knyga taip patiko, perskaičiau iki galo ir anas, bet jos nė iš tolo neprilygo “Placebui”. Beje, keista, kad daugumos, bent jau čia išsakiusių savo mintis, nuomonė visiškai priešinga 
Kolkas padėjau J.Ivanauskaitę į šoną, kiek vėliau dar pamėginsiu ką nors paskaityt.
Ragana ir Lietus
perskaičiau pakalnučių metą (bet tik tą apsakymą vieną) mėnulio vaikus - sužavėjo, gal netgi galiu drąsiai sakyti kad labai patiko ši knyga, bet paskui paėmiau pragaro sodai, ir man ji dar labaiu patiko šita kolkas paliko stipriausią įspūdį. dabar neturiu deja laiko skaityt tai ką noriu pati, bet šeip žadu tęsti šią pažintį su rašytoja.
vargse ta ivanauskaite.neturi diedo tai ir raso knygas…gerai,kad geras nors
Mėnulio vaikai. Kiek mumyse lieka iš 9 mėnesių gyvenimo motinos kūne, gimimo kelionės, vaikystės, paauglystės?.. Sluoksniuojamės tarsi pyragas. Daugeliui šis procesas trunka iki senatvės, bet atsitinka ir taip, kad paskutiniu sluoksniu tampa paauglystė. Ir metai to nekeičia. Taip atsiranda Mėnulio vaikai. M.K. Čiurlionis, A. Blokas… Anika ir Gediminas - ne šios žemės gyventojai, tarsi fantomai, klaidžiojantys tarp gyvųjų, bėgantys per gyvenimą, neužsibūnantys, tarsi bijotų “prilipti” prie vietos, žmonių. Bėgantys ir barstantys paskui save mėnulio atspindžius, kuriantys savo “Mėnesienos kolekcijas”. Mylintys, bet ne mūsų, žemiška meile ir ne mus, žemiškus. Ir gerai, nes jie per karšti mums, tie “mėnuliečiai”, kaip drugiams žvakės liepsna – iš mirties prikelianti ir čia pat nužudanti: “Stovi Gediminas. Rankoj žvakė. O iš visų pusių į tą žvakės liepsną drugiai skrenda […] Vitrinų stiklai džergžt džergžt – dūžta! Drugiai atsiplėšia nuo stendų. Adatėlės tik į šalis lekia cinkt cinkt! O kiti ir smeigtukais perverti prie tos žvakės skrenda […] Lekia tokiom skiautėm, tokiom draiskanom. Kaip nesuirę lavonai, iš kapų prisikėlę!” Mylintys iliuziją: “Naujiena, kad Tu nenumirei, manęs visai nenustebino, aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau Tu pasirodysi gyvas ir sveikas. Paskutinį mėnesį aš jaučiausi it koks seismografas, sukurtas specialiai Tavo artėjimui registruoti ir stebėti ženklus: krūpčiojančius medžius, neregimus švytinčius kūnus dangaus gelmėje, runomis sustingusius debesis, keistas pauzes paukščių čiulbėjime, naujas dėmes pilnatyje, pranašintais pluoštais krintantį rūką… Grįžusi iš Leningrado aš supratau, kad Tu – visai čia pat, ir paniškai bijojau mūsų susitikimo. Aš myliu Tave, Gediminai, ir vis dėlto norisi bėgti kiek galima toliau, strimgalviais ar nepastebėtai dingti iš šio miesto, […] Aš bijau, kad Tu neatsargiu judesiu, žvilgsniu, žodžiu, mintimi nesugriautum meilės altoriaus, kurį Tau pastačiau…” Tarsi viso pasaulio paauglystė būtų sutekėjusi į šį romaną. Visiems laikams, visoms kartoms. Ne sykį skaitydama Anikos dienoraštį pagaudavau save nustembant – ogi ir man taip buvo – ir aš buvau įsimylėjusi į muškietininką Atą, grafą Montekristą, Aleną Deloną ir “vienuoliktoką Regį, kurį “mylėjo” visos mokyklos mergaitės”. Iškyla į laikotarpį kai nėra pustonių, kai balta ir juoda neturi pilkumo atspalvių, kada viskas “po mikroskopu”, ir skausmas dauginamas mažiausiai iš dviejų. Naudinga iškyla. Vieniems tuo, kad padeda geriau suprasti save, kitiems – kitus, tuos, “mėnulinius”.
buna, kad pavargstamna nuo to paties rasytojo kuriniu. pirmasis daznai padaro gilesni ispudi. kai po menulio vaiku teko skaityti kazkokia kita, tiesiognebebuvo susidomejimo. reikejo pertraukos:]
kažin, ar labai daug yra perskaityti tris vieno rašytojo kūrinius kokių trijų mėnesių laikotarpyje? tiesa, nereikėjo ir trijų, jau su antrąja vos stūmiausi į priekį 
o juk tikrai yra ne vienas rašytojas, kurio ne vieną, ne dvi ir ne tris knygas esu perskaičiusi beveik paeiliui… beje, man tiesiog pasidarė labai įdomu, kodėl mano nuomonė tokia priešinga kitų nuomonei - patiko toji knyga, kuri kitiems pasirodė verta mažiausio dėmesio…
Gera rasytoja. Kiek skaiciau jos kuriniu [“Kelione i Sambala”, “Menulio vaikai”] tai paliko dideli ispudi. Idomus kuriniai ir poziuris i kai kuriuos dalykus. Moka perteikt savo patirti skaitytojui…
Perskaičiau tik “Placebą”. Gal ir įdomi būtų knyga, jei nebūtų joje tiek akivaizdžių paralelių su Orvelo “1984 metais”. Kažin, ar gali būti geras kūrinys, “pastatytas” ant svetimos idėjos. Tačiau girdėjau daug gerų atsiliepimų apie jos knygas, žadu skaityti dar.
tai manau kad jos ankstesnes knygos buvo geriausios,tai neapsiribok “placebu” ir skaityk toliau.turetu sudomint
as tai nuo menulio vaiku ir pradejau…:] ir su sia knyga manau padairua pradzia jos knygu skaitymo. va. tik dabar pertraukele darysiu, noriu Hesses arba Remarko;V ar dar ko kito… o kas is Ivanauskaites labiausiai patiko? jei imanoma isskirt, aisku…
skaiciau vienintele Jos knyga ‘Kelione i Sambala’. ji paliko dideli ispudi, tikiuosi perskaityti ir daugiau autores knygu