Kad Jonathano Glazerio „Interesų zona“ yra vienas iš geriausių 2023 m filmų įrodo iškovotas Kanų kino festivalio Didysis žiuri prizas, pelnyti du „Oskarai“ – už geriausią užsienio filmą ir už geriausią garsą.
58-ių britų režisieriui ir scenaristui tai tik ketvirtas filmas, kurtas šešerius metus. Jis išgarsėjo populiarių grupių („Radiohead“, „Jamiroquai“, „Massive Attack“, „Blur“, „Nick Cave & the seeds ir kt.) vaizdo klipais ir buvo laikomas vienu iš geriausių tokios rūšies meno meistru. Tik 2000-aisiais jis debiutavo kine.
Režisierių įkvėpė Martino Amiso knyga, pasakojanti apie kasdienį Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos komendanto Rudolfo Hösso ir jo žmonos Hedwig gyvenimą prabangiame name. Skaičiusieji apie realius asmenis parašytą knygą, teigia, jog Jonathan Glazer ekranizavo knygą labai laisvai.
Iš knygos galima sužinoti, kad vadinamoji interesų zona buvo įkurta aplink Aušvico koncentracijos stovyklą, prieš tai nusavinus žemę ir penkių kilometrų spinduliu išvarius iš jos vietinius gyventojus. Taip siekta kelių tikslų – apsunkinti kalinių kontaktus su vietiniais, sukurti pavyzdinius kaimus, kurių ūkiai taptų pavyzdžiu būsimiems vokiečių kolonistams. Filme ir rodoma apie Aušvico komendanto Rudolfo Hösso ir jo šeimos kasdienybę interesų zonoje – teritorijoje greta Rudolfo darbovietės – mirties fabriko (šiandien zona įtraukta į UNESCO paveldo objektų sąrašą). Zonos erdvę prižiūri pagrindinis filmo personažas Frau Höss, pavertusi ją įstabiausiu sodu su gėlėmis, pikniko pievele ir baseinu vaikams. Tikrų tikriausia idilė siaubo karalystėje, kuri yra čia pat, už didžiulės tvoros.
Visi apdovanojimai ir pripažinimai filmui yra neabejotini! Jo stiprumo esmė, kad filme parodant tik 3 žydus (vienas valo nusiautus Aušvico viršininko ilgaaulius batus, kitas atneša siuntinį komendanto žmonai, trečias prižiūri sodą) ir visiškai nematant genocido faktų, tampame prislėgti holokausto realybės. Tik pritildytais garsais iš Aušvico stovyklos, juntame situacijos tragiškumą. Gražiai už sienos gyvenančios budelio šeimynos kasdienybė sukrečia absurdiškumu, nors, atrodo, matome tokį nekaltą, žaismingą moterų ir vaikų gyvenimą. Kad taip nėra, įrodo vien jau šeimininkės atvykusi mama – slapta pabėga iš grožio oazės jau po paros…
Parodyti baisumus, kurių visiškai nėra ekrane, bet žiūrovas junta kiekvienu savo receptoriumi – neeilinė meistrystė! Glazeris sukuria filmą, kuriame dirba ne tik protas, bet ir vaizduotė – šiuolaikiniame kine bene labiausiai užmigęs žiūrovų pojūtis.
Filmas prasideda beveik penkias minutes trunkiančiu juodu kadru, kurį lydi šaiži kompozitorės Micos Levi muzika. Jo užtenka, kad žiūrovų galvose įsivyrautų lūkestis pamatyti kažką išties reikšmingo. Apdairus sprendimas!
Tai, ką pamatome vėliau, galima pavadinti scenomis iš vedybinio nacių poros, kurią čia talentingai ir įdomiai įkūnijo Christianas Friedelis iš „Balto kaspino“ ir Sandra Hüller iš „Tonio Erdmano“ ir „Kryčio anatomijos“, gyvenimo. Jį kamera stebi atsitraukusi, bendraisiais ir vidutiniais planais, niekada nepriartėdama prie veidų, kas tampa savaip reikšminga.
Rodant žmones iš arti matai emocijas, nuotaikas. O štai vidutinis planas – tai planas be savybių, objektyvus ir nesuinteresuotas. Joks. Būtent toks idealiai tinka fiksuoti blogį. Režisierius tai meistriškai išnaudoja.
Sandra Huller: „Susidurti su Hedwig personažu buvo didžiulis iššūkis. Iš pradžių net atsisakiau vaidmens. Mano reakcija buvo grynai fizinė: pasidarė bloga, tarsi tuoj imsiu vemti – taip bijojau šios temos. Iki tol vengiau vaidinti nacių moteris. Šiuolaikinis menas, ypač kinas, pernelyg dažnai atkuria stereotipus, iškraipo tikrovę. Kai kurios mano kolegės, vaidinančios su SS uniforma, rengia fotosesijas, pozuoja, joms tai atrodo juokinga. Aš įžvelgiu čia kažką labai nederama. Ilgai apie tai diskutavau su režisieriumi Jonathanu Glazeriu, kuris mane patikino, kad jo ketinimai priešingi. Apie Holokaustą jau daug kalbėta, mus užplūdo Holokausto banga, kurios aš, vokietė, net negaliu kritikuoti. Mane įtikino tai, kad turime sukurti filmą apie nacius kaip paprastus žmones.
Vaidindama skirtingus personažus, paprastai juos pamilstu. Kuo daugiau laiko su jais praleidžiu, tuo labiau juos suprantu. Tačiau čia nieko panašaus neįvyko, netgi priešingai. Nenorėjau užmegzti mentalinio kontakto su Hedwiga, ką jau kalbėti apie tai, kad suteikčiau jai savo emocijų. Taigi panaudojau visą savo aktorinį meistriškumą, kad jos atžvilgiu išlikčiau nuošalyje, kad nepajusčiau jai empatijos, neįsigilinčiau į jos vidų, nesidomėčiau, ar ji pajėgi mylėti, ar jos santykiai laimingi. Tyrinėdama Hössų šeimą susidūriau su Niurnbergo teismo proceso įrašais, kuriuose Hedwiga liudijo nieko nežinojusi. Žinojau jos balsą, akcentą. Skambėjo dirbtinai, todėl nebandžiau mėgdžioti. Taip pat sužinojau, kad jie abu buvo kilę iš kaimo. Jie buvo visiškai neišsilavinę, labai paprasti žmonės, kurie aklai tikėjo fiurerio žodžiais. Jų svajonių viršūnė buvo turėti nuosavą vilą, todėl, atsiradus galimybei, noriai ja pasinaudojo.“
Vertingos režisieriaus mintys apie situaciją, kurioje buvo kuriamas filmas:
