Prieš kokius 8 metus jauna dokumentinio kino scenaristė, režisierė ir operatorė ELENA KAIRYTĖ pastebėjo Kristijono Vildžiūno filmo „Seneka“ masuotėje besifilmuojančią Robertą Dell. Režisierė pasakoja:
„Vėliau ją sutikdavau nuolat ir ji kaskart būdavo vizualiai pasikeitusi. Kiekvieną kartą ją pamatydavau tarsi naujame kūne, naujame amplua – vis kita šukuosena, kitas stilius. O ir vietos, kur ją sutikdavau, būdavo labai kontrastingos – nuo „Kablio“ iki prabangaus restorano. Visą laiką galvoje sukosi mintis, kad ji – labai įdomus personažas.“
Tai, kad Elena pastebėjo jauną merginą ir vėliau prisiminė, kai reikėjo rasti būsimo filmo protagonistę, rodo kino autorės talentą. Nes ROBERTA – puikus atradimas konkrečiam filmui!
„Pamaniau, kad ji yra geras personažas atvaizduoti tam neramiam, nestabiliam laikui, kurį jaučiau tuomet ir tebejuntu dabar. Tema ir Roberta man tiesiog susijungė – pasakiau jai, kad dar nežinau, kur tai nuves, ir paklausiau, ar galiu ją filmuoti. Ji sutiko iškart, nieko neklausinėdama.
Kiek švepluojanti tardama „s“, kartais per daug greitakalbė (prisieina tikslintis, ką ji sako lietuviškai, skaitant angliškus subtitrus), Roberta visiškai laisvai kalba ją filmuojant. Nei kiek nepajusi, jog reaguotų, atsimintų, kad šalia įjungta kamera. Ypač, kai Elena naudojo filmavimui fotoaparatą. Priklauso Z kartai (kad nesimaišytų su ruzijos „išradimu“, patikslinsiu, kad X karta – 1961-1981 m. gimę žmonės, Y – 1981 iki maždaug 2004 m gimusieji ir Z karta – gimę vėliau). Roberta atstovauja nesiekiančioms didelio išsilavinimo, užaugusioms nepilnoje ir nevienakalbėje šeimoje, matyt, patyrusioms nelaimingą meilę, nes augina sūnų be tėvo, merginoms. Tiesa, jos meilei filme visiškai mažai vietos skiriama – gal būt filmo herojei nesinori apie tai kalbėti. Sunkiai besiversdama, Roberta sklidina ateities planų, neverkšlena ir trykšta optimizmu. Tačiau nestabilioje darbo rinkoje, socialinių sąlygų aplinkoje ji nuolat patiria finansinius bei egzistencinius sunkumus. Chronologine tvarka filmas filmuotas net apie penketą metų! Kaip ir būna tokiuose filmavimuose, yra daugybė valandų nufilmuota. Manau, kad tai ką matome ekrane, tikrai talentingai atrinkta.
Labai atvirai kalbėdama, neeliminuodama riebių keiksmažodžių, ROBERTA tampa idealiu filmo personažu.
Tačiau reikėjo, matyti jos jaudulį, kai pilna 250 vietų „Kino pavasario“ salė jai ilgai plojo ar bandė iškvosti, kokia veikla būtent dabar užsiima Roberta. Manau, kad pirmą kartą matydama save filme, ji nekartą tyliai keiksnojo savo liežuvį, kad taip atlapaširdiškai šiuo ar tuo momentu pasakė, paatviravo. Ką gi, herojė gali graužtis, bet mes, žiūrovai, tikrai galime džiūgauti, jog Robertos atvirumas užtikrino tokio atraktyvaus filmo atsiradimą. Nedažnai režisierės veiksmai filme yra taip šešėlyje ir tas, kas turi vesti filmą priekin, ekrane atrodo taip išlaisvėjęs ir tiesiog pasakojantis mums savo gyvenimo pojūčius ir patirtis.
Labai rekomenduoju pažiūrėti šią autentišką dokumentiką. Labai pritarsite, kad antroji filmo premjera įvyks šiandien būtent kultūros bare „KABLYS“ . Roberta – drąsus ir ryžtingas žmogus. Neabejoju, jog ji vėl pasiryš išeiti prieš publiką ir dabar, jau gerai žinodama kaip ji emociškai, dvasiškai „apsinuogino“ ekrane.
