Puikiai Lietuvos žiūrovui pažįstamas prancūzų talentas Fransua Ozonas savo naujausiame filme neria į seklius komedijos vandenis. Tačiau šis seklumas tik išoriškas. Patyrinėjus giliau, pagal 1934 m. teatro pjesę sukurtas jau 23-ias pilnametražis (dar tiek pat jis sukūrė ir trumpamatražių filmų) 55 metų kino autoriaus filmas stipriiai siužetu susisieja su šiuolaikiškomis visuomenės aktualijomis.Todėl filmą smagu žiūrėti ne vien todėl, kad ekrane – ryški komedija.
Laimė ir dėkui distribiutoriams – matėme daugumą prancūzo filmų. Ir tarp jų surastume ne vieną komedijinio žanro ar bent turinčių komiškų epizodų. Bet čia, ko gero, ryškausias žanro atstovas. Jau pirmame siužeto vingyje suvokiame, jog veik prieš 100 metų vykstančiame ekrane veiksme, akivaizdžiai parodijuojama šiuolaikinių feisbukų ir twiterių (X-reikėtų vadinti!) žvaigždžių samprata. Bile ką padarysiu, kad tik didėtų sekėjų bei kitokių populiarumo simbolių. Sugalvok tu man, kad ištrūkusi iš gašlaus prodiuserio namų, kai jis skurstančią bedarbę jaunutę aktorę bandė versti ant sofos ir išaiškėjus, kad gašlūnas rastas nužudytas, neįsižiebusi aktorystės žvaigždutė užtikrintai prisipažįsta, kad tai jos darbas. Mat taip patarė taip pat neatsiskleidusi kartu gyvenanti bendraamžė advokatė. GI dėl saviginos būtinumo aktorės neturėtų nuteisti, o bylos nagrinėjimas DIDŽIAI kilstels jos populiarumą ir karjeros galimybes!
Argi toks poelgis nesako, kad darysiu bet ką, kad tik mane pastebėtų, kaip dabar ir daro įvairaus plauko influenceriai? Argi ne tokias pat nesąmones daro šiuolaikinės „aktorės“, kaip pvz. neseniai liepė į save pusnuogę sėdinčią mėtyti pomidorus prie meno rūmo durų, skelbdama, jog štai aš tokia bloga ir bauskite mane! Tokios patirčių ir pastebėjimų asociacijos praeito amžiaus pradžios kostiuminį filmą daro itin šiuolaikišką.
Toliau abiejų merginų užmojai nei kiek neblanksta: jaunąją advokatę išgarsina kalba, pasakyta teisme tarsi per #metoo įkarštį ginant moteris, atsieit vyrai tiki ir tesiekia jas išnaudoti. Kliūva ir anų laikų Prancūzijos jurisprudencijos praktiškam taikymui ir tradicijoms. Ir tai visai nepasenę!
Sprendžiant moterų ir vyrų teises, kovojant už feminizmą ir populiarumą, nuolatos jaučiama Ozono šypsena. Dar labiau personažų karikatūriškumą padidina Prancūzijos kino primadona Isabelle Huppert, vaidinanti užgęsusią nebylaus kino žvaigždę. Nors man pasirodė, jog ji parodijuodama praėjusio amžiaus 4-o dešimtmečio komedijų vaidybos stilių kiek pervaidina, tačiau kitą prancūzų kino veteraną Andre Dussollier, jos manieros tik sužavi.
Neliekame abejingais ir mes tam teatriniam maždaug 1935 m. vienas kito „iškalinėjimo“ vaizdeliui. Nes situacijos būdingos ir XXI amžiui – taip pat bujoja siekis bet kokia kaina išgarsėti, kovoti už moterų teises, teisininkams nedaryti to, kas nepriimta, nors daryti ir reikėtų.
Filmas pristatomas po rubrika „Lokys, liūtas ir šakelė“. Ji kino platinimo įmonės sugalvota pristatyti didžiausių kino festivalių favoritus. Keista, bet „Mano nusikaltimas“ nesudalyvavo nei viename tokiame kino festivalyje, nors Francois Ozon yra akivaizdus festivalių favoritas, gavęs ne vieną prizą už ankstesnius filmus. Į Kanų k/f programą jis gal nepateko, nes buvo ten labai siužetiškai panašus teisminis filmas (Justine Triet „Anatomy of the fall“). Tiesa, situacijas neverčiantis komedija, bet rodantis dramą. Užtat Prancūzijos kino žiūrovai atsidėkojo savo numylėtiniui, gausiai lankydamiesi kino teatruose „Mano nusikaltimo“ seansuose.