Ne naujokas dokumentikoje Arturas Jevdokimovas, kažkada su grupe Lietuvos kino režisierių mokęsis Tbilisio teatro ir kino institute (gruzinų kinas buvo žymiai stipresnis nei lietuvių, todėl aišku, kas iš ko privalėjo mokytis), matosi, neprarado meilės Sakartvelui. (Beje, mes vieninteliai pasaulyje taip vadiname šią šalį!). Dar kovo mėn. „Kino pavasaryje“ buvo pristatytas jo šis šaunios temos dokumentinis filmas Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis. Ogi pasaulinė premjera įvyko net daugiau kaip prieš metus A klasės Talino kino festivalyje. Pavasaryje nesugebėjau pabuvoti premjeroje ir, kaip ir daugeliui, teko laukti beveik metus. Ką gi, dabartiniu laikotarpiu filmą, skirtą Kalėdų eglei, kaip tik ir racionalu buvo matyti.
Pasak režisieriaus, tai dešimtmetį brandinta tema apie europietišką Kalėdų eglučių industriją. 1991 m. danų verslininkai atvyko į atokų Gruzijos kaimelį, norėdami parsivežti šio krašto eglių (kaukazinių kėnių) sėklų. Pasak jų, rado apleistą ir atsilikusį kraštą, tačiau ėmė sparčiai bendradarbiauti su gruzinais – šie tonomis ėmė ruošti eglučių sėklų siuntas į Daniją. Ten eglutės auginamos 7-8 metus ir dabar 80% visos Europos eglučių poreikiai padengiami sakartveliškos klmės eglutėmis. Kaip ši verslo grandinė sujungta, parodyti ir skirtas šis filmas.
Deja, autoriai nesugeba eglutę paversti rišamąją filmo ašimi. Pradžioje rodomas gruzinų gyvensena kaime, jo folkloriniai motyvai, vaikai filmuoja vienas kitą ir pan. Arturas negali nerodyti didelės tragedijos, kuri ištinka šiuos išaugusius vaikus, kai vienas nušauna kitą kaip tik filmo kūrimo metu, nors tai ne į Kalėdų eglučių temą. Žinoma, dokumentinis liudijimas gaunasi labai iškalbingas – taip kaip išlieja savo sielvartą gruzinė motina, Lietuvoje per laidotuves vargu ar gali pasireikšti. (Deja, aiškiai karingesnė ir karštesnė tauta nei mes, istoriškai pasirodo mažiau protinga. Nesigirdami, turime sutikti, kad kai mums istorijos lūžyje siūlė laikytis ekonomikos savarankiškumo kelio, eiti step by step, mes nesutikome. Ogi juos, ne tik pažadais, kad bus siekiama Europos apmovė, bet, dar svarbiau, išgąsdino pareiškimais, kad jei balsuosite už radikalumą, bus kaip ukrainiečiams – rossija pradės karą. Dabar „šaukštai po pietų“ ir jokie protestai negelbės… Nori, nenori., o apmaudas kyla, stebint rodomus gruzinus). Nukrypau nuo eglučių kaip ir režisierius Arturas, kuris rodo, atrodytų, kas papuola „po ranka“. Ėmiau baimintis, kad nė nepamatysiu, kaip nuo 40 metrų aukščio eglučių viršūnių skinami konkorežiai. Bet ne – tai parodoma. Žinoma, norėjosi pamatyti ir šuolį nuo vienos eglės viršūnės ant kitos (manau, ne viršūnėse konkorežius skinti neišeina, nes kiek įmanoma paeiti šaka? O viršūnėje konkorėžiai arti…). Tačiau suprantame, kad darbas itin pavojingas. (Vienas filmo pasakotojų teigia, kad žino 4 atvejus, kai jauni vyrai žuvo).
Dar keisčiau, kad tarsi prabėgomis parodomas „derliaus“ ėmimas Danijoje. Gi filmo kūrėjų aptikta plantacijoje Jurgita nepasako aiškiai kaip pristatant filmą televizijoje, kad per pamainą grandininiu pjūklu nurėžia apie 800 eglučių. Jas reikia apdoroti, kad būtų proporcingai gražios. Filme, gi ji skaito dokumentininkų „įsūdytą“ knygelę, kur yra pasakaitė apie eglutę. Televizoriuje joa dikcija gera, o filme keblu suprasti, ką murma. Dar keisčiau, kad žiūrovas priverstas klausytis šeimininko dano postringavimų kaip jam patiko bojevikas su Buce Willis, kai šis „iškaršė kailį“ nigeriui?!
Ir jau visai nesupratau, kodėl Danijoje ir baigiasi eglutės istorija. Juk prašyte prašosi parodyti, kaip šios importinės eglutės parduodamos, sakysim, Lietuvoje. Kaip jas vertina pirkėjai, vaikai. Atsidurimas kijeviečių šeimoje, kurie puošia neaišku ar sakartvelų kilmės eglutę, aiškiai per mažai šios unikalios istorijos baigčiai…
