Na tada tikrai gali nepergyventi,jei pas jį “stuburas” kietas,tu gali būti visai “bestuburė”(čia perk.prasme), juk visą informaciją jis jau apdorotą tau pateikia 
Tau belieka tik sutikti 
na jo, belieka. bet ar nepagalvojai, kad butent tas “sutikti”, cia tiesiogine prasme, gyvenime ir yra sunkiausia? butent del to, kad mes per daug daznai turime savo “stubura” ir buna skyrybos ir vaikai gyvena su vienu is tevu
Ir Priklausomas jaučia pilnavertį gyvenimą šalia tavęs,bijančios neklausyti ir girdėti tik tai ką jis nori 
palauk, palauk. o kas tau sake, kad as bijau neklausyti? gal as atvirksciai- nebijau klausyti? kita vertus, as girdziu ne tik tai ka jis nori, as girdziu ir tai, ko jis nenori
Gal kartais reikia paklausyti ir savęs.Na nors karteliais. Ir aplamai blogai,kad Priklausomas išėjo į darbą. Neatsakinėtum už jį,nors šiek tiek pasijustum savo kaily,tada gal kitaip mąstytum. 
o man priklausomas visuomet sakydavo, kad visai nenusispjauti. bijanti gyventi zmogu sunku net zmogumi pavadinti- sakydavo jis- nors, kaip bebutu gaila, dauguma taip gyvena. ir meile ju, tiksliau, sakydavo priklausomas, tai, ka jie vadina meile, vargu ar galima butu vadinti meile, nes meile, pridurdavo, duota tik laisviems zmonems, o bijantis zmogus yra baimes panciuose Lengva kalbėt kai nesi to patyręs.
na, tavo uzuomina, kad esu kvaila, supratau. tik nelabai supratau, kas pasikeistu mano mastyme jeigu priklausomas nedirbtu
kalbeti, sakydavo priklausomas, visuomet lengva. esi to patyres ar nesi. kita vertus, priklausomas visuomet pasitikslindavo: “Ko taip jau “TO” nesi patyres?”
Tikrai taip.Bet kad ir suvoki kad jau laikas nutraukt santuoką ,pasirodo tai be galo sunku.
“Ko taip jau “TO” nesi patyres?” Kad esi bijantis žmogus baimės pančiuose 
na, sioje vietoje tai as tikrai zinau, kad priklausomas sneka is patirties. jam lengva kalbeti tik todel, kad jis yra tai patyres
Santuoką reikia stengtis išsaugoti “visom keturiom”,visom jėgom,net panaudoti visas įmanomas moteriškas gudrybes. Tačiau kai įsitikini,kad viskas veltui,belieka susitaikyti-darnios šeimos nėra.Tada labai pagelbsti skyrybos.Aš gink dieve netaikau to visiems,-kalbu tik apie savo patirtį. Skyrybos mano vyrą labai stipriai pakeitė,tegul tai baimė būti paliktam,bet vienok pasirodė,kad šeimą jis brangina,tik norėjo gyventi pagal savo taisykles. Dabar mes tipo sugyventiniai,nuo žodžio sugyveti Sugyvenam labai gerai ir taip jau 3 metai.Santuokoje gyvenome 15 metų,vieni metai buvo visiško išsiskyrimo,apmąstymo metai. Vyras suprato,kad jam brangi šeima-pasiūlė taikytis. Aš supratau,kad 
širdies kampelyje vistiek sėdi-pasistengiau jam atleisti ir pradėti viską vos ne išnaujo. Tu taip pat turėtum labai paklausyti savo širdies…
Dabar tu ne taip supratai-aš nenorėjau pasakyti kvaila,o tik nuolaidi.Nuolaidumas,neveiklumas bei neturėjimas savo nuomonės gerokai išlepina kai kuriuos vyrus.Žinoma tai nėra taisyklė,taikoma visiems. Šiaip tai mes gerokai pašiūkšlinom šią temą,o juk čia neginčytini dalykai,kiekvienas juk galvojam apie savo šeimą ir abu esam teisūs. 
matai, sutikti su savo anrtaja puse, ne visuomet pavadinciau neturejimu savo nuomones. yra net tarptautinis kazkokis tai zodis, berods, kompromisas. o kompromisas anaiptol nera blogybe snekant apie tarpasmeninius santykius nesutinku, kad prisiukslinom tema, greiciau priesingai
cia, zinoma, ne man spresti, bet kazkodel atrodo, kad tarptautinis zodis ir judvieju gyvenimui tiktu
Na dėl temos sutinku:neprišiukšlinom,bet padarėm iš jos vos ne privatą O kas link kompromiso,tai šis žodis reiškia abipusį supratimą ir susiklausymą.Kiek supratau tu buvai jauna,naivi,o dabar Priklausomas tave išmokė klausyti,įsiklausyti,išklausyti…paklusti. Nepyk,jei ne taip supratau Kas liečia mano šeimą-aš visada mokėjau išklausyti,išgirsti ir suprasti, -nelabai.Na čia ir pagelbėjo skyrybos. Dabar tikrai galiu pasakyti,kad sugebam gyventi lydimi to tarptautinio žodžio
na sakyti, kad ismoke, tai butu gal per daug. per daug ir tuo, kad as, zinoma, ne visuomet klausausi, isiklausau, isklausau, paklustu ir tt, o antra, na, blyn, nesureiksminam taip jau priklausomo, jis moke, as mokiausi. bet jo nuopelno tame tikrai yra. nemanau, kad pakenks siai temai tekstukas, kuri, prispazinsiu, dave paskaityti man priklausomas. patarciau perskaityti, nors jis ir ilgas, bet rasi apie klausyma, isklausyma, paklusima… Kalbant apie Šv.Raštą, apie Dievo žodį, svarbiausias tikslas – eiti per žemę ir kiek galima daugiau pasėti Evangelijos sėklų. Tas tikslas liečia kiekvieną iš mūsų, bent jau tuos, kurie laikome save krikščionimis. Ir daryti tai turėtume bet kokiais būdais: ar žodžiu ar darbu, t.y. visu savo gyvenimu. Šitą sėklą reikia sėti į visas dirvas ,bet pirmiausia įsileisti ją į save, nes tik tada galime pažerti ją kitiems. Juk panašiai yra ir gamtoje: kai žemės priimta sėkla pradžioje duoda želmenį, paskui medį. Medis duoda vaisių ir šitame vaisiuje vėl subręsta naujų sėklų, kurias galime sėti. Niekas niekada negalėjo sėti sėklos, prieš tai pats neužauginęs vaisiaus. Mes patys turime skaityti Evangeliją, patys gilintis, patys turim leisti, kad ji veiktų, duotų savo vaisius mūsų gyvenime. Ir tada tos sėklos žirs iš mūsų. Tada galėsime maitinti kitus. Bet vėlgi neturime pamiršti, kad kasdien ir patiems reikia valgyti. Šiandieninė Evangelija kalba apie meilę. Kaip sunku apie tai šnekėti. Bent jau dėl to, kad apie tai šnekama kartais net per daug. Žodis meilė šiandien reiškia labai daug dalykų, kad galiausiai, kai norime iš tikro išsiaiškinti, ką jis iš tikrųjų reiškia, mums tampa visiškai nebeaišku, nors intuityviai jaučiame, ką jis reiškia, jaučiame, kad meilė yra labai artimai susijusi su mūsų gyvenimo laime. Kai pasijuntame nelaimingi, tariame, kad nei laimės, o tuo pačiu nei meilės šitame pasaulyje nėra. Yra daugiau blogio, neteisybės, egoizmo. O vis tik galbūt tai netiesa. Įrodyti ko gero nepavyks, bet gal galima bandyti įsigilinti ir patikėti. Patikėti Dievo žodžiu, kuris mums sako, jog meilė esanti gyvenimo pilnatvė. Ir ji yra įmanoma. Mums pasirinkimas ne toks jau didelis: arba mes sakome, kad yra Dievas, tikim tuo ir gyvename taip, lyg