nu ir skaitot jūs žmonės, kaip su šikna… Kad ant manęs ?Princesė užsirūstino, tai nieko čia tragiško nematau, bet, kad neskaitot, kas parašyta, tai jau ir aš pradėsiu niršt. Tai ar aš sakau, kad "Dainų dainelės" nereikia? Ar aš sakau, kad ji "bloga"? Ar aš sakau, kad vaikai kaip puodai turi sėdėt ir nieko neveikt? Ir ar aš sakau, kad nepasitaiko išmintingų mokytojų ir visokių kitokių lavintojų? Ir pagaliau ar aš sakau, kad dainų dainelių laureatai bei dalyviai patys nenori dalyvaut? Bliamba, užknisat jūs chebra mane irgi kartais.
Tipo, man viskas patiko, buvo gerai, nors tik dabar iš tikro suprantu, kad tuometinė prievarta man išėjo į naudą, tai todėl tie, kieno patirtis skirtinga, yra prietrankos… Nereikia matuot visko savo marazmatišku supratimu. Palikim vietos ir kitokiems, nei mes. Tvarkoj, ?Princese, kad tau taip su tom dainelėm pasisekė ir kad visa ta patirtis tau išėjo į naudą. Tvarkoj. Bet kodėl mano patirtis ir samprotavimai tau atrodo durni? Ar tai dabar į šią temą neva turėtų rašyt tik tie, kas šiek tiek kitaip žiūri į "Dainų daineles"? Ne. Gali rašyt visi, kaip ir į bet kurią kitą temą. Aš juk nepykstu, kad tu galvoji kitaip ir turi kitokią patirtį… Bet, kad neskaitai, kas parašyta, tai pykstu. Ir kas čia per lieva maniera kalbėtis…
Jau ramiau norėjau pridurt, kad labai galimas daiktas, jog anas minėtas fantastiškas muzikos mokytojas, kuris kasmet ištreniruodavo net kelis laureatus, gal neturėjo sąlygų ir supratimo pastebėt net keliasdešimt tokių, kurie niekada gyvenime netaps jokiais laureatais, bet nori dainuot.Va apie ką aš šneku. Viskas buvo ir daugumoje atvejų dar tebėra nukreipta į talentų, profų ugdymą, paliekant nuošaly šiaip "normalių" vaikų kur kas plačiau suprantamą estetinį lavinimą, kuris (kaip jau ir japonai, ir kaimo bobutės, ir pagaliau kiekvienas nedurnas gali nesunkiai suprast) yra didžiulės vertės dalykas. Nereikia čia nei tyrimų, nei teorijų, kad suprastum, jog ar verslininkas, ar mokslininkas žmogus kada nors pataps, kuo jautresnis ir kūrybiškesnis jis/ji bus, tuo daugiau galimybių pastebės, tuo įdomiau jam bus gyvent, sugebės galvoti labiau nestandartiškai, kūrybiškai.
Kita dalykas, kad vaiko verst prievarta ką nors daryt tikrai nėra geriausias būdas - lyg būtų tik vienintelė alternatyva: pats (aišku) nieko nenori, tai reikia jį priverst, nes mes visi geriau už jį žinom, ko jis nori ir kas jam bus naudingiau. Aišku, kad su vaikais visuomet iškyla labai sudėtingas santykis - galios santykis. Suaugęs visuomet turi galios vaiką priverst. Mokytojas visuomet ras būdų, kaip priverst, nes už jo nugaros stovi visas suaugusiųjų pasaulis ir visa sistema. Suaugusiojo (mokytojo) santykis su mokiniu visuomet ir neišvengiamai yra nelygiavertis. Net jei mokytojas yra "fantastiškas", net jei jis yra "draugas". Čia ne žmonių, asmenybių, o pozicijų, vaidmenų reikalas. Geras mokytojas (ar tėvas, mama etc.) turėtų sugebėt balansuot ant šios nelygsvaros, sugebėt taip mokyti, kad vaikas mokytųsi, taip siūlyti, kad vaikas užsinorėtų pats, taip atsargiai už jį rinktis, kad vis dėlto ir pats vaikas rinktųsi. Prievarta, deja, niekada nieko gero neišmokė. Tiek, kiek išmokome, perėję sovietines prievarta pagrįstas mokyklas, išmokome savo pačių + "gerųjų" mokytojų dėka (kurie vis dėlto nekeičia bendros sistemos). Mokytis galima (ir reikia) linksmai, įdomiai, be prievartos, nesvarbu - lietuvių gramatikos ar grojimo kankliais…
Pakabindamas šią temą ašnorėjau atkreipt visų mūsų dėmesį į tai, ko net ir nenorime pastebėt, nes mums tai nėra patogu. Mums nėra labai patogu pastebėt, kad vaikai - žmonės. Ir mums nėra labai patogu pastebėt, kad daug dalykų, kuriuos mes darom nuoširdžai jų labui, mes darom ne mažiau ir savo labui, vadovaudamiesi savo (ne visuomet teisinga) patirtim ir supratimu. Ir mums nėra patogu pastebėt, kad vaikai neprivalo ir neturi būt panašūs į mus, kad jie turės ir jau turi savo gyvenimus, savo įdomumus, savo tikslus, kurie(nors mums dažnai nesuprantami) nėra nė kiek mažiau svarbūs. Ir pagaliau mums nėra patogu pastebėt, kad kai vaikai naudojami kaip priemonė suaugusiųjų tikslui pasiekti, vaikai nėra laikomi žmonėmis, bent jau ne visai, ne iki galo.