Žinojau, kad filmas apie genialaus poeto, su kuriuo bei B.Brazdžionio įstabiais eilėraščiais praleidau vaikystę. Tada, žinoma, niekas neinformavo, jog šis talentas savo biografiją sugadino niekšinga išdavyste. Kadangi atrodęs tiesiog liudnu, kai žmogus neturi išeities – ką bedarytų, yra tiesiog blogas variantas, finale filmas sukrečia taip, kaip nė joks kitas lietuviškas filmas nėra sukrėtęs, sureagavau į autorių pastabą titruose – „kūrėjai laisvai interpretuoja įvykius, o asmenų atitikimas realiems yra atsitiktinis“. Žvilgterėjau į internetinius šaltinius. Ne, filmo autoriai nenusifantazavo. Išdavystė brendo, o svarbiausia pavaizduota ekrane panašiai, kaip ir aprašoma istorikų medžiagoje.
Todėl iš karto sakau, kad „POETĄ“ turi pamatyti kuo daugiau Lietuvos piliečių. Ne, ne vien lietuviai, o būtent piliečiai, kad akivaizdžiai ir įsimintinai suvoktų, kokios tragiškos istorijos peripetijos buvo užgriuvusios Lietuvą ir kodėl taip atsidavusiai siekėme išsivaduoti iš okupacijų. Dar vaikystėje tėvai, partizaninio pasipriešinimo metu gyvenę skirtingų rajonų vienkiemiuose, man pasakojo, kad gyvenimas tais laikais buvo ypač sudėtingas – dieną prisistatydavo stribai su savo reikalavimais, o naktį – partizanai. Tekdavo taikiems gyventojams laviruoti, kad nenušautų.
Taip, filmų apie pasiaukojamą partizanų kovą su raudonuoju gaivalu užpuolus Lietuvą yra ne vienas. Bet tik šiame filme pajunti tautos tragediją taip betarpiškai, tik šis filmas tiesiog atima amą.
Puikiausi visų aktorių vaidmenys. Net visos epizodinės rolės yra atliktos tiksliai ir talentingai. Didžiausias krūvis, žinoma, tenka poetą Kostą Kubilinską įkūnijančiam Klaipėdos jaunimo teatro aktoriui trisdešimtmečiui Donatui Želviui. Su jo meistriškumu, vaidmens perteikimo įtaigumu rimtai susitikau pirmą kartą gruodyje, Sergejaus Loznicos spektaklyje Valstybiniame jaunimo teatre „Erinijos“. Ten, kaip ir šiame filme, spektaklio karkasas remiasi šio aktoriaus role. Kad suvaidintų filme, aktorius slapstėsi nuo saulės, kad atrodytų išblyškęs. Nes dėl tūnojimo bunkeriuose ir nepilnavertiško maisto, visi miško broliai būdavo blyškūs. Matome Donatą einantį per sniegą basomis (tiesa sakant, nesupratau, kodėl?), jie su Dainiumi Gavenoniu ilgai užsidarydavo specialiai įrengtoje žeminėje ir mirko joje. Todėl įtaigumas didžiulis.
Kaip sako istorikai, Kostas Kubilinskas išties buvo papuolęs „tarp girnų“, nes buvo sukūręs antisovietinių eilių ir dėl to buvo persekiojamas. Tai filme aiškiai nurodoma. Pasiųstas į kaimą, jis filme rodomas pastoviai įsitempęs, liūdnas, susimąstęs aplinkos stebėtojas. Kitos emocijos prasimuša, tik Vilniuje, kur išgėręs skelia energingą slavų stiliaus šokį. Beje akomponavo trio, kurios pagrindą sudaro du Juozo Erlicko koncertinės grupės nariai – pianistas Daumantas Slipkus ir geriausias LT džiazo smuikininkas Vytautas Mikeliūnas. Visą kitą filmo laiką aktorius puikiai vaidina psichologinės naštos prislėgtą vyrą. Atrodė, jog gal ir per daug vienodas, bet kai sulaukiame išdavystės akto brutalumo, toks įsitempimo demonstravimas yra daugiau nei pateisinamas.
Tarp kitų aktorių, didžiausiu krūviu išsiskiria patyręs Dainius Gavenonis. Jis įkūnija savo nelaimei išvykusį vadą Adolfą Ramanauską -Vanagą pavaduojantį (šis faktas filme nepabrėžiamas) Benediktą Labėną-Kariūną, taip pat literatą, rašiusį ir į partizanų leidinius. Dėl to jis ir suartėjo su Kubilinsku. Vienas iš filmo kūrėjų, V. V. Landsbergis sako bijojęs, kad didelę meistrystę pasiekęs aktorius ims dominuoti, užgoš Donatą. Nieko panašaus! Jo kuriamas vadas kaip tik atskleidžia įvairesnes vyro emocijas, yra sunkiai atpažįstamas dėl puikaus grimo. Kaip visada didžiai fotogeniška pagrindinio moters vaidmens atlikėja Indrė Patkauskaitė.
Filmas užtikrintai nufilmuotas derinant apšvietimą, stambius planus, bendrus kadrus ir atskleidžiant reikiamas detales (operatorius Vytautas Plukas). Neužmirštami raudoni ir geltoni spinduliai, besiveržiantys pro siaurą bunkerio langelį. Operatorius ir spec. efektai tarsi padaro jų šokį. Rodosi jie per ilgi, filmas nelauktai praranda tempą. Betgi, partizanai paromis tūnodavo bunkeriuose ir jie „gaudydavo“ tokius gamtos stebuklus tarsi laimės spindulėlius. O šiame filme tokia pauzė labai logiška – po tokio saulės žaismo, seks protu nesuvokiamas žiaurumo aktas. Autoriai specialiai padidino šoko terapiją žiūrovui, nes tik ką Kariūnas apgynė Kostą nuo kulkų, tik ką jis papasakojo, kas atsitiko jo žmonai… Nuo istorijai likusio išdavystės akto, kinematografininkų parodytas skiriasi tik tuo, kad išdavikas buvo pasitelkęs dar vieną parankinį, taip pat, atsieit, poetą, dabar absoliučiai užmirštą, Algį Skinkį.
Kad filme daugiau faktų nei meninių interpretacijų, sako ir tai, kad autorius konsultavo vienintelis Kosto Kubilinsko sūnus Eugenijus Kubilinskas ir giminė, taip pat istorikas Arvydas Anušauskas ir daug kitų pagalbininkų. Poetas mirė rašytojų pamėgtose poilsio namuose prie Maskvos 1962 m, nesukakus jam nė 39-ių. Oficialios versijos yra širdies smūgis, padauginimas alkoholio, tačiau egzistuoja ir versija, kad atsikratė juo ir pati KGB, nes išgėręs tapdavo plepus.
Iki filmo buvau linkęs vertinti K.Kubilinsko išskirtinį talentą (jo išleistų kūrinių sąrašas įspūdingas), panašiai kaip Salomėjos Neries ar Petro Cvirkos. Jau vien dėl to, kad jei šie nebūtų besielgę taip kaip elgėsi, vis vien Lietuva būtų okupuota. Bet kai pamačiau „Poetą“, Kubilinsko talentas nublanksta prieš jo niekšybę. Tiesiogiai dėl jo išdavystės, žuvo 15 Lietuvos patriotų. Trūko šios pastabos filmo titruose.
Siūlau išklausyti režisierių interviu :