Jis būtų, ir tuo pačiu visa savo būtimi stengdamiesi teigti, kad egzistuoja meilė, nors galbūt kartais jos ir nesimato, kaip kartais nesimato ir nesijaučia net ir Dievo. Juk būna tokių minučių. Arba mes sakome, kad nėra meilės, bet tada turime būti įsitikinę, kad nėra ir Dievo. Taigi, sakydami, kad nėra meilės ir netikėdami, kad ji galėtų egzistuoti, mes jau esame ateistai. Kiekvienam iš mūsų yra galimybė rinktis gyvenimą arba mirtį, meilę arba abejingumą, Dievą arba egoizmą, ateizmą. Evangelija mums siūlo rinktis meilę, netgi tada, kai jos nesimato, kai aplink tamsu. Šiandien bus kalbama apie Meilę apskritai, o ne apie kokį nors siaurą jos aspektą. Žinome, kad meilė gali būti pvz.: visuomenei, gamtai, šeimyninė meilė vaikui, meilė tarp vyro ir moters, meilė tarp draugų ir pan. Įvairios meilės turi įvairias filosofijas. Kalbant apie kiekvieną meilės aspektą, kalbame apie jas skirtingai. Ypač tai ryšku psichologijoje, kuri irgi dažnai kalba apie meilę. Psichologija nekalba apie meilę apskritai. Ji kalba apie įvairius specifiniu jos pasireiškimo būdus. Todėl vienaip jinai šneka, kai šneka apie tėvų ir vaikų santykius, kuriuose yra ar nėra meilės, ir visiškai kitaip, kai šneka apie sutuoktinių: vyro ir moters meilę. Mums būtų svarbiau žiūrėti, kas visose tose meilėse yra bendra, kas yra pati meilės esmė, kas yra jos šaltinis. Šv. Raštas sako, kad meilė yra Dievas. Atrodo jau turime atsakymą, bet tas atsakymas yra pakankamai paslaptingas, todėl iš karto tiek daug jis mums nepasako. Reikia į jį gilintis, žiūrėti, ką apie tai rašo Šv. Raštas, Dievo žodis. Ten mes visą laiką turim ieškoti išminties ir patarimo, nes kas gi daugiau gali žinoti apie gyvenimą, jeigu ne pats gyvenimas, kuris ir yra Dievas. Jėzus yra pasakęs "aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas". Todėl apie mūsų kelią, tiesą ir gyvenimą klauskime Jo paties. Bet prieš tai norėčiau paliesti dar vieną mūsų gyvenimo įprotį. Mes dažnai esame išmokyti (jau ruošiantis Pirmai Komunijai, iš katekizmo, galbūt net dar anksčiau) tokio, sakyčiau, banalaus, perdėm supaprastinto dalyko: jei kas mūsų paklaustų, kas yra meilė, tai privalėtume atsakytume, jog tai geri darbai. Kaip sakoma: daugiau darbų, mažiau kalbų. Sakyčiau, ganėtinai "pionieriškas požiūris į gyvenimą. Akcentuodami darbus, kartais net bandome vieni iš kitų pasityčioti, kad "tu tik šneki, o darbų nesimato". Lyg darbai būtų kažkas svarbiau negu žodžiai. Tyčia sakau "lyg", nes atrodo, kad visi tuo yra įsitikinę. Tai jau tapo stereotipu: mes tai kartojame nesusimąstydami, ar iš tikrųjų yra taip. Pabandykime pasigilinti. Viena vertus, argi ir žodis jau nėra darbas, kitaip sakant, ar negali žodis būti darbu? Sakykime, turime tokią situaciją, kai sutinkame žmogų, jis yra vienišas, gal nori nusižudyti, gal ieško patarimo, gal yra pasimetęs, jam paprasčiausiai nėra su kuo pasišnekėti. Kokį mes geriausią darbą tam žmogui galime padaryti, jei ne pasiūlyti savo dėmesį ir ausis. Tiesiog išklausyti, pabūti šalia ir pasišnekėti. Ir dažnai tas pokalbis žmogų pakelia, išlaisvina iš jo vienatvės, atima tą žiaurų norą pabaigti gyvenimą savižudybe. Kas pasakys, kad tai nebuvo didelis darbas. Išklausyti, pasišnekėti, paguosti – žodis turi labai stiprią jėgą. Žodis gali būti darbu, žygdarbiu. Geru, supratingu žodžiu galima pakeisti visą žmogaus gyvenimą – argi tai ne darbas? Na, o dabar pažvelkime į tuos taip vadinamus gerus darbus, kurie taip liaupsinami ir vadinami vienintele meilės išraiška. Jie net yra "papunkčiui sunumeruoti" katekizme. Žydai juos perskaito Senajame Testamente – jame labai daug įsakymų, grynai praktiškų dalykų, kuriuos tu turi daryti be jokių išlygų. Panašiai mes perskaitome "žinome", ką turime daryti: sušelpti, ligonį aplankyti, kalinį ir t.t. Tai yra tikrai labai geri darbai. Bet ar iš tikrųjų vien atlikus tą darbą šaltai ir su išskaičiavimu jau tai reikš, kad padarei gerą darbą. Nejaugi tas kalinys ar ligonis nepajus, ar mes tai darome iš širdies, ar veidmainiškai "dėl akių", ar mes tai darome iš meilės jam, ar iš meilės vien tik sau patiems. O jei mes dar nueiname pas keturis, pas penkis ligonius per dieną (čia galime net rekordus mušti, net sportuoti šituose dalykuose). Ir kodėl mes tai galime daryti? Ogi todėl, kad labai mylime save pačius. Žinome, kad galbūt apie tai parašys laikraščiai, ar bent kiti pamatys, o jei nepamatys, tai bent turėsime progos pasigrožėti savimi "koks aš esu geras", "aš dirbu, o ne šiaip burną aušinu". Tokių perversiškų "geruolių" ypač gausu tarp Dostojevskio personažų. Kartais net galime slėptis nuo visų, kad mūsų niekas neliaupsintų, kad neva mūsų darbai būtų dar tikresni, o iš tikrųjų viduje džiaugtis, grožėtis ir žavėtis savimi "koks aš geras, padariau šitą gerą darbą, ir dar tą, ir niekas nematė". Juk dariau ne dėl kitų, o dėl ko? Dėl savęs. Mes kolekcionuojame tuos vargšus ir ligonius. Šioje vietoje Dostojevskis yra labai gerai pastebėjęs – mes šitais darbais užuot padėję tiems ligoniams, juos žeminame, ir tą pažeminimą tie žmonės labai gerai jaučia, ir arba paprašo, kad mes to daugiau nedarytume, arba kenčia tą pažeminimą, nes jiems daugiau nieko kito nelieka. Bet ar tai iš tikrųjų yra geri darbai? Taigi tokios aiškios ribos tarp žodžių ir darbų nėra. Tiek žodis, tiek darbas gali būti vadinamas žodžiu, nes mes tuo save išreiškiame ir kartu kažką perduodame, pranešame kitam. Antra vertus, abu juos galima būtų vadinti darbu, nes žodžiu galima kalnus vartyti. Tiek žodis, tiek darbas gali būti tikras, nuoširdus arba veidmainiškas. Pasirodo meluoti galima ne tik žodžiais, bet ir darbais. Juk galima daryti "gerą" darbą kitam vien tik todėl, kad parodyti, koks jis menkas, o aš geras ir didelis. Gerais darbais galima menkinti ir niekinti žmones, arba juos daryti vergais. Juk jeigu žmogus už gerus darbus negali atsilyginti, jis tampa vergu, o mes ponais. Ne vergu, mums tarnaujančiu, bet vergu savo priklausymu nuo mūsų ir mums. Bet ar apie tokius darbus mums kalba Kristus, apaštalas Paulius meilės himne, laiške korintiečiams? Ko gero ne. Nes Kristus sako: Mylėkit kaip aš jus mylėjau, Kristus sako: "Klausyk…", o Paulius sako: "jei aš padaryčiau tūkstančius gerų darbų, net savo kūną atiduočiau sudeginti, bet neturėčiau meilės, tai visa būtų tik niekis". Ir vėl klausimas – tai kas gi ta meilė? Kažin, ar rasim atsakymą kaip tikslų kelių žodžių apibrėžimą. Ir jei nežinome, kas ji yra, tai bent jau darosi aišku, kas ji nėra, idant nesumaišytume jos su pigiais blizgučiais, su "gerų" darbų sportu ir varžybomis, su įvairių užrašytų prievolių vykdymu. Jau vien todėl, kad tai mums niekados neatneš laimės. Evangelija juk ieško laimės. Apaštalas Paulius griežtai perspėja tiek laiške romiečiams, tiek laiške galatams, sakydamas: įstatymo darbais (sakytume, gerais darbais) nuteisintas nebus nė vienas. Netaps nuteisintu, tai reiškia teisiu, savim pasitikinčiu tiesiog geru žmogumi. O kai Pauliaus klausiam: kas tada yra pajėgus duoti teisumą?, jis sako tikėjimas. Iš karto nesako – meilė, bet nurodo į tai, kas į ją labai panašu, – tikėjimą. Tikras susitikimas, kai tikrai tikiu į tą asmenį, su kuriuo vienaip ar kitaip bendrauju. Ir jei darau jam paslaugą, tai darau būtent jam, o ne beveidei marionetei, "karitatyviniam treniruokliui". Ieškau jo veido, siekiu įsimylėti, taip kartu jau įsimylėdamas į patį 'Dievą. Riba atrodo labai neaiški, bet ji yra. Ar aš kitam darau gera todėl, kad myliu jį, ar aš myliu jį todėl, kad jam darau gera?Antrasis variantas ir būtų veidmainystė. Kai aš savęs, tarkim, klausiu "jei aš nieko nemyliu (o aš dažnai pastebiu savyje egoizmą), tai koks aš krikščionis? Ir pats išsigąstu "reikia kažką daryti, kad tik būčiau krikščionis". Ir tada atsiverčiu knygą, kur surašyti geri darbai, ir puolu juos vykdyti. Tačiau tai nėra tikra – aš noriu pačiam sau ( dažniau būna, kad kitiems noriu įrodyti –A. Ž.) įrodyti, kad esu krikščionis, o kiti žmonės man visai nesvarbu. Svarbiausia padaryti darbą. Meile to nepavadinsi. Tūkstantį kartų per dieną anonimiškai aplankyti ligonį – argi tai bus meilė? Meilė tada – kai darau tai dėl jo paties, dėl artimo ir tai kažkokiu paslaptingu būdu tampa, kad aš daru dėl Dievo. Bet tai būna nuoširdu. Ir tai jau nebe sportas. Tai reiškia. Kad darau kiek galiu ir moku priimti tą gerą darbą, meilę iš kitų. Taigi, ne veikla daro mus mylinčius, o meilė, kuri yra malonė, kuri yra paslaptis, kuri yra gelmių gelmė, kuri yra Dievas ir daro mūsų veiklą gerą ir tikrą. Šiandieninis Komunijos priegiesmis, kuris apjungia šios dienos skaitinius, sako tokius Kristaus žodžius: "jei kas mane myli laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės. Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime". Jei myli – darys visa, ką sako Kristus, o ne atvirkščiai – jei daro, reiškia myli. Mes meilę savo silpnomis jėgomis nei užsitarnausime nei pajėgsime ją skleisti. Bet jei mes prašysime, kad Dievas per mus veiktų, atsiduosime ir stengsimės būti bent jau kiek galima nuoširdesni, darysime ir mylėsime, tada Tėvas ir Jėzus ateis ir apsigyvens mumyse, ir tai bus meilė. Bet mes neturime bijoti savyje ir savo nemeilės, savo silpnumo, savo nemokėjimo padaryti kada reikia ir kur reikia gerą darbą, nemokėjimo mylėti, nemokėjimo būti visiškais altruistais. Mes neturime bijoti ir slėpti to nuo savęs pačių. Mes tai turime pastebėti. Tas mūsų silpnumas ko gero Dievui irgi patinka, nes tik tada, kai mes pasijuntame, kad mes nieko negalime, kad daug mumyse egoizmo, meilės sau patiems, o ne kitiems, tik tada mes pradedame tikrai gailėtis. Ta atgaila padaro, kad Dievas pats imasi daryti per mus, nebe mes, bet Jisai. Ir mes tada nebesididžiuojame, nes matome kad patys vieni netiek jau daug galime padaryti. Juk meilė ir yra pats gyvenimas. Ar būtų galima vienu sakiniu apibrėžti, kas tai yra gyvenimas? Ko gero ne. Taip pat ir meilė. Todėl atsigręžkime į Šv. Raštą. Ką jis mums byloja. Ką pati Šv. Dvasia mums byloja apie meilę, kaip tą meilę išreiškia. Tai nebus vienas sakinys. Niekur nebus parašyta, kad meilė yra tai arba tai, "trumpai drūtai". Šv. Rašte yra sakinys "Dievas yra meilė", bet tai nėra taip aišku. Jeigu paklausiu : Kas yra meilė?- jūs man pasakysit, "kad meilė yra Dievas". Tada seka kitas klausimas: "O kas tada yra Dievas?" Argi tai yra paprasta? Ar įmanoma Dievą apibrėžti vienu žodžiu? Sakinys, kad Dievas yra meilė, iš tikrųjų dar nieko nepaaiškina. Apie šiuos dalykus neįmanoma kalbėti apibrėžimais. Į juos galima gilintis, daryti vis aiškesnius ir kaskart tai daryti iš naujo, stebint patį gyvenimą, tai, kas darosi aplinkui, stebint tai, kas darosi mūsų viduje, tikint, einant, gyvenant ir klausiant. Pirmasis skaitinys byloja štai ką: Mozė kalbėjo į tautą: "Bijok, Izraeli, Viešpaties savo Dievo, laikykis visų jo įsakymų, kuriuos aš tau skelbiu, laikykis patsai, tesilaiko ir tavo vaikai bei vaikaičiai per visas savo gyvenimo dienas, kad tavo gyvenimas būtų ilgas. Todėl, Izraeli, klausykis, laikykis idant įvykdytum, kad tau gerai klotųsi ir taptumėte taip be galo skaitlingi, kaip Viešpats tavo tėvų Dievas yra tau žadėjęs, šalyje, kur pienas ir medus plūsta upeliais. Klausyk, Izraeli, mūsų Dievas Jahvė yra vienintelis Viešpats. Mylėk tad viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa sielą, visomis jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos aš tau šiandien sakau giliai tau širdin teįstringa".