Jonatha Millet „ŠEŠĖLIŲ PĖDSAKAIS“
Pradžia nenuteikia optimistiškai, nes matome kaip kažkurioje Azijos šalyje kariškiai iš sunkvežimių paleidžia į dykumą išvargėlius, kaip jie tarpusavyje konstatuoja, – „į mirtį“. Nedetalizuojant toliau jų likimų, kitame kadre matome vieną iš tų sirų jau Strasbūre kaip pabėgelį ir galvoji, – Dieve mano, vėl bus graudus filmas apie priverstinai palikusių tėvynę kančias Europoje.
Šiemet „Kino pavasaryje“ galėjome matyti dviejų garsių režisierių, italo Matteo Garrone „Aš čia kapitonas“ bei lenkės Agnieszka Holland „Žalioji siena“, kai filmai skirti graudinti žiūrintįjį baisia pabėgėlių dalia. Nors vaizdai labai liūdino, bet nebuvau šių filmų paskirties entuziastu, nes aiškiai žinome, jog rodydami tik atjautą ir žmoniškumą, po dešimtmečių patiriame nesiintegravusių, kitos kultūros ir religijos asmenų atakas prieš jiems draugiškumą parodžiusią civilizaciją.
Tačiau šiame filme ne šie akcentai. Tikslaus pavadinimo filmas „ŠEŠĖLIŲ PĖDSAKAIS“ neskirtas europiečiams rodyti kaip sunku atvykėliams pas mus. Šįkart aiškaus detektyvinio žanro psichologizuotas kūrinys, kurio esmė – paieška. Tačiau šis detektyvas ir visai kitoks nei įprasta.
Per Libaną pabėgęs iš kankinimų kalėjime, siras HAMIDAS priklauso grupei keršytojų, kurie bando nustatyti Europoje nusėdusius ISIS teroristinės respublikos budelius. Ir filmo netipiškumas tame, jog ne pagrindiniu elementu tampa sekimo ir išaiškinimo technologijos ir siužetas, o sekėjo moraliniai ir psichologiniai išgyvenimai nuolat regint potencialų savo kankintoją. Jis gali tik spėti, jog seka reikiamą asmenį, nes kankintojai apdairiai savęs neparodydavo aukai. Vykdant demaskavimo operaciją HAMIDUI tenka išgyventi nuolatines abejones.
Šis aspektas kelia žiūrovui svarstymus, ar esant tokiam jautrumo laipsniui, įmanomi detektyviniai veiksmai, nes sekėjas privalo būti šaltakraujis kaip ledas. Bet tuo pačiu procesas tampa ir stipriai natūraliu, nes regime žmogiškas abejones, prisiminimus, ryžtą. Kai rizika įgauna maksimalų laipsnį, žiūrinčiąjam „padeda“ suvokti riziką ir dramatiškai intensyvėjantis garso takelis. Sėdi fotelyje tuomet tarsi ant adatų…
Meistriškas, įtraukiantis ir labai žmogiškas kūrinys, nedarantis pagrindinio veikėjo kokiu tai jėgos ir dvasios supermenu. Kiekviename kadre matome sugniuždytą netekčių ir išgyvenimų, tačiau nepalūžusią ir ryžtingą asmenybę. Tikrai meistriškas filmas.