Būtina aptarti ir antrąją praėjusio savaitgalio pasaulinękino premjerą – biografinį epą apie menkai iki šiol mūsų visuomenėje„linksniuotą“, atominės bombos tėvu vadinamą JAV teorinės fizikos iškilųmokslininką ROBERT OPPENHEIMER. Didžiulis ir kruopštus kino darbas savopajamomis negali prilygti „Barbie“ sukeltam ažiotažui (visų kino laikųdidžiausios moters režisuoto filmo pajamos pasaulyje), bet kur kas sudėtingiaužiūrimas, nes reikalauja susikaupimo ir atidumo, filmas taip pat sulaukė nemenkosusidomėjimo.
Ko gero pradėti dera nuofilmo režisieriaus Christopher Nolan. Debiutavęs 1998 m. jaunas britas savo pirmuoju ilgametražiu „Memento“ pribloškė žiūrovus unikaliu scenarijumi – visas veiksmas šiame filme vyko atvirkščiai. Kūrinio neįprastumas buvo stulbinantis. Nuo tada Nolanas yra tiesiog garbinamas, ypač socialinių tinklų kino mylėtojų. Produktyvus autorius žavėjo jaunesnės kartos žiūrovus, prisidėdamas prie filmų serijos apie Batmaną, kūrė trilerius. Aiškiai įrodė, kad sugeba valdyti didelius projektus, kur gausu spec. efektų, didžiulės masuotės (kaip antai įspūdingame kariniame filme „Dunkerkas“), bet pristatyti jį kaip kino genijų nesiryžčiau.
„Oppenheimeris“ yra vėl naujas žanras režisieriui. Pasakojimo apie legendinį fiziką schema niekuo neišskirtinė – vyksta neaišku kodėl Roberto Oppenheimerio veiklos tyrimas kabinete, beje, filmuotas novatoriškai – nespalvota aukščiausios kokybės IMAX juosta, ir po kiekvieno komisijos klausimo, fizikas atmintyje, o mes ekrane, matome kaip aptariamas motyvas vyko. Vis didėja ir didėja su Robertu bendraujančiųjų ratas, vis kebliau aiškiai suvokti jo kolegų ryšį ir vaidmenį jam studijuojant ar pradedant savo darbus. Akivaizdžiai pažįstame tik Albertą Einšteiną, kuris teisybės dėlei neminimas Oppenheimerio biografijoje, kaip bendravęs su juo. Prieš karą amerikietis fizikas studijavo ir dirbo Vokietijoje – kas žino, gal ir buvo susitikę?Užtat tikrai bendravo su tokiomis mokslo garsenybėmis, kaip Nilsas Bornas, kurį filme įkūnija anglų kino ir teatro žvaigždė, Šekspyro žinovas ir interpretuotojas Kenneth Branagh. Ir šiaip filme netrūksta garsių aktorių, pasirodančių netgi epizoduose. Žinoma, būtina išskirti pirmą kartą Nolano filme pagrindiniausią personažą suvaidinusi mažiau populiarų už kai kuriuos antraeilius, aktorių Cillian Murphy . Globalus vaidmuo!
Gausybė pokalbių daro filmą teatriniu, jutimiškai suvokiant, jog yra biogtafinio romano ekranizacija. Situacija kiek lengvėja žiūrovui po 40 minučių, kai ekrane susipažįstame su generolu, vaidinamu Matt Damon. Veiksmas iš auditorijų ir laboratorijų persikelia į indėnišką Los Alamos, kur Oppenheimerio siūlymu, JAV įkuria atominės bombos kūrimo programos „Manheteno projektas“ laboratoriją ir bandymų poligoną. Reikia pripažinti, kad diskusijos, atradimų, mokslinių minčių peripetijos parodomas išties profesionaliai, nors nolaniško novatoriškumo filme ir nesimato. Išlaikomi biografinio filmo standartai.
Kai prieinama prie to, prie ko ir einama – bombos „išbandomos“ realybėje ant Hirosimos ir Nagasakio, o Robertas Oppenheimeris atsitokėja, ką jis padaręs, suvoki, jog fiziko asmenyje yra tarsi pati Amerika, pergyvenanti ką padariusi. Ypač mano sąmonei tapo reikšmingas kadras, kai salėje susirinkę žmonės (gal kolegos mokslininkai, gal žurnalistai ar tiesiog visuomenė) trykšta džiaugsmu (sakyčiau, kiek perdėtai pavaizduotu), kad JAV turi galingiausią ginklą, o, svarbiausia, dar ir išbandytą ant japonų! Bet minios „didvyriui“ Oppenheimeriui šis pasiekimas yra iki sąmonės užtemimo skaudus ir baisus. Pagavau save svarstant, jog gi ne NOLANĄ žiūriu – gryną Steveną Spielbergą.
Paskutinė filmo dalis aukščiau patirtą „atradimą“ nei kiek nesumažino. Talentingai paslėptas amerikietiškas patriotizmas skverbiasi į regimus vaizdus. Ne visai Nolano teritorija. Bet nieko neprikiši – filmas labai profesionalus. Tik žiūrėjimo lengvybės, mano nuomone, trūksta. Aišku, tema itin rimta. Be puikių aktorinių darbų (pvz. iškart atpažįstamas Fredis Merkuris – Rami Malek, filme yra tik tam, kad pasakyti 3 itin svarbius Oppenheimerio biografijai sakinius) kiekvienas pažiūrėjęs filmą papildys ir savo istorines žinias. Tik biografinio filmo žiūrėjimo malonumas čia kitoks, nei pvz. to paties žanro filme apie minėtą Merkurį. O kad būtų paprasčiau žiūrovui, Nolanui, sakyčiau, derėjo dažniau naudoti žirkles. Ypač pirmojoje filmo pusėje. Nes 3 valandos perpildytos pokalbių tarp gausybės veikėjų (pažiūrėkite koks aktorių skaičius: Openheimeris (2023) - Full Cast & Crew - IMDb) nėra paprasta. Tai įrodo ir faktas, jog kaip būdinga kiekvienam biografiniam filmui, gale nėra vardijama, koks realių asmenų, tapusių filme personažais, likimas.
Iš kito kampo žiūrint, reikia pripažinti, kad sudėtinga nuo gerklės vėžio 1967 m. mirusio ir istorijai likusio mokslininko biografija atkurta išsamiai ir tiksliai. Pasigedau gal tik akcento, jog ypač svarbi jo gyvenimo kaitai senatoriaus Makarčio komisijoje apkalta dėl meilės komunizmui kilo todėl, kad nekęsdamas fašizmo, fizikas karo įkarštyje parašė keletą propagandinių brošiūrų, kurios po daugelio metų buvo jam primintos.