(Įst 6,2-6) Perskaičiau taip, kaip yra užrašyta mūsų liturginėse knygose, taip kaip išversta. Ne visada vertimas būna tikslus. Todėl visada perskaitau kaip iš tikrųjų jis yra parašytas, kaip jis skamba originalo (hebrajų) kalboje. Originalo kalboje skiriasi tik vienas sakinys į kurį ir pasigilinsime. Žodis klausyk šiame skaitinyje pavartotas du kartus. Jis yra centrinis šio skaitinio žodis. Šiandieninis skaitinys yra tik mažas gabalėlis iš šv. Rašto ir šiame gabalėlyje žodis klausyk pavartotas du kartus. Jeigu daugiau skaitytume ST, o ypač pradžios knygą arba visą penkiaknygę, tai pamatytume, kiek daug ten yra vietų, kur Dievas kreipiasi į žmones ir vis tuo pačiu žodžiu: klausyk, klausyk, klausyk! Kai Izraelis būna atsitolinęs nuo Dievo, kai jam ima grėsti įvairios nelaimės, Dievas sako: O, Izraeli, jeigu tu manęs paklausytum! Arba: O, Izraeli, jeigu tu būtum manęs paklausęs! Esu kalbėjęs apie hebrajišką žodį šema . Šema, Israel adonai elohenu, adonai echad. Šie žodžiai ir skamba šiandieniniame skaitinyje. Biblinėje hebrajų kalboje, kurioje yra žymiai mažiau žodžių negu mūsų, kai kurie žodžiai mūsų kalboje jau turi žymiai daugiau reikšmių. Ką tai reiškia? Reiškia, kad mūsų kalba dalykus galima pasakyti tiksliau, bet hebrajų kalba, galima pasakyti žymiai giliau. Štai pvz., žodis klausyk hebrajiškas veiksmažodis šema reiškia ir klausytis, ir girdėti. Lietuvių kalboje šiuos žodžius galime varijuoti keisdami priešdėlius arba priesagas ir taip gaudami naujus žodžius, pvz., klausyk, paklusk ir išklausyk. Išklausyk jau kita prasmė. Argi nesvarbu gyvenime išklausyti, išklausyti, kas mums sakoma, norėti, kad kiti mus išklausytų. Dar vienas priešdėlis ir kita prasmė: įsiklausyti. Įsiklausyk arba giliai įsiklausyk arba įdėmiai įsiklausyk. Girdėti, bet ir išgirsti, o kartais ir nugirsti, paklausyti – tai vis nauji žodžiai supantys žodį klausyk. Hebrajų kalboje nėra priešdėlių ir priesagų. Žodis šema apima visas tas reikšmes. Žodis labai gilus, o vertėjui jis labai didelė problema. Hebrajiškai parašyta: šema Israel, bet vertėjui tenka rinktis vieną iš daugelio dabartinių siaurą reikšmę turinčių žodžių. Todėl vertėjas ir rašo: Klausyk, Izraeli! Tačiau tas žodis reiškia ir klausyk, įsiklausyk, na, paklausyk nors truputėli,Izraeli, skirk man nors šiek tiek dėmesio, išgirsk, Izraeli, girdėk mane, atverk savo ausis, Izraeli. Klausyk, o tai reiškia ir paklusk man, Izraeli. Klausyk manęs kaip tėvo, klausyk manęs kaip protingesnio, klausyk manęs kaip to, kuris gali duoti tau gyvenimą. Klausyk - tai reiškia – daryk taip kaip aš, paklusk, nusileisk. Vertėjas negali visų šitų prasmių surašyti, bet kai mes žinom ką tai reiškia hebrajiškai (ne tik hebrajų, bet ir graikų kalbos žodis akuo iš kurio kilęs tarptautinis žodis akustika irgi vienu metu reiškia ir klausyti ir girdėti), mes galim giliau suprasti. Šiuolaikinėse kalbose mes jau atskiriame žodžius klausyti ir girdėti. Galima klausyti taip, kad per vieną ausį įeina, o per kitą išeina. Hebrajų kalboje , toks klausymas nebūtų klausymas - klausyti jau tuo pačiu metu reiškia ir girdėti. Yra tokių šv. Rašto vietų, kur žodis šema reiškia suvokti. Vadinasi, jeigu hebrajiškai sakoma šema, tai tas žodis reiškia viską: klausyti, girdėti, suvokti, paklusti Jei vieno iš tų komponentų trūksta, tai reiškia, kad klausoma nesiekiant paklusti, kad klausoma tik iš smalsumo ar šiaip iš mandagumo. Tai netinkamas klausymas, nes jame kažko trūksta. Tokiame klausyme nelieka išgirdimo, nelieka suvokimo, nelieka grūdo į save įsileidimo. Juk suvokia tasai, kas apima ( plg., liet. žodžius vokti – vokas). Suvokti reiškia kažką apimti, o apimame tada, kai įsileidžiame į vidų. Tai kartu ir pastoti, tapti nėščiu. Suvokimas filosofijoje yra taikomas protui – suvokiame protu. Suvokti protu – reiškia apimti dalyką, jį pasisavinti. Bet ne tai yra svarbiausia, nes protu pasisavintas dalykas, mintis ar idėja dar gali netapti mūsų gyvenimu. Tuo tarpu širdim pasisavintas dalykas, mintis ar idėja keičia mūsų gyvenimą. Mes suvokiame dalyką tada, kai tai pradeda atsispindėti mūsų gyvenime. Štai pvz., kam nors sakome:"Negerk". Jam aiškiai sakoma: "Negerk", o jis klausia: "Kodėl?" Jam sakoma: "Jeigu tu gersi, tai skursta tavo šeima, tavo vaikai ir žmona nuolat traumuojami". Ir jis atsako: "Supratau ir sutinku su tuo". Ar tai reiškia, kad žmogus nebegers? Jis suprato ir suvokė savo protu. Šita mintis jo prote yra, bet dar nereiškia, kad jis ją vykdys. Šv. Raštas dažniausiai kalba ne apie protą, o apie širdį. Ir šiandieniniame skaityme girdėjome: Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi. Meilė turi eiti pirmiausia į gelmę, į pačią širdį. Kai idėja ar priesakas yra suvoktas širdimi, įimtas į širdį, tada žmogus (jeigu tai įsakymas ar prašymas negerk), daugiau nebegers. Mūsų širdis yra toks paslaptingas dalykas ir yra taip giliai, kad neaišku apie ką eina kalba, kai mes kalbame apie širdį. Ženklas, jog suvokėme širdimi yra ne šiaip kokia nors mintis, o vaisius. Kai mes kažką išgirstame ir suvokiame ir mūsų gyvenimas kažkiek tai keičiasi, gerėja, gilėja tai yra ženklas, kad tuo metu, kai buvo sakoma, mes iš tiesų klausėmės ir suvokėme širdimi. Štai apie tokį klausymą kalba šv. Raštas. Štai kokio gilumo žodis šema yra hebrajų kalboje, palyginus su mūsų klausyk. Mūsų klausymui dažnai trūksta suvokimo. Kai Dievas sako "klausyk", Jis nori daug, Jis nori visko, nori, kad suvoktume ir gyventume tai, ką Jis mums sako. "Tegul tie mano žodžiai, kuriuos aš sakau tampa užrašyti tavo gyvenime, kartais netgi tavo krauju"- sako Dievas. Sakinys "Klausyk, Izraeli, mūsų Dievas Jahvė yra vienintelis Viešpats" Hebrajiškai tai skamba taip: Šėma, Israel, adonai (Jahvė) elohenu, adonai (Jahvė) echad. Žydai sako adonai, nes vengia tarti Dievo vardą – Jahvė. Beje, nevisiškai sutinku ir su šiuo vertimu. Sakoma, kad Jahve yra Dievo vardas. Kalbant apie meilę, šis vardas ganėtinai svarbus. Originale, hebrajų kalboje, šiame sakinyje Jahve vardas yra paminėtas du kartus, o vertime tik vieną. Turėtų būti "Jahve yra mūsų Dievas, Jahve yra vienintelis", o išversta "mūsų Dievas Jahve yra vienintelis". "Jahve yra mūsų dievas…"- ši dalis reiškia, kad dievų gali būti nemažai. Izraeliui tai ne dievai, o stabai. Tai vadinkime daiktus tikraisiais vardais – stabų gali būti nemažai. Dievas yra vienintelis, ir Jo vardas yra Jahve. Tam, kad tai užtvirtinti ir yra kita sakinio dalis "…Jahve yra vienintelis". Jahve – tai ir mūsų, krikščionių Dievas, tai yra tas, kuris įsikūnija, kuris gyveno tarp mūsų ir numirė, bet tebegyvena toliau tarp mūsų todėl, kad yra prisikėlęs. Tas Dievas, kurio mes niekados pilnai nesuvoksime, neapibrėšime,Šv. Rašte turi vardą – Jahve. Kažkiek, labai nedaug mes galime Jį pažinti sužinodami, ką reiškia vardas Jahve. Kaip bebūtų keista, hebrajiškas žodis Jahvė yra veiksmažodis, kurio bendratis yra būti. Tai, taip sakant, esamojo laiko III asmuo, nors hebrajų kalboje laikų nėra. Yra tik dvi veiksmažodžio formos (nuosakos): atliktinis ir neatliktinis veiksmas. Panašiai buvo ir senose indoeuropiečių