Filmas akivaizdžiai įrodantis, kad LIETUVOS kinas tampa išties geru!
Nustebau, kad šią mano entuziastingą tezę tarpe tarp „Kino pavasario“ filmų neigė man viena iš vedančiųjų kino kritikos veteranių. Esminė jos frazė buvo:
– Tik pamačiau pradžią, ir supratau kokia bus pabaiga.
Tikrai negaliu sutikti su tokiu verdiktu. Pandysiu papasakoti kodėl, nes noriu duoti kuo didžiausias rekomendacijas pamatyti filmą ir įsitikinti kieno teisybė 
Filmo pavadinim – vadinamos „Minesotos“ alkoholikų gydymo programos devintas lygmuo iš dvylikos. 9-as žingsnis nurodo būtrinybę atsiprašyti visų, kuriuos anksčiau būdamas alkoholiku įžeidė žmogus. Tai filme neaiškinama, todėl, manau, naudingas šio faktoriaus paminėjimas.
Tos programos dalyvis Klaipėdoje ir yra filmo protagonistas Linas (dar vienas puikus aktoriaus Valentino Novopolskio vaidmuo). Buvęs „dugne“ alkoholikas jau metus negeria. Tačiau susiduria su nemalonia jam bei komplikuojančia bendravimą su pačiais artimiausiais žmonėmis problema, jog jie atsimena jauną vyrą kaip puolusį alkoholiką ir sunkiai tiki, kad žmogus gali keistis. Natūrali ir įtikinanti vaidyba išskiria šį aktorių. Kviečiasi netgi kaimynai latviai jį pagrindiniams savo filmų vaidmenims (ryškiausias – „Olegas“).
Puikiai tai atskleidžia Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Gerda Čiuraitė vaidinanti Lino dukrą Ievą. Jos dygumas ir tėvo gerų pastangų ignoravimas yra tikrai nediskutuotinas faktas merginai. Tačiau pirmą kartą Liną pamačiusi geriausia Ievos draugė Maja (tiesiog nuostabi ekrane Klaipėdos jaunimo dramos teatro aktorė Angelina Andrėja Daukaitė) jaučia situaciją kitoje šviesoje. 17-metė gimnazistė įvertina Lino gerumą, pastangas bendraujant su jos drauge ir sureaguoja į pažintį išties paaugliškai. Nuostabi nedaug vyresnės, kai buvo filmuojama, aktorės betarpiška vaidyba. Žavi aktorė tiek žvilgsniu nusako savo požiūrį į Liną, jog neabejoji ja ir supranti. Muzikos grupės „Kopa“ narė yra didelis filmavimo grupės atradimas, nes jos natūralumas ir žvilgsnis iš ekrano „tirpdo“ žiūrovą. Ne vien Liną. Taikliai parodyta, jog Lino dabartinė meilė Diana (akt. Lina Rastokaitė) iš karto „perkanda“ Majos būseną… Pasakoti toliau veikėjų santykius ir kryptis į kurias nueis jų bendravimas, būtų neteisinga – labai norėčiau, kad pamatytumėte rodomas situacijas ekrane savomis akimis.
Pažiūrėjęs 2/3 filmo, pagavau save baiminantis, kad va va, lietuviai padarys kokį nors liapsusą filme, kad besidžiaugiant aukštu filmo lygiu, vis tiek turėsi konstatuoti matomus trūkumus ir silpnumus. Bet „9-tajame žingsnyje“ nieko panašaus nenutinka. Iki pat paskutinio kadro, išlaikomas užsiduotas lygmenį ir jokių ašaringų sentimentų ar banalių nelogiškumų neatradau.
Kad pasiektų puikų personažų elgesio psichologinį pagrįstumą, filmo režisierė Irma Pužauskaitė ir scenaristė Eglė Vertelytė pasakoja, kad daug keitė scenarijų dar ilgai prieš pandemijos pradžią. O karantiną mini, kaip dar vieną pusmetinę pauzę, leidusią taisyti jų kuriamą filmą. Kadangi padėjo Lenkijos kinematografininkai (pvz. labai svarbus filmui operatorius Jacek Podgorski ), tai buvo kreiptasi konsultacijų dėl intymių scenų netgi į jų klasiką Kšyštofą Zannusi. Bet pačios pripažino, kad lenkų korifėjaus siūlytais sprendimais nepasinaudojo, nes sugalvojo savus variantus.
Kaip pasisekė „tie variantai“ galima jau spręsti iš to, kad premjeroje „Kino pavasaryje“ ovacijois netilo beveik visą slenkančių titrų laiką.
Perskaitykite režisierės mintis apie „9-tą žingsnį“:
