Pernai šešiasdešimtmetį atšventęs Dominikas Moll mano bene mėgstamiausias prancūzų kino autorius. Jis nepriklauso tai 2-3 prancūzų režisierių grupei, kurie skina Auksines palmės šakeles ar pretenduoja į Oskarą. Didžiausias jo pasiekimas buvo prancūzų pagrindinis apdovanojimas Cezaris 2001 metais už geriausią režisūrą (filmas „Haris, draugas linkintis jums gero“). Pamatęs šį filmą, iškart įsimylėjau Mollio supratimą, koks filmas turi būti geras. Tačiau „Dvyliktosios naktis“ gavo ne tik geriausios režisūros Cezarį, bet ir geriausio metų filmo. Režisierius ir scenaristas sukūrė tik 7 filmus (žinomiausias iš jų Lietuvoje „Linkėjimai iš Marso planetos (2016), rodytas Scanoramoje, kino teatruose, televizijose), iš kurių bent 4 mačiau. Ir visi jie žiūrėjosi kaip profesionalūs ir labai intriguojantys.
„Dvyliktosnaktis“ – tikrų tikriausias detektyvas. Tačiau ir neįprastas – kad filmopabaigoje galime ir neišvysti tradicinio „šekit, štai jums žmogžudys“, sufleruoja pradinis filmo komentaras: per metus Prancūzijoje įvykdoma apie 800 žmogžudysčių. 20 % jų – neišaiškinama. Kadangi po košmariško būdo žmogžudystės (nesibaiminkite, kinematografininkai negąsdins kraujo klanais) stebime kriminalinių nusikaltimų skyriaus darbą, rodomą gana dokumentine maniera ir pasibaigus filmui užsiduodame klausimą, kiek tikra visa tai? Pateiksiu pačio režisieriaus gruodžio mėn. interviu pasakytą paaiškinimą.
Scenarijųjie su Žiliu Maršandu, kuris buvo atvykęs į prancūziško kino festivalį Lietuvoje „Žiemos ekranai“, rašė pagal Paulinos Guena knygą „18.3 – metai kriminalinės paieškos tarnyboje“, iš kurios 500 puslapių panaudojo gal 30. Filme veiksmas vyksta Grenoblyje, nors Paulina betarpiškai stebėjo ir aprašė Versalio kriminalinės tarnybos darbą.
Ekrane matome dviejų tyrėjų grandį, susidedančią iš jaunesniojo vadovaujančio Jochano ir vyresnio amžiumi Marso. Jei naujos kartos Erkiulis Puaro, Johanas, visas atsiduoda darbui, nes neturi šeimos, o stresą stengiasi palikti mindamas dviratį treke, tai Marso yra paniręs ir į savo šeimyninę problemą. Žiūrovas bus su jais, „sirgs“, kad brutalusis žudikas būtų išaiškintas ir gautų pagal nuopelnus. Filmas įgys ne vieną posūkį, rodysis, kad žudikui „hana“. Tačiau…
Labairekomenduoju nepraleisti. Filmas įtrauks natūralumu, įtampa, nenuspėjamais siužetiniais vingiais, parodys kaip psichologiškai sunku nuolat bendrauti su padugnėmis, jaustis bejėgiams, kai reikia pranešti artimiesiems apie mirtį.