kalbose. Tik vėliau atsirado daugiau laikų. Pvz., imkime veiksmažodį daryti; daro – neatliktas veiksmas, o padarė – atliktas. Taigi veiksmažodis haja, kuris lietuviškai reiškia būti čia yra pavartotas trečiuoju asmeniu. Senoji to veiksmažodžio trečiojo asmens neatliktinė, t.y. besitęsiančio veiksmo forma ( lot. imperfectum), skamba taip – Jahvė. Lietuviškai tai reiškia yra. Pastarasis žodis man kartais nelabai patinka. Mūsų, o ir kitose indoeuropietiškose kalboje tas žodis yra nuvertėjęs, ir tapęs pagalbiniu, tarinio jugtimi. Žodis yra man nepatinka todėl, kad jis dažniausiai yra vartojamas jungtuko vietoje, pvz., "Namas yra baltas". Tai mažai ką reiškia. Pavyzdžiui filosofas Haidegeris sako, kad veiksmažodis būti yra žymiai svarbesnis, giliau turėtų būti išreikštas. Turėtų, bet nėra. Kodėl? Todėl, kad mūsų gyvenimas yra nubūtėjęs, sako Haidegeris. Mūsų gyvenimas dažnai nėra tikras, mes esame užsimiršę, dažnai skubame, dažnai mes netgi galvojame netikrai. Tai reiškia, kad mes galvojame ne patys, o kalbame tik apie tai, ką išgirstame, vadovaujamės nuogirdomis ką girdėjome per radiją, televiziją ir jas pasisaviname. Mes jų patys neišmąstėme – nugirdome ir pasisavinome. Mūsų galvos pilnos minčių, bet jos ne mūsų. Toks netikras mąstymas, anot Haidegerio, gimdo netikrą buvimą. O netikras buvimas pasireiškia per netikrą kalbą. Būtent dėl to žodis būti yra nuvertėjęs. Per dažnai vartojamas jis praranda prasmę. Nors M. Heidegeris kalba apie vokiečių kalbą, bet panašiai yra ir lietuvių kalboje. Žodis yra yra nuvertėjęs ir praradęs savo reikšmę. Užtenka tik pakeisti kirtį ir bus jau nebe yra o yra(plysta). Mūsų buvimas yra, skaidosi tampa nebetikras. Psichologai čia kabėtų apie susvetimėjimą, baimes, nepasitikėjimą savimi ir vienas kitu, neapykantą ir blogiausia – apie abejingumą. Anot M. Haidegerio, kai atsiras tikras buvimas, atsiras ir tikras žodžio būti vartojimas. Hebrajų kalboje šis žodis yra tikresnis negu kitose kalbose jau vien todėl, kad žydai iš vis nevartoja žodžio Jahve, kuris lietuviškai reiškia yra. Įsivaizduokit, žodžio yra jie iš viso netaria, nes tai Dievo vardas. Hebrajų kalboje nėra piktnaudžiavimo žodžiu būti. Šiam žodžiui ten suteikiama daugiau pagarbos, o galbūt per žodį ir mąstymą ir pačiam buvimui. Lietuvoje buvimas yra nuvertėjęs. Tai rodo statistika – savižudybių skaičius yra bauginančiai didelis. Todėl ST vartotą Dievo vardą (nebenaudosiu nuvertėjusio žodžio yra) lietuviškai geriau išreikštų žodis būva (jis būva). Mūsų kalba labai turtinga. Galima hebrajišką Dievo vardą versti ir žodžiu esti, bet jis man labai statiškas, o būva – tai lyg srūva. Todėl Jahve lietuviškai aš versčiau - (jis) būva. Taigi kai Mozė klausė Dievo vardo, jis atsakė: Mano vardas – būva. Ką reiškia tas būva? Tam, kad sužinotume tenka daryti skirtumą tarp graikiško ir žydiško, tiksliau hebrajiško, mąstymo.Skirtumas yra tas, kad graikiškas mąstymas (o jis įtakojo europietiškąjį mąstymą) buvo filosofiškas ir abstraktus. Jis prasidėjo nuo Talio laikų, nuo graikiškos filosofinės minties ištakų. Nesvarbu, kad mes nesame filosofai, bet jau esame įpratę mąstyti abstrakčiai, nes nebūtina būti filosofu, kad mąstytum abstrakčiai. Mes mąstome, bent jau filosofai mąsto apie tokį dalyką kaip būtis. Kas yra būtis, pats buvimas? Nenoriu per daug gilintis į tai, bet tik noriu pasakyti, kad dažnai daroma klaida, kai Dievo vardas Jahvė verčiamas būtis. A. Maceina, manau, iš viso to padarė klaidingą išvada, kad Dievas yra pati būtis, kad Dievas yra visa tai, kas yra, ar bent jau visos būties pagrindas. Hebrajiško mąstymo žmogui, tokia mintis net neateitų į galvą. Jie taip abstrakčiai nemąstė. Jie tiesiog nesuprastų, kas tai yra būtis. Mes irgi ne taip dažnai kalbame apie būtį kaip tokią apskritai. Dievo vardas Jahvė-būva, nereiškia, kad Dievas yra būtis. Tai kur kas paprastesnis ir žemiškesnis dalykas. Ką reiškė (jis) būva žydui? Tai reiškia, kad žmogus atsikelia ryte ir sako: Viešpatie aš tave myliu, nes Viešpats yra šalia. Jis prausiasi ir jaučia, kad Dievas yra šalia; jis eina valgyti – Dievas yra šalia; jis dirba, o Dievas vis čia pat; Jam atsitinka nelaimė – Dievas šalia; jis džiaugiasi, o jis vis šalia. Vadinasi jis būva – kur aš bebūčiau, ką aš bedaryčiau, kas man beatsitiktų – jis būva čia ir dabar, tiesiog priešais. Gal būt lietuviškas būva yra per daug šaltas. Jį reikėtų versti tuo veiksmažodžiu, kurį turi kitos kalbos, o mes ne. Lotynų ir anglų kalbose tai veiksmažodis to be present, o rusų prisutstsvovat. Kiek aš besvarstyčiau šituos dalykus, iš šalies galbūt atrodo filosofiškai ir labai įmantriai, bet tą darau tik tam, kad prieičiau prie paprastos minties (kitaip nesugebėjau to padaryti), kad vardas Jahvė man reiškia tiesiog rūpestis. Rūpestis yra tai kas visa laiką būva šalia. Ar aš keliuosi, ar aš mirštu, ar miegu, ar sekasi, ar nesiseka, Dievas visą laiką šalia. Tą nori išreikšti jo vardas Jahvė – jis visad šalia. Visa laiką mane prižiūri ir globoja. Bet nesumaišykim, tai nėra vertinanti priežiūra, tam, kad nuteisti. Sartre dėl tokio "įžūlaus Dievo lindimo ne į savo reikalus" tapo ateistu. Jam Dievo įkyrus žvilgsnis buvo kažkas šlykštaus, iš už nugaros įremtas į pakaušį žvilgsnis, kuris stebi kaip cerberis, stebi, kad nuteistų. Tačiau tai ne Dievas "stebi" – tai kažkokios kaltės kompleksas, kuris visą laiką sekioja žmogų. Jahve – tai yra rūpestingas žvilgsnis, kuris niekada neužsimerkia. Stebi, kad tu nepargriūtum, stebi, kad spėtų tau ištiesti ranką ir padėtų atsikelti, jei pargriuvai. Su tokiu Dievu yra tikras gyvenimas. Jahvė – tai rūpestingas žvilgsnis, kuris niekados neužsimerkia. Tik dažnai mes patys užsimerkiame ir atsukame Jam nugarą ir todėl jaučiamės užmiršti ir apleisti. Kitas filosofas M. Buberis, kalbėdamas apie Dievą yra gražiai pasakęs: Jis visą laiką čia, tik mes, deja, ne visada čia. Tačiau grįžtame prie šiandieninės evangelijos. Kai Rašto aiškintojas paklausė Jėzaus, kuris Dievo įsakymas yra pats svarbiausias, Jėzus atsakė: "Klausyk, Izraeli, Viešpats mūsų Dievas yra vienintelis Viešpats. Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Ir mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo didesnio už šiuos." Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: "Gerai, mokytojau, tu teisybę pasakei. Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo, o mylėti jį visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, bei mylėti savo artimą kaip save patį yra svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas". Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė :"Tu netoli nuo Dievo karalystės" ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti. Nebedrįso klausinėti ne tam, kad kažką gero sužinotų, bet kad paspęstų jam pinkles. Mat Jėzus jiems labai trukdė būti valdančiais, pavergiančiais, elgtis taip kaip jie nori, tenkinant tik savus poreikius. Jėzus kalbėjo apie tikrą gyvenimą, turėdamas omenyje meilę. Tikrame gyvenime negali būti taip, kad vienas laimingas, o kitas šalia – ne. Ir tuomet ir dabar yra įprasta, kad laimę mes kuriame sau, o kad kitas šalia nelaimingas man dažnai nusispjauti. Jeigu esu valdžioje ir turiu daug pinigų, tai aš esu laimingas, o visi kiti – tegul prasimano patys. Ir kai ateina toks žmogus kaip Jėzus, kuris sako: "Tu nesi laimingas, kai kitam šalia sunku, taip, galbūt tu patenkintas, arba paprasčiausiai savo primityvią, mažą sėkmę tapatini su laime, nes esi vargšas ir iš tikrųjų nežinai, kas yra tikroji laimė, niekada nesi jos patyręs", tai tokie abejonių sukėlimai žmoguje, ypač tuose pasitikinčiuose savimi, sukelia susierzinimą. Ir tokie žmonės norėjo Jėzų pašalinti iš savo akiračio, iš savo gyvenimo, todėl jam spęsdavo pinkles. Bet įdomu, kodėl tas žmogus Jėzaus klausė, kuris įsakymas yra didžiausias. Greičiausiai todėl, kad Toroje buvo be galo daug įsakymų, kuriuos kiekvienas žydas turėjo raidiškai vykdyti. Jie nebuvo sunumeruoti, bet jų buvo gal 613 – nuo menkiausio iki didžiausio. Čia buvo galima rasti paaiškinimų kaip nusiplauti rankas, kaip aukoti aukas, kaip elgtis šventykloje ir panašiai ir t.t. Ir buvo ginčijamasi, kurie iš jų svarbesni, o kurie mažiau svarbūs. Galiausiai, buvo ginčijamasi, kuris iš jų pats svarbiausias, nes sunku buvo visus juos prisiminti, o tuo labiau išpildyti. Tokiu atveju natūralu, kad iškyla klausimas, kurie iš jų svarbesni ir kuris pats svarbiausias ir stengtis bent juos išpildyti. Nemanau, kad ši situacija yra tik istorinė ir aktuali buvo tik anais laikais, ir kad su mumis nėra taip pat. Gerai, galbūt mes neskaitome Senojo Testamento ir nežiūrime tų įsakymų, bet mes jau spėjome ir iš Evangelijos padaryti ištisą įsakymų rinkinį. Surašėme juos į katekizmą ir sakome, kad privalome alkaną papenėti, nuogą aprengti, nemokantį pamokyti, kalinius ir ligonius lankyti, pasninkus pasninkauti, šventes švęsti ir t.t.Tie įsakymai teisingi, bet jeigu jie, kaip jau sakiau, yra daromi skaičiuojant ir dedant "pliusiukus", jie niekur mūsų nenuves. Galbūt mus laikys gerais ir net labai gerais, bet kas iš to, jei mes juos darome "pro sukąstus dantis", mums nuolat sunku ir mes nesijaučiame laimingi, nes trūksta meilės ir prasmės jausmo. Yra tik mašinalus darbų darymas. Taip buvo prieš du tūkstančius metų, taip atsitinka ir dabar. Ir dabar dar mums kyla klausimai, kas "geriau": Ar geriau ligoninėje dirbti, ar melstis, ar į kalėjimą pas kalinius nueiti? Kurį geriau atlikti, kad žmonės labiau mane gerbtų ar bent aš pats save labiau gerbčiau. Vėl tas pats klausimas. Jėzus nesako, kuris darbas yra svarbesnis. Jėzus sako, kad svarbiausia yra meilė. Jei iš tiesų mylėsi, darbai natūraliai plauks iš tavęs. Ir jie tau bus ne sunki prievolė, o malonumas. Jie tau teiks džiaugsmo, teiks džiaugsmo ir kitiems. Ir juos atlikdamas jau nieko nepažeminsi, priešingai, turėsi daug draugų, ir netapsi tokiu "kietu", kuris gali vien tik daryti gerus darbus kitiems, bet labai sunkiai priima iš kitų gerą darbą, nes nori būti aukštesnis už kitus. O kai yra meilė, ji visą laiką yra abipusė: aš galiu duoti, bet man nesunku ir imti, aš galiu imti, bet man nesunku ir duoti. Meilė yra abipusė. Meilė yra ten, kur yra lygybė ir laisvė, kur niekas nieko nežemina, kur yra natūralumas ir nuoširdumas, kur yra sąžiningumas ir orumas. Kai Šv. Rašto aiškintojai klausė Jėzaus, kuris įsakymas yra pirmas, atrodo būtų reiktėję iš karto atsakyti – meilė. Bet, jei skaitysime atidžiau, Jėzus jam atsakė: "Pirmasis yra šis: "Klausyk, Izraeli,…". Pirmas įsakymas – klausyk. Nenoriu čia supriešinti klausymo ir meilės ar pasakyti, kad klausyti yra svarbiau negu mylėti. Tiesiog atkreipkime dėmesį, kiek yra svarbu klausyti. Ir klausyti ta prasme, apie kurią jau kalbėjome. Tai yra gilus klausymas, tikras išklausymas ir įsiklausymas ar į kitą žmogų, ar į visatą, ar į savo paties sielą ar net į skruzdėlę. Toks įsiklausymas ir yra meilė. Galima tai vadinti ir giliu klausymu, ir meile. Pirmas įsakymas, sako Jėzus, yra Klausyk, Izraeli, būk dėmesingas, nebegyvenk nuogirdomis, nebegyvenk tik savo šiaip taip nusikaltomis nuostatomis, į jas įsikibęs, būk šiek tiek lankstesnis, mokėk visą laiką būti atvertom ausim, o tai reiškia visą laiką, kiekvieną dieną vis iš naujo išgirsk mano įsakymą, skirtą tik tau ir niekam kitam, kupiną meilės įsakymą. Vadinkim tai prašymu. Kartais man pačiam žymiai geriau ir maloniau įsivaizduoti, kad Dievas, kurį myliu, kuris pas mane ateina, jis neįsako, bet prašo manęs. Ir prašo ne savo labui (ar Jam ko trūksta?), o mano paties labui. Sako: "Būk geras, padaryk tą ir tą:, Bet to neperskaitysime jokiose knygose. Tai galime išgirsti ir tai įvykdyti tik tada, kai turime betarpišką santykį su Dievu. Čia nekalbu apie jokius misticizmus, spiritizmus ar ypatingus regėjimus. Tiesiog kiekvieną dieną ir kuo dažniau skirkime savo mintis ir dėmesį tam klausimui, kuris yra svarbiausias – dėl ko aš gyvenu?, ir švenčiausiame varde Jahvė slypinčiai prasmei. Kas bebūtų, Jis visada šalia. Kai man sunku, jis yra šalia ir man lengviau. Kai man gera, Jis šalia ir man dar geriau. Jis yra Šalia. Tai vidinis pokalbis su mūsų Dievu su mūsų viduje gyvenančia Šv. Dvasia. Pokalbis su Juo per Šv. Raštą, pokalbis su Juo per Šv. Mišias, pokalbis su Juo, kai šnekamės su kitais žmonėmis, taip, lyg kalbėtume su pačiu Dievu, o tai reiškia dėmesingai