Debiutinis scenaristės ir režisierės Austėjos Urbaitės ilgo metro filmas nacionalinio kino svarbiausiuose, Sidabrinės gervės, apdovanojimuose patyrė triumfą – gavo 2 pagrindines Gerves – geriausias metų filmas ir geriausias režisierius(ė). Tiesa, tuomet dar Lietuvoje nebuvo rodomas kitas „Kino pavasario“ šį rudenį platinamas filmas „Tu man nieko neprimeni“. Man siužetinio intrigavimo prasme įdomesnis buvo ir „Devintas žingsnis“. Tačiau profesionalūs kritikai vieningai stojo į „Per arti“ pusę. Visi šie trys lietuviško rudens kino lyderiai rodomi kino teatruose, tai norint, galima juos ir palyginti.
Minimi kino pasakojimai siejasi vienas su kitu, nes pasirenkamos aktualios ir realios buitinio gyvenimo temos. „Per arti“ – mažylių lietuviukų įvaikinimas užsieniečių šeimose ir iš to kylančios bendravimo problemos. Jų gali atsirasti įvairiausių, iš kurių pati pirmoji, žinoma, yra kalbinis susikalbėjimas. Jeigu neturintys veiksmingų tėvų vaikai paaugę ir yra kelerių metų, kaip filme „Per arti“., bendros kalbos visomis prasmėmis radimas, yra ,manau, pirmoji aktualija. Logiška, kad geranoriai prancūzai bei įvaikinimo institucijos sprendžia šiuos sunkumus ir filme rodoma miela Gabrielė, kuri pasamdoma tapti bendravimo tiltu tarp naujos sudėties tapusios šeimos narių, nes moka abi kalbas Bet kaip jau galima suvokti, ne šis sunkumas yra filmo siužeto varikliukas.
Man nepasirodė filmo pradžia itin įkvėpianti. Veiksmo trūkumas kompensuojamas įspūdingais Prancūzijos gamtos vaizdais. Vien ko vertas neįtikėtinas krioklio vaizdas! O dar ir visokios gyvatės, laumžirgiai ar kiti gyvūnėliai, trumpam okupuojantys ekraną. Tą daryti reikia, nes bent akademinę valandą vyksta trijulės, prancūzų šeimos ir Gabrielės, paprasti, niekuo neintriguojantys pokalbiai. Atsiradus mažiems lietuvaičiams, broliukui ir sesutei, kuriuos planuoja prancūzai įsivaikinti, imame regėti užgimstančio konflikto pradmenis. Darosi kur kas įdomiau.
Pagrindiniu dramos varikliu tampa Žaklina. Ir atvykusi į Vilnių, aktorė Anne Azoulay (ši 40-metė prancūzė yra tikrai žinoma aktorė – jos vaidmenų bagažas greitai perkops 60 !) pasakojo, kad visiškas nesupratimas ką sako vaikai, jai buvo nemenka patirtis. Tuo pagrindu ir formuojasi pagrindinis filmo konfliktas. Žaklin pasirodo besanti menkos kantrybės bei užsiprogramavusi asmenybė, jog reikalai privalo klostytis taip kaip ji įsivaizduoja. Be įtampos santykiuose ir jausmuose čia neapsieisi! Tas tikrai meistriškai atskleidžiama filme. Įsivaizduoju, jog dauguma žiūrovų piktinimasis mintyse, „kodėl ji šitaip“?
Deja, turiu konstatuoti ir dar vieną trūkumą, šalia lėto įsibėgėjimo. Iš pokalbių, dialogų eliminuotas humoras. Viskas rimtai. Skirtingai nuo ankstesnio Ernesto Jankausko filmo apie įvaikinimo problemą „ČIA BUVO SAŠA“. Kai šitais savo pamąstymai pabandžiau pasidalinti su plačiai žinoma kino kritike tarp „Kino pavasario“ festivalio seansų, sulaukiau atsakymo „koks dar humoras, kai problema rimta“. Galimas dalykas. Bet būtų teisinga, kad ką sudomino filmo tema, patys pamatytų ir vertintų rodomą situaciją. Žiūrovo išvados bus pačios teisingiausios…
Baigdamas pristatymą, norėčiau pasidžiaugti ir senai filmus prodiusuojančios Živilės Gallego sėkme. Nuoširdžiai organizuodama Lietuvos ir Prancūzijos kino ryšį, ji neretai papuldavo ant autorių visokių polinkių eksperimentuoti ir perlenkti ekstravagancijos pusėn. Sėkmės Visbadeno, Lisabonos, Varšuvos kino festivaliuose, palankūs kritikų atsiliepimai, konstatuoja, kad šį kartą prodiuserei pavyko su galutiniu produktu.
Koks sudėtingas kino kurybos procesas, galima spręsti ir iš šiandieninio aktorės **Dovilės Kondrotaitės ** (Gabrielė) prisipažinimo televizijos studijoje. Kai žurnalistė paklausė, kokį jausmą patyrė skaitydama filmo scenarijų, ji nekoketuodama atsakė, jog scenarijų skaitė prieš 7 (!) metus ir dabar sunkiai gali atkurti savo emocijas. Toks tas gyvenimas – grupė žmonių dirba kone 10 metų, o mums taip sunku rasti 3 valandas, kad įvertintume jų triūsą… 
Apie filmo idėjas, prasmes ir tikslus pasakoja filmo kūrėja Austėja Urbaitė:
