Bet tu pasakyk (o gal as labai klystu), kodel “auksinis jaunimelis” gerai įvaldo net ne lipimo, o viso čiuožimo žemyn įgūdžius? ir nučiuožia kur kas žemiau 
Biskeli nesutinku.
Kazkada tolimoje praeity esam kalbeje - is vienos puses, pasisaket uz didele aistra, netgi pavoju, vyrus-murus ir pan. Tada poros, kuriu nesvaide aistru svaiguliai, buvo kaip ir nubrauktos kaip negyvos, netikros.
Nzn, man nesivadina seimos graziomis ar negraziomis. tai tas pats, kaip susirgus ligoni vadinti negraziu, o ji atejusi lankyti sveikaji - graziu 
Ai, nugi sako, kad visos seimos laimingos vienodai, nelaimingos - kiekviena savaip.
O del konstantines laimes ir komforto busenos… Toks paradoksas - vaikams ragais ir nagais meginam uztikrinti ta laimes/komforto busena kuo ilgiau. Tuo tarpu taip ant greicio nepamenu didzio zmogaus biografijos, zmogaus, kurio vaikyste buvo ideali… Dar toks momentas - pasiziuriu atgal i savo gyvenima. Nepamenu taip graziu/komfortabiliu momentu, alia vestuvs ar kas. Bet - ligas, mirtis, gimdymus, kitus sukretimus - pamenu.
Aš nieko neginčiju. Mano mintis ta, kad lipdami iš duobės mes užlipam didelį atstumą, didelį aukštį ir tikrai PAGRĮSTAI galim tuo didžiuotis ir be jokios abejonės susiformuoja lipimo įgūdžių. Bet nieko neneigiant man visada smalsu, kas būtų buvę, jei į duobę išvis nebūtume įkritę. Kokie tada įgūdžiai būtų susiformavę. Kitas klausimas - kam reikalingi lipimo įgūdžiai, kai jau išlipi iš duobės? Lipimo į kalną kita technologija…
Rudeneja 
, tavo nuomone as priimu, bet pati galvoju kitaip 
As matau, ka man tai dave, ko priverte atsikratyti, ka igyti. Tik nenoriu, kad tai butu priimta kaip kancios isaukstinimas. Nes taip nera.
As nesu budiste, bet man patinka sios religijos mintys apie kancia. As ju nepriimu tiesiogiai, perleidziu per vakarietiska save
Keturios Kilnios Tiesos:
Būtis yra kančia;
Yra kančios priežastis;
Yra išsilaisvinimas iš kančios;
Yra aštuonerių pakopų Kelias, vedantis į išsilaisvinimą iš kančios. Tai:
Teisingas supratimas (keturių kilnių tiesų žinojimas);
Teisingos mintys (vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta ir pykčiu);
Teisinga kalba (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo);
Teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo ir nesantuokinių lytinių santykių);
Teisingas gyvenimo būdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms gyvoms būtybėms);
Teisingos pastangos (valia, kuri priešinasi viskam, kas bloga, bei skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą);
Teisingas dėmesio sukaupimas (koncentracija - beaistris, aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas, veikla ir jautimas);
Teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia jokie pašaliniai veiksniai).
Pritariu
Manau, kad gyvendamas nerimo zonoj, pavargsti. Ir bent kuriam laikui reikia ramybės bei susiderinimo. Nes kas iš tų besimokančių ląstelių, kurios niekaip nesušoka į savo vietas?
Kai tave staiga palieka, muša, šalia tavęs su kita vartos tavo vyras, tai jau tikrai nebe nerimo zona.
Apie Ingą nesupratau.
Aga - man atrodo, kad tas angelas neapskaiciavo nutupti
Man pasakojo kolege, kuri mokosi psichologijos. Kad komforto zonoje zmogaus smegenys ilsisi - nesimoko jis nieko naujo. Kita zona yra nerimo - tai va sitoje ir ismokstama daugiausia. Trecioji - panikos.
Jei taip kalbeti apie geras salygas ir gyvenima be kancios - sitokiam gyvenimo plakate matau viena tokia Inga P.-S.