ir įsiklausydami. Štai kaip galime paversti kiekvieną dieną pilną Dievo. Bet dažnai to dėmesingumo pritrūksta, dažnai mes esame per daug užsiėmę, įsisukę į kokią nors "labai svarbią" veiklą. Tai nereiškia, kad tą veiklą reikia mesti į šoną, bet įsileiskime į tą veiklą ir Jį. Juk Jis yra Jahve – Jis būva, o mes turime tą Jo buvimą pastebėti, įžvelgti, kreipti dėmesį į jo ženklus, bet tam reikia klausyti. Ir nežinia, kas yra pirmiau, ar klausymas, kai pajunti širdyje šilumą ir meilę tam, kurio klausai, ar pirmiau yra ta paslaptinga meilė, kuria Dievas mus apdovanoja giliai širdyje, o paskui ir mūsų ausys atsiveria vis labiau. Tai nėra įmanoma žmonėms, bet tai įmanoma Dievui. Vadinasi galime to prašyti. Viso to apie ką skaitėme, viso to ko norime iš gyvenimo ar tai būtų laimė, ar mokėjimas mylėti. To galima prašyti ir melsti. Taigi mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi ir neužmiršk, kad jo vardas yra Jahvė, neužmiršk, kad jis visą laiką būva šalia. O kaip yra su antruoju didžiuoju įsakymu: O savo artimą kaip save patį? O kas gi yra tas artimas? Lietuviškai žodis artimas, reiškia žmogus, kuris yra arti. Tikriausiai norima pasakyti, kad reikia mylėti tuos, su kuriais dažniausiai susitinki. Plačiąja prasme artimas – tai kitas, kurį reikia mylėti kaip save patį. Graikiškas žodis plėsios irgi reiškia kitas. Lotyniškai proximus irgi reiškia kitas, šalia esantis. Tačiau kai pažiūrėjau ką reiškia artimas hebrajų kalboje, labai nustebau. Hebrajų kalboje – tai žodis rea, kuris reiškia bičiulis. Įdomi šio žodžio etimologija. Kaip ir visi daiktavardžiai jis yra kilęs iš veiksmažodžio. Veiksmažodis raa iš kurio kilęs rea-bičiulis, reiškia, linkti, lenkti, pasiduoti ko nors link, sekti, sekioti. Iš šios šaknies raa kyla du tokie veiksmažodžiai, kurių vienas reiškia bėgti (ruc), o kitas norėti (raca). Tad šių žodžių šaknis (bėgti ir norėti) hebrajų kalboje yra gimininga. Iš žodžio linkti kyla bėgti ir norėti, nes kai linkstu į kurią nors pusę, galiausiai imu bėgti, o dvasinėje plotmėje, kai linkstu kažkur, vadinu tai noru. Įdomiausia, kad ta pati šaknis, tas pats žodis (tik tariasi šiek tiek skirtingai) reiškia ir blogį (ra). Hebrajų kalboje nėra tiek daug žodžių. Visas tas blogis, apie kurį skaitome šv. Rašte, ar tai būtų šėtonas, nelaimės, negandos ir t.t. yra dažniausiai įvardinamas žodžiu ra. Paradoksas – rea, kas reiškia bičiulis, tuo pačiu turi ir kitą reikšmę – blogis (rašosi šie žodžiai taip pat). Keista, kad tas pats žodis apima du tokius priešingus dalykus. Etimologiniame žodyne aiškinama, kad tas pats veiksmažodis raa, iš kurio kilęs rea, kaip jau minėjau, pirmiausia reiškia lenkti arba linkti. Kai lenkiame, mes galime ir sulaužyti, sugriauti, o tai – jau blogis. Etimologinis žodynas kuriuo naudojuosi yra rusų kalba ir jis pateikia labai panašią semantinę paralelę rusų kalboje: gibat – lenkti ir gubit – žudyti . Tai giminingi žodžiai. Tarp šių žodžių reikšmių yra giluminis ryšys. Kai aš linkstu į kažką, aš verčiu, kad ir jis linktų ir aš jį traukiu. Bet jeigu aš traukiu per daug, jei per daug verčiu, aš nužudau. Kodėl tas žodis pasirodė toks gilus? Todėl, kad jis kalba apie gyvenimą ir jo situacijų įvairialypiškumą. Kuo labiau giliniesi, tuo geriau pastebi, kad gyvenime tarp gėrio ir blogio nėra tokios aiškios skirties, kaip ir tarp meilės ir neapykantos, kaip ir tarp gyvenimo ir mirties. Dažnai iš didelės meilės galima padaryti didesnę blogybę, negu iš neapykantos. Pvz. Motina labai mylėdama savo kūdikį ir jį stipriai spausdama prie krūtinės, gali jį uždusinti. Tai fizinis pavyzdys. Tą mes jaučiame ir mūsų tarpasmeniniuose meilės santykiuose. Nepamirškime, kad šnekame apie meilę. Per daug didelė meilė, išreikšta potraukiu, gali kitą prirakinti, pavergti, tiesiog nužudyti. gibat(lenkimas) gali tapti gubit(žudymu). Natūralu, kad ką mes labai mylime, tas mus labai traukia. Taip pasireiškia meilė. Ir tai yra tiesa. Bet tas potraukis, kai jis yra nepažabotas, be pagarbos ir padarymo kitam erdvės, gali būti žudantis. Todėl hebrajų kalboje tarp bičiulystės ir blogio yra išlikęs net fonetinis ryšys. Kaip prieiti prie žodžio bičiulystė turbūt patys jau įtariate. Jeigu žodis bičiulis kilęs iš veiksmažodžio linkti , linkti į kažką, sekioti paskui kažką tai natūralu, kad dvasinėje srityje tai išreiškiama bičiulystės jausmu. Į kažką linkstu, tai reiškia, kad kažkam jaučiu prielankumą, sakytų lietuvis arba palankumą. Palankumą jaučiu tam, kas man yra malonu, gera, tai ką aš myliu. Tai yra vienas iš meilę nusakančių žodžių. Todėl ir bičiulystė, anot hebrajiško žodžio šaknies būtų tai į ką aš linkstu. Bet su perspėjimu, kad ta bičiulystė netaptų blogiu, kad linkdamas kito neuždusinčiau visu svoriu ant jo užguldamas. Turiu linkti, bet linkti labai subtiliai, palankiai linkti, bet neužsimiršti, linkti nuolankiai su nusižeminimu, atsargiai. Šita (geroji) linkimo prasmė yra įdėta lietuviškame veiksmažodyje linkti, kuris tarp kitų prasmių dar reiškia ir: gerbti, stengtis įtikti: Mylėti ir lenkti prigimtą kalbą tai yra doro žmogaus priedermė; teikti pagarbą, sveikintis: Vėliavos prieš vieną kitą lenkėsi, sveikinosi; saugoti: Dieve lenk nuo tokios nelaimės. Taigi lietuvio priešingai semitiškajai sąmonei pastebi ir akcentuoja gerąją lenkimo pusę, t.y. lenkimą į save gerbiant ir saugant kitą nuo nelaimių. Tad dar kartą pakartokime. Linkti į kažką, reiškia jausti kažkam prielankumą. Bičiulystė hebrajų kalboje reiškiasi linkimu, bet su perspėjimu, kad ta bičiulystė netaptų laužančiu blogiu. Kad linkdamas aš visu savo svoriu neuždusinčiau, užgriūdamas ant jo. Linkti labai subtiliai, nuolankiai, nusižeminusiai, atsargiai. Ten, kur yra nuolankumas, nebus noro pavergti ir padaryti nuo savęs priklausomu ir prirakintu. Taigi linkti nuolankiai, o ne tam, kad kitą padaryti nuo savęs priklausomu ar vergu. Kitas hebrajiškas daiktavardi kilęs iš tos pačio šaknies yra roe – piemuo. Piemuo tai tas, kuris sekioja bandą ir ją gano. Hebrajų kalboje, kaip buvo sakyta, linkti, bėgti, norėti, jausti palankumą, būti bičiulišku, būti piemeniu visi šie žodžiai kilę iš tos pačios šaknies. Piemenavimas bičiulystėje yra ypatingai svarbus dalykas. Bičiuliai – tai tie, kurie moka būti vienas kito piemeniu. Piemuo leidžia aviai eiti ten, kur ji nori, bet visą laiką seka paskui, duoda jai erdvę, ir nuolankiai sekioja paskui, kad ji rastų sau žolę, maistą, rūpinasi, kad jos augtų. Taip hebrajų kalboje nusakoma bičiulystė. Taigi hebrajų kalboje tai, ką mes nusakome žodžiu kitas, artimas, vartojamas žodis bičiulis – rea. Žodis artimas reiškia ne fizinį artumą. Svarbu yra sielos artumas. Mylėti savo artimą reiškia daryti jį artimu sieloje. Kai pasistengsime taip suartėti su kitais, jie iš tiesų taps artimi. Nebereiks jų mylėti kaip save pačius, nes jie jau bus artimi. O kaip juos mylėti? "Klausyk…", būk dėmesingas, prisimink, kad ne nuo tavęs visa priklauso, kad žmogus vien savo jėgomis čia gali atlikti nebent tik mašinalius veiksmus ir, ką jis bedarytų, visą laiką atsimuš į savąjį egoizmą – darys tai sau pačiam, o ne kitam. Bet jei palikti daryti tai Dievui, Jahvei, tai natūraliai nebebūsime tokie susvetimėję, pasidarys įdomiau kuo gyvena kitas, svarbu, kad jis apskritai yra šalia. Kitas įeis į mūsų gyvenimą kaip svarbus asmuo, kaip artimas, todėl, kad mūsų sielos suartės ir pažins viena kitą. Nors tai nėra taip paprasta. Taigi mes kalbėjome tiesiog apie kitą. Taip jau atsitinka, kad bėgant laikui žodžiai keičia savo prasmę. Taip atsitiko ir hebrajų kalboje, toks gilus žodis bičiulis, bičiulystė ilgainiui nuvertėjo ir pradėjo reikšti paprasčiausiai kitas arba tapo kito sinonimu. Ir taip iš tokio vartojimo jis atėjo į tą sakinį,kurį girdime šiandien: Mylėk kitą (arba kaip lietuviškai sakome – artimą) kaip patį save. Jeigu hebrajui pasakytume tą sakinį hebrajiškai ir priverstume jį įsigilinti į žodžio kitas prasmę, jam nebereiktų aiškinti kaip reikia mylėti artimą. Pats žodis jam viską pasakytų. Pamokiau jus truputį hebrajų kalbos vien tik tam, kad išmoktume gilintis į savąją kalbą. Mylėk savo artimą kaip save patį. Tas artimas yra praradęs savo prasmę. Vartodami žodį artimas pamirštame šio esmę arti. Jeigu arti mes įsivaizduojam tik tuos žmones, kurie yra arti fiziškai, jeigu mes atliekame tik automatinius veiksmus: einame ligonio lankyti ar pan., nes reikia įvykdyti tam tikrą dienos planą. Tokie žmonės fiziškai gal ir yra arti. Taip, jie yra šalia. Bet ar jų siela tampa mums kažkuo artimesnė? Ar nereikėtų mums įsakymą: Mylėk savo artimą kaip pats save dar ir taip pasakyti: Mylėk savo artimą, kad jis iš tikrųjų taptų tau artimas, kad jis priartėtų prie tavęs. Mylėti artimą, reiškia daryti jį artimu. Atrodytų, kad šis sakinys nieko nereiškia. Kaip galima mylėti artimą, kad jis būtų artimas, jeigu jis jau yra artimas. Noriu pasakyti, kad žodis artimas taip kaip mes jį vartojame, dar nereiškia, kad tas artimas iš tiesų mums yra artimas. Nes Evangelija mums sako, kad visus reikia mylėti, o ypač nelaiminguosius. Tuo pačiu Kristus nori pasakyti, kad visi yra arba turi tapti artimi. Ko gero ne nuo to galo pradedame. Pirmiausia reikia suartėti su kitais. Kai pasistengsiu suartėti su artimais – jie iš tiesų taps artimais ir to įsakymo mums nebereiks. Nebereiks jų mylėti kaip save pačius, nes jie jau bus mums artimi. O kaip juos mylėti? Ir vėlgi klausyk, būk nors šiek tiek dėmesingesnis. Bet tuo pačiu ir prisimink, kad ne viskas tavo rankose, kad žmogus savo jėgomis gali atlikti lengviausiai ir "natūraliausiai" tai, kas yra naudinga jam pačiam. Ką bedarytum vis tiek atsimuši į savo egoizmą. Visą laiką darome sau pačiam, o ne kitam. Bet jeigu darytume Dievui ir pradėtume nuo jo, tada galbūt natūraliai nebebūtume tokie susvetimėję. Ir mums įdomus pasidarys jo vardas, ne šiaip beasmenis asmuo, kuris yra šalia, kuriam nešame duonos, bet žmogus, kuris įeina į mūsų gyvenimą kaip svarbus asmuo, kaip artimas. Artimas – tai reiškia bičiulis, reiškia, kad mūsų sielos suartėja, tai reiškia tas, kurį ganau ir kuris mane gano, tai reiškia tas, į kurį stengiuosi palinkti, atidžiai nuolankiai, palinkti įsiklausydamas. Tam, beje, prireiks viso gyvenimo. Norėčiau dar vieną dalyką pasakyti, kad tas įsakymas: Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdim, visu protu, visa siela, o savo artimą kaip patį save neturėtų mūsų labai stipriai nuliūdinti dėl to, kad mes nepajėgiame jo įvykdyti. Gilindamasis į hebrajiškų sakinių struktūrą, pamačiau, kad žodis mylėk, kuris šiame sakinyje pavartotas du kartus – pavartotas skirtingai. Man sunku tą perduoti, reikėtų daug aiškinti. Bet kuriuo atveju tebus tai tik mano nuomonė. Yra taip, kad Dievą mylėti šis įsakymas reikalauja besąlygiškai, nes Dievas mano gyvenime yra viskas, be jo aš esu niekas, dėl jo viską darau, stengiuosi nuolat jį prisiminti, kad kuo daugiau minčių būtų nukreipta į jį. Ir tai yra malonė. O su artimo meile yra kitaip. Tai įsakymas apeliuojantis į mūsų valią, į tai ką tikrai esame pajėgūs padaryti. Žinome, kad jausmas kitam tai dalykas, kurio patys negalime iššaukti arba jis yra arba jo nėra. Jis pats gimsta arba negimsta. Iš savo paties valios betgi irgi šį tą galime padaryti – linkti į jį arba nelinkti. O tai ne tiek mažai, šiek tiek daugiau negu tik nedaryti bloga. Tai reiškia palankumą. Reiškia aš linkstu į žmogų, nors, tarkim, ir nejaučiu jam jokios simpatijos. Jis priklauso kitai partijai, nesimpatiškas, nesužadina manyje jokių gerų jausmų, bet įsakymas: Mylėsi savo artimą kaip save patį liepia man iš savo paties valios bent jau būti palankiu. O tai reiškia būti dėmesingu, kai tavęs paprašys – išklausyti, kad ir kalbantis nebūtinai pult ir įrodinėt jam savo tiesas, galima tiesiog dalintis nuomonėmis. Ir dar daugiau, jeigu jis paprašys kažką padaryti, padarysiu ne todėl, kad grįžęs namo džiaugčiausi, koks aš esu geras, nes išpildžiau įsakymą, bet todėl, kad jis prašė. Tiesiog todėl, kad prašė. Tai yra palankumas, kurio Dievas gali iš mūsų reikalauti.
Pagal NeJones pavyzdį supratau kad nėra blogai skyrybos.O ir širdis taip sako.Saugot vispm keturiom jau nėra noro.Bet visgi vienas dalykas maišo - o tai apie ką šita tema -vaikai.Kaip jiems viską paaiškinti ?
ir kaip vaikams paaiskint pavyzdzio nori? kiek tavo vaikams ir kokio jie amziaus? tuo ka nors sugalvosim