Kažkaip labai sutinku. Nes tos šeimos, kuriose nebuvo tokių negerumų, na, labai negerumų - man rimtai gražesnės atrodo. Na, tėtis, mama ir vaikai. Nieko nesu mačiusi gražesnio.
O visi kiti - tai…šurum burum. Nors aplinkoj daugiau būtent "šurum burum" iš trečio, antro karto… Nu ir vis tiek kažkas netikra.
Beje, nekalbu apie ievalotą 
jai tai tiksliai angelas sutuoktinio pavidalu atskrido 
O aš manau, kad nieko daugiau nelieka, kaip patyrus kokį nors negerumą sakyt, kad čia buvo pamoka ir kaip afigienai visko išmokau ir kokia dabar stipri ir auksinė. O iš tikrųjų augam ir gražiom sąlygom gyvendami, tik kitokiom gal kryptim ar tiesiog kitaip. Ir jei tuos metus būtų ne žaizdos laižytosi, o sklandžiai judėta tobulėta, tai dar kaži, kaip čia būtų. Na bet. Tarkim.
Aš meldžiuosi, kad dar krūvio nepadidintų 
Yra čia toks variantas 
Ačiū, prabėgom, už komplimentus. Tik norėčiau būti dar labiau orientuota į tikslą Pamažu laužiuosi ir link to, bet per lėtai Ir biškį užknisa, kai paskutinei minutei pasilieku milijoną reikalų 
Dabartinis tikslas - pakeisti darbą Nežinau kaip, ir nežinau į ką, bet jau reik Bet gali ir nepavykti
As tai pamenu, kaip tam sunkiajam etape as daznai kalbedavausi su viena moterimi, kuri buvo isgyvenusi panasia situacija (tik jos finalas buvo kitoks). Tai ji man pasake sakini apie auksa. Na kad jis gryninamas aukstoje temperaturoje, kad issivalytu nuo priemaisu. Kaip as dekinga sima sakiniui - as uz jo skesdama laikiausi. Atrodo - ot tai, kas jau cia tokio ypatingo pasakyta. O man jis padejo laikytis ant pavirsiaus.
a jei daugiau spuogu, tai ismoksti spaudyt taip, kad randu neliktu
Galima. Bet randas vis tiek lieka
Iki vakaro.
bet galima spuogą ryžtingai ir techniškai išspausti, gerai išdezinfekuoti, leisti jam užgyti ir… pamiršti kad jis buvo? 
Jei jau šita metaforą plėtoti…
aš tai jaučiu , kad sunkumai augina. Jei nesulaužo, aišku
Neodime, galbūt, bet pvz. vienas pergyventas skausmingas romanas negarantuoja, kad atlaikysi kitą. Nes, o nes, bus kitas vyriškis, kitos aplinkybės, kiti jausmai. Kita tu. Gali būti, kad ir stipresnė. O gal - visai atvikščiai?*
- neteigiu. Svarstau.
Arba išvis nesileisi į romaną - juk žinai, kad negalima draskyti spuogo?
aš už mokytojus - tada, kai jų reikia. Esminiais momentas - būna, labai reikia. Kartais užtenka vienos kitos esminės frazės, priverčiančios susimąstyti. Paskui ataidi ir ataidi - supranti, kaip svarbu tai buvo apsisprendžiant. Sustiprėji, atsispiri ir eini toliau tvirčiau. Man buvo daug etapų, Jurgos - vienas iš jų, itin stiprus, be to, davęs daug kitų puikių žmonių. Jaučiuosi nuolat besimokanti - pvz, iš vaikų, iš 
, iš tavęs, Merihold , nors ašis ir lieka ta pati, kažkur giliai ir tvirtai
ir kartais drįstu pati pamokyt, nors ir stengiuosi labai atsargiai. Bet tai ką - toks pedagogo darbas Va, ką tik tokių fainų 20mečių mergiočių visą gaują po miškus vaikiau - o per pertraukėles, kol atgaudavo kvapą, kalbėjomės
Matyt kaip kam vienas gyvenimo periodas mane padare tikrai daug stipresne ir tai jauciu iki siol nerealus spyris 
buvo
Siandien pradedu eiti i anglu kursus, pagaliau pribrendau. Uztai savim labai zaviuosi 